Legendinių „Poliarizuotų stiklų“ vedlys Šarūnas Mačiulis ir jo Vienišų vilkų klubas išklydo į Vilniaus senamiestį, kur pietaujantys miestiečiai iki pat rudens gali mėgautis dar ir gyva muzika.

Visą vasarą kiekvieną darbo dieną S.Moniuškos skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios nuo 12 iki 12.30 val. skamba gyva muzika. Praėjusią savaitę vilniečiai ir miesto svečiai galėjo mėgautis Vienišo vilko klubo koncertais, viename jų su miesto folkloro grupe „Vilkai“ pasirodė ir pats legendinės grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Š.Mačiulis. Šįkart jis sutiko papasakoti, kas iš tiesų tas Vienišo vilko klubas.

– Ką veikiate, ko siekiate, kokie yra jūsų tikslai?

– Vienišo vilko klubas veikia jau penktus metus. Jo įkūrėjai – Vytautas Kernagis ir Olegas Zacharenkovas. Idėja buvo tokia: į vieną būrį surinkti senus scenos vilkus, šiuo metu jau aktyviai nebekoncertuojančius, kad ramiai, nostalgiškai galėtume prisiminti tuos senus laikus. Buvo mintis per metus surengti vieną koncertą. Bet trejų metų gyvavimo proga buvo surengtas didesnis renginys. Tuomet prie klubo veiklos prisijungiau ir aš. Mokytojų namai sudarė galimybę kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį organizuoti tradicinius vakarus – idėja buvo rengti juos nemokamai ir neleisti užgesti šiam judėjimui.

O mirus V.Kernagiui norėjosi ir dėl jo atminimo tęsti šią jo pradėtą veiklą. Pasižiūrėjom, kas ką turi, kas muzikuoja panašia kryptimi. Iš pradžių buvom vien tik vilniečiai. O praėjusį muzikinį sezoną jau prisijungė ir elektrėniškiai, ir kauniečiai. Ir štai jau šiemet, per Gatvės muzikos dieną, koncerte „Vilniaus Brodas gyvas“ prie V.Kernagio suolelio surengėme aštuonių valandų Vienišo vilko klubo koncertą... Rengiame net rusiškų dainų vakarus, beje, jie labai gausiai lankomi. Ateityje planuojame padaryti kokią nors literatūrinę muzikinę kompoziciją kartu su teatru. Niekuomet niekam neatsakome, maloniai kviečiame prisijungti.

– Ne šiaip sau vadinatės Vienišo vilko klubu... Ar senas geras lietuviškas rokas šiais laikais yra šiek tiek primirštas?

– Klubas – Vienišo vilko, nes kažkada vilkas buvo stiprus, galingas, o dabar jau niekam nebereikalingas... Bet, įdomiausia, tai patinka ir jaunimui. Ir, iš tikrųjų, juk gražios dainos. Jau antrus metus bandysime rengti teminius vakarus. Labai pasiteisino. Žiūrovai Mokytojų namų svetainėje jau kartais nebetelpa. Nuo 6–15 žmonių per pirmus koncertus, dabar salė jau būna pilna, praviros durys, yra stovinčių už durų. Tai džiugina ir yra labai malonu. Tai mums buvo tramplinas ir į kitus muzikinius renginius. Dabar jau galima pradėti galvoti ir apie kokią nors koncertinę veiklą. Štai šiemet vyko Napoleono bliuzas Kaune, skirtas Napoleono persikėlimo per Nemuną 200-osioms metinėms paminėti, – visa diena buvo skirta Vienišo vilko klubui, buvome įtraukti į miesto šventės tvarkaraštį. Jau, matyt, šioks toks pripažinimas ateina. O dabar artėja ruduo ir spalį švęsime penkerių metų jubiliejų. Rugsėjį bus įžanginis koncertas, po jo darysim jau tokį didelį pasirodymą. Kiek sugebėsim, aišku, bet savotiškai reikės paminėti šį jubiliejų.

– Pats pirmadienį su miesto folkloro grupe „Vilkai“ koncertavote S.Moniuškos skverelyje. Koks jausmas groti šioje atviroje erdvėje?

– Įspūdžiai patys puikiausi. Man apskritai tokie projektai, kaip ir Gatvės muzikos diena, yra labai artimi. Ta dvasia – būtent gatvėje, tiesiogiai bendraujant. Nėra jokio scenos barjero. Visa tai sukuria tokią ypatingą atmosferą. O „Pietų muzika gyvai“ leidžia tą gatvės muzikos dieną patirti kasdien. Kiekvieną dieną vis naujas atlikėjas, nėra tos maišalynės. Galima ramiau, įdėmiau įsiklausyti į visus atlikėjus. Žmonės, ypač atostogaujantys, tikrai gali sau skirti tokią priešpietinę atrakciją ir labai puikiai visai dienai pasisemti geros nuotaikos. Na, o muzikantams – tai dar viena proga pasirodyti, tarsi pasitikrinti, ką padarė, kaip priima publika, kuria kryptimi toliau vystyti savo kūrybą, kokias dainas publika labiau mėgsta, kurias jiems patiems labiau tinka dainuoti. Tai labai puikus projektas. Miestui reikia tokio dalyko ir gausiai susirenkantys žmonės tai puikiausiai liudija.