Ta proga siūlau Silvestrui tapti daugiausia peržiūrų LRT Mediatekoje sulaukusių temų herojumi. Pinigai, socialiniai tinklai, miegas, tvarumas – įdomu, kokius atsakymus į laidų pašnekovams užduotus klausimus pateiktų pats laidos vedėjas?

S. Dikčius ir pinigai

– Ar žinote sumą, kurios jums visiškai užtektų mėnesiui?

– Jei reikėtų, galėčiau pragyventi net ir labai kukliai, – už kokius 500 eurų. Tačiau taip negyvenu, todėl mano atsakymas: užtektų kokių 2 tūkst. Taupyti man nelabai patinka, bet moku įvaldyti tokį minimalistinį gyvenimo stilių, kuris nereikalauja pirkti brangių daiktų, paslaugų. Tiesiog būnu laimingas ir be to.

– Savo laidoje apie pinigus kėlėte klausimą, ar jie atneša laimę. Kaip yra jums pačiam?

– Laimės jie tikrai neatneša, bet... pinigai atneša saugumo jausmą. O jis žmogui labai svarbus. Kai žinai, kad į tavo kreditinę kortelę nuolat  įkrinta pinigų, patiri mažiau įtampos gyvenime. Kiek esu tyrinėjęs šią temą, pastebėjau, kad net ir žmonės, laimėję, tarkime, loterijoje dideles pinigų sumas, laimingi dėl to jaučiasi tik kurį laiką. Paskui visi grįžta į savo bazinį laimingumo lygį.

– Ar esate kada lošęs ir išlošęs loterijoje?

– Kai kūrėme laidą apie pinigus, su kūrybine komanda sutarėme, kad visi nusipirksime bent po vieną loterijos bilietą. Turbūt likau vienintelis, kuris pamiršo tai padaryti.

S. Dikčiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Didžiausia suma, kurią esate išleidęs kažkokiam pirkiniui?

– Oi, nežinau... Turbūt tas pirkinys buvo automobilis, bet sumos tikrai nepasakysiu. Pamiršau. Kalbant apie smulkesnius daiktus – nesu jų vergas. Man labiau patinka minimalistinis gyvenimo būdas, todėl visi daiktai, kuriuos dabar turiu, man reikalingi ir naudingi.

– Ar tvarkote savo išlaidų ir pajamų apskaitą?

– Taip. Kadangi esu laisvai samdomas darbuotojas, kiekvieną mėnesį mano pajamos skiriasi. Todėl man įdomu žinoti, kiek uždirbu vidutiniškai per mėnesį. Išlaidų neseku ir, jei savaitgalį truputį paišlaidauju, tikrai savęs dėl to negraužiu.

– Kur išleistumėt 1 mln. eurų?

Turbūt daryčiau tą patį, ką darau ir dabar, – studijuočiau. Esu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto praktinės filosofijos magistrantas.

Galbūt mažiau dirbčiau. Arba rinkčiausi tik pačius maloniausius ir pačius prasmingiausius darbus. Žodžiu, daugiau investuočiau į save. O ką už likusius? Turbūt, kaip ir dauguma lietuvių, nusipirkčiau butą. Ne bet kur, o kokioje nors gražioje ir nelabai užterštoje vietoje.

Taupyti man nelabai patinka, bet moku įvaldyti tokį minimalistinį gyvenimo stilių, kuris nereikalauja pirkti brangių daiktų, paslaugų. Tiesiog būnu laimingas ir be to.

S. Dikčius ir socialiniai tinklai

– Ar esate aktyvus socialinių tinklų vartotojas?

– Taip. Tačiau rašau į juos, kai noriu, kai spontaniškai šauna į galvą kokia gera idėja, nes, žinoma, turinio kūrimas reikalauja daug laiko. Labiausiai mėgstu instagramo „storių“ formatą. Kuriu ten visokias istorijas iš savo gyvenimo. Dvejus metus iš eilės keliavau po Lietuvą. Vienais metais ėjau pėstute į tėčio tėviškę, o šią vasarą – į mamos ir, aišku, kėliau „storius“ į socialinius tinklus. Žmonės sakė, kad buvo įdomu tuos mano pasakojimus sekti. Kai keturias dienas eini visiškai vienas, turinio kėlimas į feisbuką, instagramą atstoja gyvą bendravimą. Sulauki iš sekėjų atgalinio ryšio, gauni gerų emocijų dozę...

– Kokius žmones pats sekate socialiniuose tinkluose?

– Naudojuosi feisbuko, instagramo ir linkedln socialiniais tinklais. Tarkime, instagrame seku tam tikrus puslapius, pasaulinio garso menininkus, kurie pateikia įdomų turinį, taip pat – savo pažįstamus. Jokių nuomonės formuotojų, kurių nepažįstu, neseku.

