Gandai, neva garsiosios Lietuvos smėlio valgytojos iš Žemaitijos jau nebėra, buvo gerokai perdėti... Stanislava Monstvilienė iš Gomalių kaimo – gyva. Ir vis dar kasdien saujomis valgo smėlį.
Paskalos liko paskalomis
Trumpi žilstelėję plaukai, vos įkypos mėlynai pilkos akys, gėlėta melsva suknelė ir šilta šypsena, apnuoginanti retus, ne itin dailius dantis. Smėlio moterimi, smėlio valgytoja vadinama spalį 63-ąjį gimtadienį minėsianti Varnių seniūnijos Gomalių kaimo gyventoja – judri ir energinga.
"Ai, ją laidojo jau daugybę kartų, – panašia į mamos šypsena nusišypsojo greta stovėjęs jos sūnus Stanislovas. – Iš pradžių kaip prieš 11 metų susirgo vėžiu, paskui dar daug kartų. Prieš penkerius, trejus metus kažkas skleisdavo paskalas, kad jos jau nėra."
Medinis, aptriušęs vienkiemis netoli kelio. 1992 metų "VW Golf", tolėliau lakstantys trys šunys – Meškė, Mopsis, Sargis. Kieme – dar du ne pirmos jaunystės "Audi 80".
"Mašinos byra, todėl jų reikia kelių", – mostelėja ranka Stanislovas, o mama kviečia į trobą. Jos rankose – kibiras. Pilnas smėlio.
Kaimynui – apsimetėlė
Tvokstelėja drėgmės ir senienų kvapas. Akys neiškart įpranta prietemoje. It filme apie vaiduoklius virtuvėje daiktai uždengti baltomis paklodėmis. Sūnaus kambarėlyje – televizorius, pliušiniai žaisliukai, vėl paklodės, kuriomis apdangstyti baldai ir krūva laikraščių.
Pas smėlio valgytoją lankėsi ne tik lietuviai, bet ir Rusijos NTV, kelių Japonijos, Korėjos, Anglijos BBC televizijos žurnalistai.
"Ji – apsimetėlė, važiuokite namo", – išvydę svetimą automobilį ir neabejodami, kad ieško Stanislovos, žurnalistams sakydavo vienas kaimynas ir išgirsdavo atsakymą, kad tuo įsitikinti nori jie patys. Tada kaimynas sviesdavo pavymui: "Viena durnė valgo smėlį, kitas durnius – filmuoja."
"Užvalgome smėlio?" – žemaičiuodama taria S.Monstvilienė ir ranka pasemia pilną saują smėlio. Mes sulaikę kvapą, sūnus šiek tiek abejingai stebi jam įprastą kasdienį reiškinį.
Ji neužspringsta, nekosčioja, jai nedegina ir nediegia skrandžio. Smėlis – beskonis. Tik kartais turi pūvančių medžių bei žolės kvapą.
"Va, žiūrėkite, – prasižioja Stanislava ir rodo burną. Smėlį ji ryja gabaliukais, burna pilna seilių. – Tik išmetu pasitaikančius didesnius akmenukus, šakneles. Keliskart pasitaikė sliekas, o smulkios žolelės – skanu."
Užsieniečiai vežė savo smėlį
"Ar galiu?" – prašau paragauti smėlio, o Stanislava kvatojasi – užteks, imk. Paimu ne saują, kaip ji, o tik žiupsnelį.
Tačiau smėlis nebuvo stebuklingas. Nepriminė nei vištienos, nei jūros gėrybių, nei kuskuso, nei ryžių košės: nuo seilių sudrėkusi masė, dantyse pradėjusios girgždėti kruopelės, or nurijus – karštis, deginimas skrandyje. Deja, stebuklo nesulaukiau ir po antrojo žiupsnelio. Nutariau – užteks.
"Vieną rudenį ėjau melžti karvių... – S.Monstvilienė neslepia, kad susirgusi vėžiu pabėgo iš ligoninės, nepasitikėjo medikais, juolab, kad turėjo dirbti ir rūpintis gyvuliais. – Kartą ėmė stipriai ėsti rėmuo. Mano skrandis ištižęs. Akys staiga užkliuvo už žvyro duobės prie pušies. Pažvelgiau į žemę ir užsinorėjau! Žiupsnelį įsibėriau atsargiai, suvilgiau seilėmis, prarijau. Keistas skonis, bet patiko. Po to dar vieną, dar..."
Kartais per dieną S.Monstvilienė suvalgo net kilogramą smėlio! Išbandė įvairų: ir žvyrą, ir drėgną, ir sausą, ir nepatiklių rusų žurnalistų nupirktą smėlį iš gėlių vazonų, ir korėjiečių atvežtą gydomąjį smėlį iš jų tėvynės.
Pradžioje smėlio norėdavo naktimis, bet bijodavo eiti į kiemą. Todėl vieną dieną pakelėje atradusi po medžių šaknimis duobes, jai patikusio smėlio prisipildavo kibirėlį ir nešdavosi į namus: slėpdavo nuo lietaus, nes šlapią smėlį valgyti sunku ir nemalonu.
Išsigydė daug ligų?
Sriubos ir mėsos ji beveik nevalgo. Tik batono, duonos, šiek tiek daržovių. Labiausiai, nušvinta akys, patinka pomidorai ir ypač – vynuogės!
Vėliau netvarkingame jos kambarėlyje, prie nepaklotos lovos, ant stalo išties pamatėme kelias kekes jos mėgstamiausių uogų.
