M.Žilinsko galerijoje eksponuojama itin tragiško likimo menininko Saadios Bahato (Lietuva–Izraelis) skulptūrų paroda „Po 69 metų“.

Saadia Bahatas (Bokšickis) gimė Alytuje, kur jo tėvo šeima gyveno jau nuo XIX a. pradžios. 1943-iųjų rugsėjį jis buvo išvežtas į Estiją, galiausiai – Štuthofą. Po karo likimo nublokštas į tuometę Palestiną dailininkas pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu pasirinko inžineriją. „Išeidamas į pensiją, per savo 65-ąjį gimtadienį, nusprendžiau įgyvendinti dar vieną seną savo svajonę ir pradėjau naują – skulptoriaus – karjerą“, – pašnekovas neslėpė, kad inžinieriaus dvasia jame kasdien vis labiau blėso, o menininko vis labiau augo.

Po daugiau nei 18 savo naujosios profesijos metų ir kelių apdovanojimų, gautų Izraelyje ir užsienyje, jis labai džiaugėsi galėdamas pristatyti savo parodą Lietuvoje, išdidžiai pareikšdamas esąs Izraelio menininkas, turintis gilias lietuviškas šaknis.

– Norint kalbėti apie jūsų kūrybą, niekaip neįmanoma nekalbėti apie jūsų gyvenimą, ypač skaudžius įvykius...

– Taip, 1943-iųjų rugsėjį, beveik prieš 69 metus, buvau išvežtas iš Vilniaus geto. Motina ir sesuo bandė mane lydėti, tačiau seserį, vos spėjusią žengti kelis žingsnius, sustabdė policija. Mamai leido sekti paskui mane dar apie 50 metrų. Savo seserį vėl pamačiau tik po 27 metų. Mamos akis ir jos rankos mostą tada mačiau paskutinį kartą savo gyvenime. Ji buvo išvežta į Panerius...

Aš drauge su daugeliu kitų buvau įgrūstas į gyvulinį vagoną, kuris vis pildėsi, ir greitai nebeliko vietos net atsisėsti. Vėliau mums įmetė dėžę su 8 buteliais vandens, o po to vagono durys buvo aklinai užtrenktos ir užšautos. Viduje mūsų buvo apie šimtą. Oras vidun patekti galėjo tik pro vieną mažą langelį palei lubas, o troškuliui malšinti teturėjome apie 12 litrų vandens. Kadangi pro geležinkelio stotį vis važiuodavo kariniai traukiniai, mūsų sąstatas valandų valandas manevravo pirmyn atgal, vis pavažiuodamas tai į šiaurę, tai atgal Panerių link, kur mūsų laukė neišvengiama mirtis. Vis dėlto mums pasisekė. Pagaliau traukiniui pradėjus judėti, dundėjome ilgiau nei tris paras, ir tie, kurie iš mūsų liko gyvi, pateko į darbo stovyklas Estijoje.

– Tragiškiems įvykiams prasidėjus buvote dar vaikas. Ar liko atmintyje gražių vaikystės prisiminimų?

– Mano istorijos pradžia buvo kur kas šviesesnė. Gimiau 1928 m. Alytuje, kur mano tėvo šeima gyveno jau nuo XIX a. pradžios, nors mūsų tikroji pavardė, Bokšickiai, kilo dar nuo mūsų šaknų Bokšiškių kaime (dabartiniai Bokšiai). Motinos šeima yra kilusi iš Kalvarijos. Tėvas, advokatas, buvo tikras Lietuvos patriotas ir Alytaus šviesuolis. Savo veiklą jis pradėjo dar prieš 1918 m. Tarp daugelio jo nuveiktų darbų yra ir lietuviškos policijos įkūrimas Alytuje – kurį laiką tėvas buvo ir jos viršininkas. Jis taip pat įkūrė ir vadovavo Savanorių gaisrininkų brigadai. Daugelį metų buvo ir miesto tarybos narys. Už savo pasiekimus gavo keletą medalių, o mieste mūsų šeima buvo labai gerbiama.

1939 m. mano tėvai persikėlė į Vilnių, pradėjau lankyti Petro Vileišio mokyklą ir netgi spėjau metus pasimokyti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir mūsų pažadėtasis rojaus sodas buvo sunaikintas.

– Jis tiesiog buvo sutraiškytas, atrodo, net nepaliekant vilties...

