Ištroškę Vakarų

Laidos istorija – įdomi, banguota, kaip ir pats gyvenimas, sako jos kūrėja V.Baublienė. "Pradėjome tokiu metu, kai Lietuvoje buvo sprogstamasis kapitalizmas, kai keitėsi pinigai, buvo banditų ir sprogdinimų. Nors mūsų laidos tiesiogiai nelietė, tai darė įtaką gyvenimui, kuris dėjosi aplinkui", – į 1995-uosius prisiminimais grįžta ji.

"Mes buvome ištroškę Vakarų, norėjome mados, žinios apie tenykštę gyvenseną, pamatyti, kaip gyvena ir kuria profesionalūs dizaineriai. "Stiliaus" žiūrimumas tada buvo kosminis – siekė gal 30 proc., o šiais laikais tai jokiame kanale praktiškai nebeįmanoma", – dalijasi žurnalistė.

Greitai prasidėjo naujas etapas. "Į Lietuvą atėjo užsienio ambasados, kompanijos. Užsienio diplomatai, verslininkai, turėję ryšių su užsienio partneriais, buvo suinteresuoti Lietuvoje pristatyti savo šalis, jų produktus, idėjas, atlikėjus. Mums siūlė daugybę kelionių, vežioti po pasaulį, rodyti tai, kas buvo tik girdėta, bet nematyta. Tai buvo neįtikimai įdomus laikas, pamatėme ir parodėme daugybę iškirtinių istorijų bei jas kūrusių pasaulinio garso žmonių. Ir sėkmė buvo, kad pavyko išlaikyti pusiausvyrą, kurti įdomų turinį, bet nepasiduoti komerciniams interesams tų, kurie būdavo suinteresuoti pristatyti savo produktus. Jau tada buvo aišku, kad produkto buvimas kadre yra reklama, nuo to sukomės, kaip įmanydami. Nuolatos kartojau, kad reklamos kadre nacionaliniame kanale nedarysiu; ką galiu, tai kalbėti apie sėkmingas istorijas, šeimas, karjeras, likimus", – pasakoja V.Baublienė.

Su "Stiliaus" kūrybine grupe ji išmaišė Prancūziją, Italiją, Skandinaviją, Ispaniją ir daugybę kitų šalių. "Man pačiai tai buvo be galo įdomu, tarsi sapnas. Matėme stebuklingų dalykų, kurie, žiūrint dabarties akimis, būtų visiškai neįmanomi. Pavyzdžiui, teko daryti interviu su legendiniu kvepalų kūrėju Olivier Creedu, kurio protėvių puoselėta balnų ir drabužių siuvimo kompanija išgarsėjo aukščiausio lygio parfumerija nuo XVIII a., kai produktus ėmė pristatyti Didžiosios Britanijos karališkajam dvarui. Tai buvo unikali šeimos istorija, laikoma legenda iki šių dienų", – akcentuoja išskirtinių istorijų pasakotoja.

"Teko sutikti ir legendinį Maxą Cointreau, garsiojo prancūzų likerio kūrėją, kuris mirė prieš penketą metų, nors jau tada, kai filmavome,  atrodė garbaus amžiaus ir nebuvo lengva susikalbėti. Iki šiol susirašome su ne viena šeima ir daugybe kitų mielų žmonių, sutiktų keliaujant bei filmuojant. Įdomumas tas, kad su daugeliu iš jų nemažai metų susirašydavome laiškais, sveikindavome vieni kitus su Kalėdomis. O kai atsirado elektroninis bendravimas, ryšiai nutrūko. Paradoksalu, bet senose dinastijose gyvas laiškas, atvirukas turėjo kur kas reikšmingesnę vietą nei virtualusis laiškas. Aišku, dalykiniai reikalai jau tada būdavo tvarkomi per kompiuterius ir asistentus, bet ranka rašyta korespondencija vertinama iki šiol", – atskleidžia V.Baublienė.

Tuomečių išskirtinumų buvo tikrai daug ir tai buvo be proto įdomu, nes atrodė, kad žvaigždės – tik danguje.

Ilgainiui į Lietuvą įvairios garsenybės pradėjo važiuoti pačios. "Buvo toks nerealus pagal tuos laikus mados festivalis "In Vogue", kai su savo kolekcijomis pas mus atvyko didžiausios tuometės mados žvaigždės. Atsimenu, teko daryti interviu su netrukus avarijoje žuvusiu Nicola Trussardi. Tada sėdėjau priešais jį ir žnaibiau sau koją, negalėdama tuo patikėti. Rygoje kalbinau pasiutusį ispaną Paco Rabanne, kuris buvo nepatenkintas ir šalčiu, ir mada, ir maistu. Kalbėjausi su aktore Annie Girardot, kuri į Lietuvą buvo atvažiavusi su legendiniu prancūzų teatru "Commédie Fançaise". Tuomečių iškirtinumų buvo tikrai daug ir tai buvo be proto įdomu, nes atrodė, kad žvaigždės – tik danguje", – išskirtines asmenybes, su kuriomis teko garbė kalbėtis, vardyti iki bemaž begalybės gali V.Baublienė.