"Ne, ne, vynuogių ir batono nemaišau su smėliu, – nusikvatojo gyvenimo džiaugsmo neprarandanti moteris. – Tačiau pati gaminu maistą retai."
"Aš ir pats moku pasigaminti "bulbinius" blynus, kiaušinienę", – šypsosi sūnus ir pakėlęs antklodę rodo savo kasdienį maistą – rūkytą mėsą, dešras, duoną, pomidorus.
Stanislava šlemščia trečią saują smėlio ir pilna burna pasakoja: "Man susirgus, dar iki smėlio valgymo, išmatos būdavo gleivėtos, pūlingos. Kai pradėjau valgyti smėlį – pradžioje melsvos spalvos, bet netrukus šviesėdavo, kol tapo natūralios spalvos. Seniau šlapimo nesulaikydavau – dabar viskas gerai."
Žemaitė tikina: pradėjus valgyti smėlį, jai dingo mažakraujystė, ginekologinės ligos ir beveik nevargina skrandžio rūgštingumas.
"Gaila, kad smėlis nepadeda išgyti nuo Parkinsono ligos, – šypsosi linksma moteris, o sūnus pastebi – mama jaudinasi, todėl rankos virpa dar smarkiau. – Tačiau vaikštau, esu gyva ir galiu melžti karves."
Pragyvenimo šaltinis – karvės
Pavydas. Tokią išvadą padarė Stanislava ir sūnus, kai tris kartus buvo sudeginta viena jų sodyba, tvartas ir net arklys. Tuomet buvo itin sunkus laikotarpis – S.Monstvilienė su sūnumi neturėjo kur laikyti gyvulių.
Kažkodėl kai kuriems žmonėms pradėjo nepatikti net už Lietuvos ribų išgarsėjusi Gomalių kaimo gyventoja.
"Jie mano, kad mums duoda pinigų ir uždirbame milijonus", – ironizuoja Stanislovas.
Dabar jie turi septynias karves, kurios kas mėnesį duoda apie 2000 litų uždarbio.
"Dar gaunu apie 900 litų pensijos, – neslepia kaimo moteris. – Vyras? Ai, jis – pijokas, kažkur šlaistosi Varniuose ir prašo išmaldos. Skirtis man jau vėlu – senatvė. Tačiau aš negeriu. Tuoj mane uždarytų – sakytų, ir smėlį valgo, ir dar alkoholikė."
Svajonių neturi
"Štai, mano duobės", – mostelėjo Stanislava ir kelio pakraštyje įsiropštė žemyn į duobę. Į burną paėmė saują smėlio. Prisiminusi nusikvatojo: "Kartą nuo ankstyvo ryto buvau išvažiavusi į miestą, subyrėjo ratai, o smėlio neragavau visą dieną. Vėlai vakare bėgte bėgau iki duobės. Puoliau prie smėlio, kišau saujomis, net tįso seilės, galvojau – uždusiu."
"Skanaus!" – jai valgant smėlį pasigirdo iš pravažiuojančio automobilio.
Karvės ganėsi už pusantro kilometro nuo namų. Viena, nepažinusi ne darbiniais drabužiais apsirengusios S.Monstvilienės, spruko į šalį.
Kiekvieną dieną ji su sūnumi keliasi penktą valandą ir gyvulius melžia nuo ankstyvo ryto. Gulasi anksti – 21, retsykiais, 22 valandą. Prieš miegą – tradicinis televizoriaus žiūrėjimas.
"Keista, kad manęs nepakvietė "talentai" arba "dvi minutės šlovės", – kvatojasi.
Ar kaimo moteris niekada nesigailėjo taip susiklosčiusio gyvenimo? Stanislava nusijuokia ir purto galvą: "Ne, ne. Gyvenimas linksmas ir gražus. O likimas yra likimas."
Ji svajonių neturi. Šilalės rajone gimusi moteris nebuvo išvažiavusi už Lietuvos ribų. Kelios televizijos siūlė nupirkti kelialapį į Palangą ar Nidą.
"Atsisakiau, – išlydėdama prisipažino Stanislava. – Man svarbiau ūkis, šieno griebimas ir gyvuliai. Ypač dabar, kai žiema, kalba žmonės, bus labai šalta..."
Psichiatrijos problema?
Kauno medicinos universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovas, profesorius Limas Kupčinskas mano, kad smėlio valgymas nėra nei naudingas, nei saugus:
"Gamtoje pasitaiko atvejų, kai žmogus ar gyvūnas valgo nevalgomus dalykus, tarp jų – žemę, smėlį, kreidą. Tai vadinama geofagija.
Kartais vištos, paukščiai lesa akmenėlius, kurie padeda sutrinti maistą.
Maži vaikai gali imti į burną smėlį to nežinodami – tai jau tėvų rūpestis, kad į organizmą nepatektų bakterijos.
Kartais skonio iškrypimas pasitaiko nėštumo metu: moterys valgo kreidą, nes pasikeičia hormonų pusiausvyra, kartais tai siejama su geležies, kalcio trūkumu.
Užvalgius nedaug sterilaus smėlio nieko nenutiks – tai uoliena, silikatai.
Tačiau kitais atvejais, kai valgomi nevalgomi dalykai, tai – ne virškinimo ligų specialisto, bet psichiatrijos problema.
Žmogaus organizmo smėlio nereikia, jis – nepasisavinamas. Kiek jo patenka pro burną, tiek išeina natūraliu būdu. Be to, yra tikimybė apsikrėsti ar apsinuodyti."
Naujausi komentarai