Laisvojo teatro monospektaklis „Sudie, derintojau!“ – tai paauglės išpažintis, pasakojimas apie bundantį moteriškumą, pirmąją meilę, aistrą. Spektaklio herojė Mergina pasakoja apie didžiausią savo dar neilgo gyvenimo nuotykį – meilę pianinų derintojui. Ji negaili kritiškų pastabų vyresniajai kartai dėl jos silpnumo, veidmainiškumo, bet pati iš suaugusiųjų pasiima ne pačias geriausias savybes.

Ši herojė yra visiška mano priešingybė, aš niekada gyvenime negalėčiau taip tyčiotis iš kito žmogaus, aš neturiu tiek drąsos kiek ji.

„Spektaklio pagrindinė idėja yra tai, kad negalima žaisti žmonių jausmais, nes tada gali pats labai stipriai nudegti. Spektaklio veikėja – vieniša jauna mergina, kuri negauna jokios šilumos ar meilės, tačiau bet kokiomis priemonėmis nori to“, – taip Nerijaus Gedmino režisuotą monospektaklį, sukurtą pagal Vadimo Levanovo„“" apibūdina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti aktorė Augustė Pociūtė.

– Kurdama savosios herojės vaidmenį labiau vaidinate ar būnate savimi?

– Labiau vaidinu ir labiau būnu savimi. Čia nepasversi ar taip, ar taip. Mano manymu, ši herojė yra visiška mano priešingybė, aš niekada gyvenime negalėčiau taip tyčiotis iš kito žmogaus, aš neturiu tiek drąsos kiek ji. Kitas dalykas, vis tiek tu esi ant scenos, čia jau nori nenori nebūsi visas toks, koks iš tiesų esi, tačiau tuo pat metu ir atveri savo širdį ir jausmus, o žiūrovai galvoja, kad vaidini. Man pačiai šitas spektaklis yra kaip išpažintis ir, jam pasibaigus atrodo, kad palengvėjo.

– Spektaklio premjera įvyko prieš porą metų. Ar per tą laiką jūsų vaidmuo kito, įgijo naujų atspalvių?

– Žinoma, kito. Kai pastatėme spektaklį, aš buvau dvyliktoje klasėje, vėliau įstojau ir pradėjau jau studijuoti šią specialybę, studijuodama įgytas žinias taikiau spektaklyje. Juolab kad ir pati keičiuosi, dabar mąstau jau kitaip nei būdama mokykloje, į daugelį dalykų žvelgiu kitaip, kitaip pradedu suprasti ir savo vaidmenį. Per kiekvieną repeticiją apie savo veikėją suprantu vis kažką naujo. Nors praėjo jau keleri metai, bet man dar vis įdomu į ją gilintis.

– Ar sunku buvo dirbti su režisieriumi N.Gedminu?

– Aišku, sunku. Visada sunku su kuo nors dirbti, kai turi būti visiškai atviras – kituose spektakliuose, kur vaidina daugiau žmonių, dar gali pasislėpti, nes tau vienai niekas tiek dėmesio neskirs, o kai vaidini viena, nepasislėpsi. Bet kai darbas padarytas ir kai jis sėkmingas, pamiršti visus sunkumus. Esu režisieriui dėkinga už tai, kad vaidinu.

– Ar sudėtinga vaidinant vienai išlaikyti žiūrovų dėmesį?

– Sudėtinga. Vis dėlto man, kaip būsimajai aktorei, tai yra labai gerai – išmokstu daug geriau jausti publiką. Jei jau žiūrovams nebeįdomu, reiškia blogai dirbi. Tada pasitempi.

– Kokiai auditorijai skirtas spektaklis?

– Spektaklio aprašyme sakoma, kad jaunimui, bet man atrodo, kad labiau suaugusiesiems.

– Už šį spektaklį VI tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ esate apdovanota geriausio debiuto prizu ir sulaukėte daug pagiriamųjų žodžių ir iš žiūrovų, ir iš kritikų. Kaip pati vertinate šią savo sėkmę?

– Malonu, kai tave pastebi ir pagiria. Bet praėjo kiek laiko, visi tai užmiršo ir niekam nebeįdomu. Teatre niekam neatneši savo laimėjimų ir diplomų krūvelės, kad būtum vertinamas kaip geras aktorius. Kiekvieną kartą kovoji. Vakar buvo gerai, stengiesi, kad ryt būtų dar geriau.

KAS: MONOSPEKTAKLIS „SUDIE, DERINTOJAU!“

KUR: TEATRO KLUBE (VILNIAUS G. 22, ARCHITEKTŲ NAMAI, II A.).

KADA: SAUSIO 31 D. 19 VAL.