Esame lygūs

Greitai Lietuva prisitaikė prie pasaulinio kapitalizmo standartų, pasikeitė laikai, baigėsi Vakarų interesas vežioti žurnalistus po pasaulį.

"Kelionės tuomet būdavo nepigios, lėktuvo bilietai kainuodavo ne tiek, kiek dabar pigių oro bendrovių. Visi pradėjo skaičiuoti pinigus, nes vežti kad ir du žmones su kamera ir televizijos technika kainuodavo", – primena žurnalistė.

"Kaip laidai, mums gyvenimas niekada nebuvo labai skalsus, visada spausdavo biudžetai, honorarai buvo maži. O išvažiavus į užsienį, kai prasidėjo įvairiausių stažuočių era, jautėmės gana kukliai, negalėdavai taškytis pinigais, valgyti restoranuose ar važinėti taksi, reikėdavo pataupyti, apskaičiuoti, kaip išgyvensi, ir dar, kad galėtum namo lauktuvių parvežti ar sutaupyti iš skirtų dienpinigių", – atvirauja ji.

Dabar gyvename Lietuvai išskirtiniais laikais. "Esame lygūs ES ir mus priima kaip tokius pat profesionalus. Ko nori, tai pats ir pasieki. Aišku, kolegiški ryšiai visada išlieka, gali kreiptis ir gauti informacijos, bet viską turi susirasti, susitarti, finansuoti, ieškoti kelių, važiuoti ir filmuoti. Viską darai pats, nebėra nei globėjų, nei vedžiotojų už rankos ir pažindintojų, kurie būtų suinteresuoti tau padėti", – neslepia V.Baublienė.

Ir dėl pandemijos "Stiliaus" keliai pastaraisiais metais daugiausia vedžioja po Lietuvą. "Jau antrus metus negaliu nuvažiuoti iki Britanijos, ten esu sutarusi dėl įdomių interviu ir istorijų, tačiau pandemijos įtaka apkarpė norus ir galimybes pasimatyti su žmonėmis. Bet kiekvienoje situacijoje reikia nusiraminti ir atrasti geriausia. Įdomus buvo perėjimas į kamerinį darbą, kai visas gyvenimas susispaudė į ekraną, o veikla apsibrėžė namais. Aišku, filmavimai išlieka, bet visa kita persikėlė į namų erdvę. Iš pradžių pokyčiai trikdė, o paskui pripranti, ir viskas gerai", – dalijasi ji.

"Šią vasarą labai daug dirbome į priekį, nes nežinojome, kas laukia rudenį. Anksčiau televizijoje vengdavome vasarą filmuotus dalykus rodyti žiemą, o dabar eini pirmyn, nes nesupranti, kas bus toliau. Patys juokiamės, kad pusę metų rodysime laidas, kuriose žmonės bus trumpomis rankovėmis", – pusiau juokais, pusiau rimtai sako žurnalistė.

Paprasčiau, nei atrodo

Žvelgiant iš viso ketvirčio amžiaus perspektyvos, daug kas keitėsi, tačiau profesinė etika ir kultūra niekada nebuvo kitokia, nei yra dabar, sako V.Baublienė. Galbūt tik suvokimo ribos galėjo skirtis.

"Turiu tokį mėgstamą pasakymą – nežinai, kad nežinai. Žmogus kartais padaro dalykų nė nežinodamas, kad jis nežino. Yra buvę visokių komiškų situacijų, bet išskirtinių nusikalbėjimų neteko patirti. Vis tiek sukamės apie žmonių gyvenimus ir žvalgomės po tam tikras aktualijas, kurios lyg ir atrodo nelabai reikšmingos, bet visi žmonės eina savus kelius, daro savus atradimus, kurie gali būti įdomūs ir kitiems", – sako ji.

"Daugeliu atvejų interviu, kurie pasirodo laidoje, galima laikyti sėkmingais, nes juos žiūri didelė televizijos auditorijos dalis. Nors nesiknisame lovose ir neieškome spintose griaučių, kaip laidos atsiradimo pradžioje, taip ir dabar mano tikslas – kad iš kiekvienos istorijos, interviu būtų naudos pašnekovui, žiūrovui ir visuomenei; renkamės žmones, kurie turi ką pasakyti įdomaus, o jų darbai ir nusiteikimai turi išliekamąją vertę", – nė kiek neabejoja aukščiausius televizijos standartus puikiai išmananti moteris.

