Iškilios krūtys, šviesūs ilgi plaukai, putnios lūpos. Gundanti mergina iš kalendoriaus. Tačiau 20 metų Laura Grinkevičiūtė piešia siurrealistinius paveikslus, dievina Salvadorą Dali, svajoja apie Barselonos dailės akademiją, moka angliškai, vokiškai, ispaniškai, prancūziškai, žavisi kinų filosofu Deng Ming Dao.

Menininkė Amelija iš kaimo

"Esu Amelija. Bet ne iš Monmartro, o iš kaimo, – šypsosi blizgančios jos akys, o plonas megztinis ilgomis rankovėmis ir uždaru kaklu neslepia jos iškilios krūtinės. – Audrey Tautou – puiki aktorė, o tas filmas – vienas geriausių, labiausiai mergaitiškas ir tyras. Už jį man labiau patiko tik "Moljeras: teprasideda komedija".

Amelija – tokiu vardu Laura būtinai pavadins savo dukrą. O sūnų, vėliau prasitars, Klaudijum arba Dorianu.

"Esu menininkė. Hm. Taip, galiu save taip vadinti... – per mūsų pokalbį L.Grinkevičiūtė dažnai tarsi diskutuodavo pati su savimi. – Mes visi menininkai. Gyventi yra menas."

Piešiniai – vidaus imperija

Dabar Laura didelę dalį sielos atiduoda menui, dailei – siurrealizmui. Taip, Salvadoras Dali – jos dievukas. Net ir žinodama jo prieštaringai vertinamą biografiją ir pikantiškas ekscentriškąjį genijų lydėjusias istorijas, Laura sutiktų būti jo mūza. "Esu labai smalsi, – prisipažįsta. – O dabar Salvadoras Dali – mano mūza."

Piešiu tai, aiškina, ko nėra, bet galėtų būti šiame pasaulyje. Pianiną su žmogaus kojomis, žvirblį su smokingu, merginą su penkiomis rankomis, suvarstomus batus be raištelių. Bet ką, beria savo lakios fantazijos vaisius.

Ir žvelgdama į auštančios late kavos putas prisipažįsta: "Piešiniai – tai mano vidaus imperija. Nuotaikos, emocijos. Netgi tapydamas kitą atvaizdą visada piešiu save."

Piešti, patikslina, gali kiekvienas žmogus, bet kurti – toli gražu ne.

Netrukus patiriu nokdauną! Blondinė išberia garsaus kinų filosofo Deng Ming Dao žodžius: "Aukščiausias kūrybiškumo lygis pasiekiamas tada, kai kūryba įvaldoma taip tobulai, kad apie ją nebegalvojama. Pažiūrėkite į dangų ir žemę. Ar jie mąsto apie orų ir metų laikų kaitą, augalijos augimą? Jie sukasi savo keliu. Tik sekdami savo prigimtimi. Toks veiksmas ir laikomas aukščiausiu meistriškumu."

Emocijos puošia kitų namus

"Everybody Smokes in Paris", "Creme", "Įkvėpimas", "Left Hand", "Nežinia kaip tik žavi mane", "Amžinybės raitelis", "Gyvenimo lošimai", "God". Kai kuriuos jos lietuviškai ir angliškai pavadintus piešinius jau nupirko. Vieną įvertino net 2000 litų. Tik pastarojo (jo pavadinimas – "Dievas"), tikina seksualioji mergina, ji neparduotų už jokius pinigus: "Kartą griebiau didelį popieriaus lapą ir piešiau savo emocijas. Po to sviedžiau į šoną ir mamai pasakau, kad reikia sudeginti. Kitą dieną ji atnešė man tą piešinį. Žiūrėk, sako, centre matosi veidas. Dabar šis mano mėgstamiausias paveikslas įrėmintas ir neparduodamas."

Juoda, balta, raudona – pagrindinės spalvos. "Mano piešiniai ryškūs, kaip ir mano emocijos", – juokiasi L.Grinkevičiūtė. Ir prisipažįsta, kad kartais elgiasi karštakošiškai. Bet mergina džiaugiasi, kad jos emocijos puošia kitų žmonių namų sienas.

Siekia tobulėti

"Tu tokia pedantė, tvarkinga... Ir kaip tu gali piešti?" – juokiasi vienas jos pažįstamų Mindaugas. Aha, neslepia L.Grinkevičiūtė, ji pedantė, smulkmeniška ir tvarkinga, kaip ir dauguma Mergelės ženklo žmonių.