Feisbuke lygiai taip pat – seku draugus ir žmones, kurie man vienaip ar kitaip aktualūs. Nuo garsių komikų iki politikos, ekonomikos komentatorių. Neslėpsiu, mano pažįstamų ratas tikrai nesiauras, todėl daugumą tų žmonių pažįstu asmeniškai.

Linkedln tinklą naudoju kitais tikslais – ten kalbu apie tvarumą, klimato kaitą ir pan. Spalio pradžioje dalyvavau konferencijoje „International Communication on Climate Change in the Media“ ir dalijausi įspūdžiais iš jos.

S. Dikčiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar ištvertumėte tokią abstinenciją – be socialinių tinklų vieną savaitę?

– Manau, kad taip, nes jau turiu praktikos. Šią gegužę aštuonias dienas keliavome po Nepalo kalnus. Iš pradžių galvojome, kad bus internetas, deja… Todėl telefoną naudojau tik fotografuoti. Keistokas jausmas. Blogiausia buvo, kad negalėjome namiškiams pranešti, jog esame kalnuose ir kad čia nėra ryšio. Tačiau kai jau radome būdą, kaip nuraminti artimuosius, atsipalaidavome. Visai įdomu buvo pajausti, kad nereikia nieko kelti į socialinius tinklus, o paskui – atsakyti į žmonių komentarus ir pan.

Kai pagaliau atsirado internetas, dar pusdienį jo tyčia nejungiau: mėgavausi ramiu buvimu čia ir dabar.

S. Dikčius ir miegas

– Kiek valandų per parą miegate?

– Stengiuosi pamiegoti apie septynias valandas. Jei jaučiu, kad miego  dar šiek tiek trūksta, stengiuosi prisidurti jo dieną. Yra tokia mokslu grįsta meditacinė praktika – Gilus poilsis nemiegant (Non-Sleep Deep Rest (NSDR). Tą terminą sugalvojo ir išpopuliarino mokslų daktaras, Stanfordo universiteto Medicinos mokyklos Neurobiologijos katedros profesorius Andrew Hubermanas. Kaip tai vyksta? Tiesiog guli ir klausaisi balso, kuris tau sako, ką daryti. Dar šiek tiek reguliuoji savo kvėpavimą. Kartais trumpam užsnūsti, o kartais ir ne. Taikydamas tą techniką per 10–20 minučių gali jaustis pailsėjęs ir visiškai atgavęs jėgas.

– Ar kada nors jus yra kankinusi nemiga?

– Prisipažinsiu, yra, nes tam tikrais gyvenimo etapais tiesiog įkrintu į darbus ir tada labai padidėja streso lygis. Kadangi esu laisvai samdomas darbuotojas, dažnai taip būna, kad visi projektai supuola į vieną laiką. Tarkim, kad ir šių metų rugsėjis… Jis buvo be galo intensyvus. Pradėjome LRT Plius laidos „Aš gyvenu iliuzijų pasaulyje“ filmavimus, startavo mano magistro studijos, prisidėjo ir kiti dalykai. Visa tai lėmė, kad užmigdavau gana gerai, bet atsibusdavau 4–5 val. ryte, miegojęs gal kokias 4–5 val., ir daugiau nebegalėdavau užmigti. Ką tada dariau? Mažinau savo streso lygį. Gėriau mažiau kavos – jos nebegerdavau po pietų. Pamedituodavau, kad būčiau ramesnis, daugiau vaikščiodavau gryname ore.

S. Dikčiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar prisimenate atvejį, kad būtumėte užmigęs spektaklio, koncerto ar filmo metu?

– Pastarasis variantas man tinka. Tikrai pasitaiko, kad per filmus užmiegu. Nes ateinu į kino teatrą, o ten – jauku, patogu, šilta, gražiai šviečia ekranas… Tuomet suima toks miegas, kad ne mano jėgoms su juo kovoti. Pastebėjau, kad geriausiai jaučiuosi tada, kai leidžiu sau mažumėlę snūstelėti. Pastarąjį kartą buvau užmigęs naujausiame filme apie Džeimsą Bondą. Buvo labai juokinga, kad miegas suėmė veiksmui vykstant Italijoje, o kai atsibudau, Danielius Craigas, agentas 007, jau buvo Aliaskoje. Akimirksniu persikėliau iš pietų į sniegynus.

– Savo laidoje apie miegą klausėte edukologės Austėjos Landsbergienės, ar ji yra kada nors ką nors pramiegojusi. O jūs pats?