– Tėvas buvo įkištas į Vilniaus getą ir netrukus nužudytas. Mes likome kęsti nuolatinį alkį, tik per plauką vis išvengdami nacių nuolat vykdytos vadinamosios atrankos būti nužudytiems. Getą likviduojant aš, kaip jau minėjau, buvau išvežtas į Estiją. Ten man teko pabuvoti penkiuose lageriuose, kenčiant vergišką darbą nuo aušros iki sutemų, tačiau aš buvau vienas iš tų nedaugelio, kuriems pasisekė ir kuriems badauti neteko, netgi ir tuomet, kai porą šimtų gramų duonos gaudavome tik kartą per tris dienas. Tai dar ne viskas – tuos, kurie atsilikdavo nuo kolonų, kuriose kasdien būdavome varomi žygiuoti į darbą ir iš darbo, iš karto nušaudavo. Taip pat kartais vykdavo atrankos, kurių esmė buvo paprasta – jeigu tave pasiųsdavo kairėn, likdavai toliau kęsti savo vargų, o jei dešinėn – būdavai iškart nužudomas. Iš dešimčių tūkstančių žmonių, kalėjusių darbo stovyklose, mane likimas atvedė į vienintelį laivą, kuris buvo skirtas žydams išgabenti iš Estijos į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Štuthofe man ir dar šešiems berniukams (1,4 proc. iš 514 žmonių grupės!) pavyko išvengti kelionės tiesiai į Birkenau dujų kameras. Tuomet aš sutikau savo dėdę, kuris buvo atvežtas iš stovyklos Latvijoje, ir nusprendžiau pabandyti karą išgyventi su juo. Man pavyko su kažkuo apsikeisti vardais ir kalinių numeriais ir taip vėl išvengiau išsiuntimo į kitą lagerį. Turėdamas svetimą vardą kartu su savo dėde buvau išvežtas dirbti tuomečio Dancigo laivų statyklose. Vėliau, po dieną naktį trukusio mirties žygio į Vakarus, mus išvadavo rusai. Mes buvome vos gyvi iš nuovargio ir baisiai kamuojami šiltinės.

Kiek atgavę jėgas mes, be abejo, nusprendėme grįžti į Lietuvą, tačiau mums nebuvo leista lipti į traukinį nepraėjus karantino, kuris savaičių savaitėmis buvo pergrūstas. Mano dėdei pavyko išsiųsti laišką į Kauną, tačiau atsakymas grižo su tragiška žinia, kad tą naktį, kai iš miesto traukėsi vokiečiai, jo žmona ir trys vaikai buvo gyvi sudeginti Kauno gete. Visi kiti mūsų kadaise didelės šeimos nariai taip pat buvo išžudyti, išskyrus mano seserį. Izraelyje (tuometėje Palestinoje) vis dar gyveno kitas dėdė ir teta, todėl nusprendėme keliauti ten.

– Pradėjote gyvenimą iš naujo...

– Užtrukau beveik metus, kol 1946-ųjų vasarį atvykau į Palestiną. Pradėjau mokytis žemdirbystės mokykloje ir atrodė, kad viltys susikurti naują ateitį išsipildys. Tačiau, neprabėgus nė dvejiems metams, aš jau koviausi Izraelio nepriklausomybės kare. Elitinis pėstininkų dalinys, kuriame tarnavau, mūšiuose prarado 23 proc. savo karių ir atrodė, kad mano likimas kartojasi. Nepaisant to, aš darsyk nusprendžiau, kad nepasiduosiu. Aš tapau vienu iš naujo kibuco įkūrėju, o dar po metų nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę tapti inžinieriumi. Turėjau labai sunkiai dirbti, kad galėčiau save išlaikyti, tačiau sėkmingai užbaigiau nebaigtus mokyklos kursus ir įstojau į universitetą. 1955 m. vedžiau, o 1956 m. gavau mechanikos inžinieriaus diplomą ir 37 metus dirbau mokslinių tyrimų ir plėtros srities inžinieriumi, be to, man teko vadovauti ne vienam dideliam projektui. Per tą laiką aš taip pat tapau laimingu trijų vaikų tėvu, o vėliau – ir septynių anūkų seneliu.

– Pergyvenus neaprėpiamo tragizmo įvykius, tiesiog stebuklas – išgyventi ir nepalūžti, tačiau jūs sugebėjote dar ir įgyvendinti viduje brandintą svajonę.

– Išeidamas į pensiją, per savo 65-ąjį gimtadienį, nusprendžiau įgyvendinti dar vieną seną savo svajonę ir pradėjau naują – skulptoriaus – karjerą. Inžinieriaus dvasia manyje kasdien vis labiau blėso, o menininko vis labiau augo, ir dabar, po daugiau nei 18 savo naujosios profesijos metų ir kelių apdovanojimų, gautų Izraelyje ir užsienyje, aš labai džiaugiuosi, galėdamas užbaigti man nepaprastai daug reiškiantį ratą – praėjus 69 metams nuo tada, kai buvau leisgyvis išgrūstas iš Vilniaus, dabar pristatau čia savo parodą, išdidžiai galėdamas pareikšti esąs Izraelio menininkas, turintis gilias lietuviškas šaknis.

– Koks buvo jūsų kelias į meno pasaulį?