Ji iš patirties žino: kuo daugiau matai, tuo labiau supranti, kad iš tiesų gyvenime viskas yra labai paprasta, pagrindinės vertybės yra vos kelios, o visa kita, kaip sako pati V.Baublienė, tėra burbulai, kurie ilgainiui susprogsta.

"Kiek man teko sutikti žmonių, kurie daug pasiekė, kurių kelias yra vertinamas, paprastai jie kuklūs, paprasti, gyvenantys tokius pačius gyvenimus, kaip ir visi kiti. Štai vakar žiūriu – socialiniame tinkle mano kalbintas tenoras iš Maltos Josephas Calleja sėdi Paryžiuje ir po spektaklio transliuoja prašymą, kad jei kas pamatys iš namų pabėgusį jo sesers bigliuką, būtinai praneštų viešai", – pasakoja V.Baublienė.

"Pamenu interviu su Švedijos karaliene Silvija. Man drebėjo rankos, jai – irgi ne mažiau, ji jaudinosi, kad nepaklausčiau ne pagal protokolą, kad kalbėtume tik tai, kas numatyta. Aš jaudinausi, kad ištraukčiau ką nors įdomiau nei formalūs atsakymai. Deja, karalienės per interviu gali atsakyti tik taip, kokie atsakymai jiems pateikti, ir improvizacijų nelabai pasitaiko. Po interviu jos freilina paaiškino, kad bet koks karalienės žodis į šalį gali būti paverstas politika ir į jokius kitus, nesuderintus klausimus ji neatsako, o kadangi yra kukli ir teisinga, tokiu atveju gali jaustis nejaukiai ir nemandagiai. Taigi visi mes esame pirmiausia žmonės, kad ir kas esame, kad ir kokias pozicijas užimame", – akcentuoja žurnalistė.

Viena svarbiausių jos taisyklių – gerbti savo pašnekovą. "Manęs kartais klausia, ką padaryti, kad interviu būtų įdomus. Yra visokių technikų, bet dar svarbiau yra klausyti žmogaus, ką jis sako, ir tuose sakiniuose, mintyse, potekstėse atrasti prasmių ir krypčių, kur toliau sukti", – dalijasi laidos kūrėja ir vedėja.

Televizija yra tarsi narkotikas, bet apsvaigti negali.

"Aišku, laida laidai nelygi; kai turi spausti politiką už kažką, yra viena. Kai turi prakalbinti intravertą kūrėją – yra ką veikti. Ir interviu sėkmė priklauso nuo pašnekovo, nes visada svariau sulaukti gero atsakymo, nei sublizgėti klausimu, kuris neturi įdomaus turinio. Tad viskas paprasta ir priklauso nuo to, kiek žmogus negailės savo minčių, patirčių, istorijų", – įsitikinusi ji.

Priklauso nuo konteksto

V.Baublienė mano, kad galimybė turėti savo stilių yra lygiai tokia pati, kaip ir jo neturėti ar nesilaikyti. Ji pati vadovaujasi tuo, kad egzistuoja bendrabūvio kultūra, aplinka, prie kurios turime prisitaikyti, o tai darome taip, kaip kiekvienas jaučiame ir suprantame. Kaip elgiamės, taip ir atrodome. Mūsų būvis, esatis ir yra mūsų stilius.

"Mes save išreiškiame drabužiais. Tai mūsų pozicija, nusiteikimas, situacijos supratimas. Žmogus plikas nevaikšto, tad drabužiai yra jo išraiška. Atsimenu, būdavo daug diskusijų, kad kažkas atėjo į kažkokį renginį per prastai apsirengęs, neva nepagerbė šeimininko. Nežinau, ar tai yra blogai. Jei žiūrėsime į skirtingas visuomenes, kiekvienoje iš jų yra savi kodai ir išraiškos – kas vienoje tinkama, kitoje gali būti nederama ir neteisinga", – pripažįsta žurnalistė.

"Labai gerai atsimenu vieną iš savo stažuočių Švedijoje – vyko vyriausybinis priėmimas. Kviesta buvo gana marga publika, tarp jos – ir žurnalistai, bet visi puikiai supranta, kad niekur pasaulyje jie nėra nei turtuoliai, nei per daug sukantys galvas apie protokolus ar madas, todėl priėmimo prieigose, koridoriuje stovėjo žmogus, kuris apžiūrėdavo kiekvieną neformaliai atrodžiusį ir jam padėdavo. Vyrams, kurie neturėdavo švarko ir kaklaraiščio, duodavo po švarką ir kaklaraištį. Nežinau, iš kokių resursų tai vyko, bet tvarkingai švarkuoti buvo visi svečiai", – pasakoja ji.