Net svečiuose, pamačius nenuvalytus veidrodžius, jai virpa rankos. Bet gal tas Lauros Amelijos nesuderinamumas ir gimdo paveikslus?

"Mano diena suplanuota iš anksto, – juokiasi iš savęs ir savo nespalvoto gyvenimo. – Kartais jaučiu, kad spalvos nuo ryto baltos ir idealiai geros, o kartais viskas krenta iš rankų nuo ryto iki vakaro."

Ir tarsi laukusi klausimo akimirksniu atsako, kad save lygintų su alyvine spalva, nors neturi nė vieno šios spalvos drabužio ar daikto.

Dabar Laura Vytauto Didžiojo universitete mokosi menotyros. Perėjo iš Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto aprangos dizaino: "Labai daug mokslų, bet noriu improvizacijos. Menas – saviraiška, o ten man trūko tobulėjimo. Kalbų, filosofijos, gilesnių dalykų..."

Domisi kabala

"Kad nė viena gyvenimo diena nepraeitų veltui", – filmo "Titanikas" frazę ir vieną savo gyvenimo dėsnių taria žavi šviesiaplaukė.

Na, taip, jos fantazija labai laki. Idėjų vis daugėja, nusikvatoja, kad kartais nuo jų net "stogas gali pavažiuoti". Kaip išsilieja? Kasdien ryte apie 50 minučių lakstydama Panemunės šile.

"Taip, esu savotiška, išprotėjusi", – juokiasi ir pastebi, kad stengiasi neįžeidinėti kitų žmonių ir netgi blogybėse pastebėti šviesiąją pusę.

"Rahelės siūlas, – pasiteiravus, ar nuo piktos akies apsaugantis raudonas raištis susijęs su Rytais, patikslino L.Grinkevičiūtė. – Kabala – savotiškas menas, kuriuo labai domiuosi."

Siela – be konkurencijos, bet jai svarbus ir kūno kultas. Moteris, nors dabar jų daug apsileidusių, privalo save prižiūrėti, įsitikinusi Laura.

Viešumas suteikia galimybių

Tačiau ar "Olialia" ir viešas krūtinės demonstravimas, drebiu tiesiai, nedvelkia tuštybės muge? Taip, daug gražių merginų išties tuščios ir joms užtenka išorinio grožio. Ji prunkštelėja, paminėjus kai kurias pavardes.

Bet neabejoja, kad viešumas suteikia daug galimybių ir pažinčių: "Tik nuo tavo galvos ant pečių priklauso, ar nori tobulėti ir siekti kažko gilesnio."

"Neetiška klausti to, ką pats žinai", – juokiasi, artistiškai grūmodama pirštu ir iškart atsako į kai kurioms "Olialia" merginoms per sunkų klausimą: kas parašė Tautiškos giesmės žodžius?

"Nežinoti nėra blogai, nes tu visada gali išmokti, – teigia. – Tačiau blogai nežinoti elementarių, pagrindinių dalykų."

Pasimatymas ant bėgių

Ji laužo stereotipus. Dabar vilki megztiniu ilgomis rankovėmis, kitą dieną vilkės suknele su gėlytėmis ir susipins kasytes, trečią – permatoma, natūralias (o ne silikonines, kaip mano daugelis) krūtis dengiančia palaidinuke. O į šventę ateis vilkėdama ryškių spalvų suknele, po ja – dryžuotais marškinėliais, pasipuošusi dramblio kaulo vėriniu ir avėdama batus su kaukolėmis: "Absoliutus nesuderinamumas. Petruškevičius, nors man jo nuomonė nesvarbi, mane išjuoktų..."

Dabar Laura ypač laiminga. Akys išdavikiškai švyti. Bet lūpos nedrąsiai prisipažįsta. "Jaučiuosi susižavėjusi, galbūt ir... – purto galvą. – Nieko nesakysiu!"

Ilgai buvusi viena, nesišvaisto žodžiu "myliu". Tai – ne kasdien tariami žodžiai "mama", "šuo", "katė".

Dar neseniai ji įžūliems vyrams rodydavo kairės rankos riešą su Rahelės raiščiu: su vyrais, rėždavo, man neleidžia draugauti religija.

Laura sako, kad jai neįdomus vyras, kuris giriasi pinigais, darbu, sportu, automobiliu ar nori nusivesti į prabangų restoraną.

"Na ir kas?! – jos jūros spalvos akys šypsosi. – Geriau jis pakviestų pasivaikščioti ant geležinkelio bėgių..."