– Be abejo, visko yra buvę. Ypač tada, kai dar mokiausi mokykloje. Pastarąjį kartą – net gėda prisiminti – pramiegojau radijo komentarą. Čia dar tais laikais, kai komentuodavau orus. Pamenu, penktadienių rytais reikėdavo keltis anksti, o aš, matyt, buvau labai pavargęs ir neišgirdau žadintuvo. Kolegos iš radijo bandė man prisiskambinti, bet nesėkmingai. Kaip į tai žiūriu? Žmogiškai. Juk nesame kažkokie kariniai automatai – gyvenime visko pasitaiko.

Kaip tvarumo edukatorius, siekiu parodyti, kad tvarumas gali būti ir naudingas, ir smagus. Kad gyvendamas tvariai galiu būti daug laimingesnis.

– Kiek kartų nuspaudžiate žadintuvo mygtuką, kad galėtumėte dar minutėlę kitą pasnausti?

– Mokslininkai įrodė, kad vadinamasis snūzinimas žmogaus sveikatai, kaip ir jo psichikai, visiškai nekenkia. Tačiau šiuo metu, kai man nereikia anksti keltis į darbą, leidžiu sau atsibusti labai natūraliai. Neseniai kėliausi į ankstyvą renginį, dėl viso pikto nusistačiau žadintuvą, bet atsibudau dar gerokai prieš jam suskambant.

S. Dikčius ir tvarumas

– Prieš savaitę kasmečiuose „Žaliojo susisiekimo apdovanojimuose 2023“, kuriuos organizuoja Susisiekimo ministerija ir „Lietuvos geležinkeliai“, tapote laimėtoju...

– Taip, transporto inovacijų forume man įteiktas Žaliojo susisiekimo ambasadoriaus apdovanojimas. Dabar išties važiuodamas traukiniu, troleibusu ar tiesiog kur nors eidamas galėsiu sakyti, kad esu savo ambasadoje. Neslėpsiu, džiaugiuosi, kad mano užklasinė veikla neliko nepastebėta. Ateinančiais metais apie judėjimą kalbėsiu dar daugiau.

S. Dikčiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kadangi esate laisvai samdomas kūrėjas, daug dirbate iš namų, gal šiuo metu visai nesinaudojate automobiliu?

– Automobilio atsisakiau maždaug prieš dvejus metus. Jei reikia kažkur nukeliauti, naudoju absoliučiai visas transporto rūšis – nuo ėjimo pėstute, dviračio, elektrinio paspirtkuko iki elektromobilio. Patinka naudotis viešuoju transportu. Jame gali ir paskaityti, ir į keleivius pažiūrėti, ir idėjų laidoms prisigaudyti. Mat žmonės, kurie važiuoja į namus po darbų vakare, linkę skambinti draugams, namiškiams ir garsiai su jais apie viską kalbėtis. Tuomet, jei būnu be ausinių, prisiklausau visokių pokalbių.

Kartais, kai reikia įveikti ilgesnius atstumus, naudojuosi dalijimosi paslauga – išsinuomoju elektromobilį. Paprastai darau taip: kai susikaupia daugiau reikalų, tuomet išsinuomoju automobilį parai ir viską sutvarkau vienu kartu. Beje, šiltuoju metų laiku labai mėgstu dviratį.

– Šiandien tvarumas yra mada ar sąmoningumas?

– Manau, kad jis tikrai nėra mada, nes per mažai žmonių tuo užsiima. Jei tvarumas būtų tik mada, matytume kur kas daugiau jo apraiškų savo kasdienybėje. Aišku, labai norėčiau, kad jis taptų madingesnis… Tačiau dažnai matau, kad, vos pradėjus kalbėti apie tvarumą, žmonės nori užsikimšti ausis. Kodėl? Nes toks gyvenimo būdas reikalauja pastangų, pokyčių. Daugelis taip įkritę į savo kasdienybę, kad nenori nieko keisti.

Kaip tvarumo edukatorius, siekiu parodyti, kad tvarumas gali būti ir naudingas, ir smagus. Kad gyvendamas tvariai galiu būti daug laimingesnis.

– Kaip šiandien atrodo jūsų tvarus gyvenimas?

– Kaip jau sakiau, prieš dvejus metus įgijau laisvę nuo savo automobilio. Tačiau, net ir jį turėdamas, vis tiek daug vaikščiojau pėsčiomis, važinėjau dviračiu.

Kai 2005-aisiais ėjo į pabaigą hidrometeorologijos magistrantūros mokslai, pamenu, dirbau sinoptiku ir į savo pirmąjį darbą keliaudavau dviračiu. Paskui truputį pavargau nuo tos prastos, dviračiams nepritaikytos infrastruktūros ir pradėjau vaikščioti. Beje, net trejus metus buvau Pėsčiųjų asociacijos prezidentas.