V.Baublienė neslepia, kad jai labai juokingai atrodė, kaip žiniasklaida kritikavo Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės bei ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės aprangą Dubajuje EXPO, Lietuvos prisistatymo metu. "Kai sėdi čia, tamsoje ir šaltyje, atrodo, oi, koks ne protokolas, kai dvi politikės pasipuošia ryškiais kostiumais susitikti su šeichu. Kaip tik prieš savaitę grįžau iš Dubajaus, buvau ir EXPO, ir gaunu kassavaitinius atnaujinimus, kas ir kaip įvyksta EXPO. Patikėkite, mūsų valdžios moterys atrodė puikiai ir tinkamai tiek renginiui, tiek laikui", – tikina žurnalistė.

Galiausiai, anot jos, gyvenimo esmė ir prasmė slypi ne tokiuose dalykuose. "Šiuo metu visuomenės susiduria su labai sudėtingais momentais, pabėgėlių, karo, išlikimo, klimato kaitos grėsmės, COVID-19 – daug dalykų šalia viso to nublanksta. Esmė yra gyventi taip, kad nekenktum ir netrukdytum kitam, kad būtų patogu, kad vartotum kuo mažiau ir taupiau, nešiukšlintum, nedarytum nereikalingų judesių, darančių žalą kitiems. Aukso vidurio taisyklė – nemari", – tiki laidos "Stiliaus" siela.

Ištekėjusi už televizijos

Kalbėdama apie savo gyvenimo stilių, V.Baublienė sako, kad žurnalistų gyvenimo būdas mažai keičiasi, jie yra priklausomi nuo aplinkybių.

"Ne tik nuo pašnekovų, nuo galimybių, darbų, bet ir nuo aukštesnių jėgų. Tarnaudamas vienam ar kitam kanalui, turi būti lojalus, išlaikyti kokybės ir turinio lygį, o kad taip būtų, yra ką veikti. Visi supranta, kad vienu metu arti vagą ir būti princese nelabai išeina. Tad turi atsirinkti savo prioritetus: arba atsiriboji nuo tuščių reikalų ir darai tai, kas yra svarbiausia, arba garsiai skambi, darai daug ryškių judesių, bet baigiasi tai visaip", – svarsto moteris.

Žurnalistai, kaip laisvai samdomi darbuotojai, negyvena pernelyg atsipalaidavę, gyvenimas pulsuoja nuo vienos sutarties iki kitos. Bet ilgainiui prie to pripranti, supranti, kad esi ribojamas, laikinas, kad visada konkuruoji, atvirauja V.Baublienė: "Pasiseka, kad laimiu konkursą ir savo laidas galiu rodyti visą sezoną, nes yra laidų, kurių kūrėjai gauna užsakymą parengti dvylika laidų per metus. Ir taip kas pavasarį mes laikome egzaminus įrodinėdami, ką ir kaip galime."

"Stilius" niekada nebuvo vienintelė moters veikla. Paraleliai visada buvo kelios laidos, dokumentika, spauda, ir šiuo metu V.Baublienė rengia tris laidas. Kaip pati sako, yra ir prodiuserė, ir žurnalistė.

"Vyras man juokais priekaištauja, kad esu tarsi ištekėjusi už televizijos, bet panašiai ir yra. Televizija yra mano antra darbovietė gyvenime, pirma buvo spauda. Televizija – ne tik mano pajamų šaltinis, bet ir viso gyvenimo darbas, teikiantis malonumo. Man smagu daryti tai, ką darau, nes net didžiausioje rutinoje visada yra atradimų ir naujų, šviesių minčių", – sako ji.

Be to, žurnalistei labai patinka žodis, tekstai. "Tikras malonumas juos redaguoti, kurti, ieškoti žodžių dermės ir turinio subtilumo. Tai teikia didelį pasitenkinimą. Darbas televizijoje nėra tik žvaigždės pasirodymas ekrane; begalė darbo yra už kadro, ir kiekvienas, nuėjęs kelią nuo apačios iki viršūnės, pasakys: televizija yra tarsi narkotikas, bet apsvaigti negali. Ir kad sublizgėtum žvaigžde, turi pasidėti stiprius moralinius ir profesinius pamatus. Tiesa, kiekvieni metai prasideda ir baigiasi tuo pačiu – nežinai, bus kitas sezonas ar ne, ir nors tai kelia įtampų, kai laimi konkursą, būni laimingiausias žmogus pasaulyje. Iki kažkurio laiko", – šypsosi V.Baublienė.