– Galima sakyti, esu savamokslis: prieš daugelį metų pradėjau kurti savo istorinių ir teorinių žinių apie meną bazę ir dirbti kūrybinį darbą (tuo metu tik kaip laisvalaikio užsiėmimą) kaip ir visi kiti – užsiimdamas klasikiniu, vaizduojamuoju ir primityviuoju menu. Plačiai susipažinus su literatūra ir aplankius daugybę muziejų Europoje ir Amerikoje, mano meninė pozicija ėmė keistis. Perėjau prie impresionizmo, ekspresionizmo ir kitų moderniojo meno krypčių. Kelerius metus mano idealas buvo Vincentas Van Goghas. Tuomet, dar labiau pažengęs į priekį, pasiekiau Amedeo Modigliani kūrybą. Ties tuo neapsistojau ir pamažu mano susidomėjimas ir meninė raiška vis labiau ėmė koncentruotis ties abstrakčiuoju menu.

Prasidėjus profesionalaus menininko karjerai, mano jausmai ir įsitikinimai jau buvo giliai apibrėžti. Kad ir kaip vertinu ir žaviuosi asmenine interpretacija bei meistriškumu aukšto lygio figūratyviniame mene, mano kūrybinio polėkio tai netenkina. Abiejų kūrybos rūšių dvasiniai šaltiniai skirtingi. Figūratyviniame mene vyrauja jau egzistuojantys objektai ar bendri jausmai, idėjos. Abstrakčioji kūryba remiasi menininko fantazija ir jo savita vizija – jis kuria kažką iš nieko. Klasikinėje muzikoje (kuri yra beveik vienareikšmiškai abstrakti) yra aiškiai nubrėžta riba tarp muzikanto, grojančio kažkieno kito parašytas natas, ir kompozitoriaus, kuris kuria muziką vedamas savo vidinės esybės. Mano manymu, būtų teisinga šią profesinę atskirtį taikyti ir plastiniame mene.

Konceptualusis ir politinis šiuolaikinis menas, o dažnai ir ansambliažai, bando interpretuoti ar užsiminti apie idėjas ar jas propaguoti. Aš dažniausiai remiuosi Picasso, kuris, kartą paklaustas apie vieną savo kūrinių „Kas tai?“, atsakė: „Jei sugebėčiau tai paaiškinti žodžiais, net nebūčiau varginęsis to kurti.“ Mano darbai taip pat nėra paaiškinami žodžiu ar raštu – kūryba kyla iš mano vidinės vaizduotės. Tai būtų galima pavadinti „individualiu abstrakčiuoju menu“.

Mano kūryba turi dar vieną šaltinį. Didelę įtaką turi medžiagos, kurias naudoju. Pagrindinės jų – tai akmuo, medis ir metalas, ir visos jos man be galo patinka. Prieštaravimai, kylantys tarp jų „charakterių“ ir mano paties būdo bei temperamento, yra labai reikšmingi mano kūrybiniam procesui ir jo galutiniam rezultatui. Todėl nesunku paaiškinti, kodėl mano didžiausia ir iki šiol tebekuriama darbų serija pavadinta „Medžiagos siela“. Itin reikšmingas mano meninės karjeros momentas buvo tuomet, kai pasiekiau lygį, kai net tvirčiausias granito ar bazalto akmuo buvo tarsi molis puodžiaus rankose.

– Atrodo, galėtumėte ilsėtis, bet, kaip minėjote, daug kuriate. Kas jums teikia kūrybinę pilnatvę?

– Greta džiaugsmo, patiriamo baigiant naują darbą, matant, kaip kažkas, buvęs tik vaizduote, dabar tapo apčiuopiamu meno kūriniu, aš taip pat mėgaujuosi pačiu darbo procesu. Netgi triukšmingas ir kupinas dulkių darbas su akmeniu, sunkių blokų ir įrankių tampymas man kelia pasitenkinimą. Valandos, praleistos su kvėpavimo kauke ir ausų kištukais, turi tam tikro žavesio.

Skulptūros realizavimas jos galutiniu pavidalu prasideda nuo darbo tik ties viena iš jos dalių ar neapdirbtos medžiagos luitu. Mano veiksmai ir jausmai skulptūros atžvilgiu yra būtent tokie. Darbui judant į priekį ateina momentas, kai neapdorota medžiaga pamažu tampa skulptūra, kai blokas įgauna sielos gyvastį. Šis perėjimas sukelia tokį pakylėjimą, kad kompensuoja dažnai patiriamą būseną – kai, vos pradėjęs dirbti, savo vidaus akimis matau jau užbaigtą kūrinį – kai pagrindinė kūrybinio proceso dalis būna baigta, tačiau fizinis darbas, galintis užtrukti daugybę valandų, dar tik prasideda.

Po ilgos ir man daug davusios profesinės inžinieriaus karjeros, ši naujoji – menininko – karjera yra dar vienas nuostabus palaiminimas, kuriuo gyvenimas man suteikė galimybę mėgautis.

Kas: Saadios Bahato skulptūrų paroda.

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje, Kaune.

Kada: iki gruodžio 9 d.