Bandau pasakyti, kad judėjimas yra svarbi tvarumo dalis. Apie rūšiavimą jau nekalbu. Rūšiuok, bet rūšiuok mažiau – toks būtų mano šūkis. Aš skatinu save ir kitus pirkti kuo mažiau dalykų, kurie turėtų pakuotes. Todėl dažnai renkuosi neperdirbtą maistą, nes jis išties būna mažiau įpakuotas.

Drabužiai? Neturiu jų daug. Man patinka monochrominės, tamsios spalvos. Jos tinka viskam – renginiui, darbui, susitikimui. Kadangi esu viešas asmuo (skaitau paskaitas, vedu renginius ir t. t.), turiu ir oficialių drabužių, bet tikrai ne per daug. Aišku, visada norisi įsigyti kažką naujo, tačiau jau senokai stengiuosi sąmoningai tai kontroliuoti. Smagiausias jausmas, kada kokiu nors reikalu atsidūręs dideliame prekybos centre suprantu, kad man visiškai nieko nereikia.

S. Dikčiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Aplinkos ir klimato aktyvistai reikalauja smarkiai sumažinti skrydžių, nes lėktuvai išmeta gerokai daugiau klimatui kenksmingų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei kitos transporto priemonės. Tapote tvarumo ambasadoriumi. Ar galėtumėte dėl idėjos atsisakyti net ir kelionių lėktuvu?

– Taip, tai dilema. Esu net straipsnį šia tema parašęs – kaipgi aš, būdamas toks tvarumo propaguotojas, skridau į Himalajus lėktuvu.

Pasiteisinti galiu tik tuo, kad savo vardą kompensuoju per kitas tvarumo veiklas. Taip pat manau, kad neturiu prisiimti visos atsakomybės už visos žmonijos šiukšles: juk ne aš vienas už tai atsakingas – mes visi! Todėl, kol nėra tvaresnių alternatyvų skrydžiams, aš pildau savo svajones. Nes per tą laiką, kol būsiu Himalajuose, koks nors nuomonės formuotojas dar nuskris į mažiausiai 20 pasaulio šalių, o paskui jį tą patį padarys šimtai sekėjų… Todėl jei turiu darbo kelionių – skrendu, bet savo laisvalaikio kelionėms po Europą nesinaudojau lėktuvų paslaugomis jau pustrečių metų.

Per atostogas sausį žadu išbandyti keliavimą po Europą traukiniais. Turiu planą nukakti iki pat Stambulo. Kviečiu sekti mano kelių savaičių kelionę socialiniuose tinkluose. Pažadu – bus daug smagaus turinio apie tvarias keliones!

Vizitinė kortelė

Esu klimato kaitos tyrinėtojas. Nepriklausau jokiai su šia tema susijusiai institucijai, tačiau apie tai komunikuoju ir rašau. TV laidų ir tinklalaidžių vedėjas. Socialinių tinklų turinio kūrėjas. Šiuo metu studijuoju filosofijos magistrantūroje. Tvarumo edukatorius.

Silvestras apie laidą „Aš gyvenu iliuzijų pasaulyje“

Pasaulis yra paprastas ar sudėtingas? Matyt, tai priklauso nuo kampo, kuriuo kiekvienas į jį žiūrime. Vis dėlto, manau, kasdien patiriame tik mažytę tikrovės dalį. Tame informacijos sraute lieka daugybė nežinomųjų. Norime jaustis saugūs, todėl nusipiešiame paveikslą, kuriame viską ar beveik viską suprantame. Ar tai tikrovė? Abejoju.

Kviečiu prasklaidyti iliuzijų dūmus ir tai daryti ne sausais faktais, kuriuos dažniausiai pamirštame. Laidoje dalyvaujantys ekspertai dalijasi atsakymais į klausimus, kurie mums gali atrodyti visai paprasti, bet iš tiesų turi dvigubą dugną.

Galimybę išsakyti savo nuomonę gauna ir žiūrovai. Tai vadinamoji „Fokus grupė“ – tokie patys žmonės kaip mes, į laidos klausimus turintys savo požiūrio kampą. Sugretinus ekspertų nuomonę su liaudies balsu išeina visai smagus, dažnai netikėtas patirčių ir nuomonių margumynas.

Koks čia mano, kaip laidos vedėjo, vaidmuo? Bandau vesti žiūrovą per tuos iliuzijų labirintus, kad laidos pabaigoje visi drauge rastume išėjimą.