Seno ir naujo dermė
„Tos ramybės pas mus namuose nedaug, kai auga trys sūnūs, o du iš jų paaugliai“, – juokiasi Milda ir laukia tradicinio klausimo, kodėl juodu su Žymantu, abu miestiečiai, užaugę Vilniuje ir Elektrėnuose, prieš devyniolika metų atsikėlė gyventi į miškų glūdumą.
„Šį vienkiemį atradau su pirmuoju, amžinatilsį, savo vyru Rolandu Petkevičiumi. Būdavo, studentiškais laikais išvažiuojame su palapinėmis į gamtą ar į kaimus rinkti folkloro – taip smagu! Kai reikia grįžti į miestą, akys patvinsta ašaromis, širdį užgula liūdesys“, – prisimena tuo metu Vilniaus universitete istoriją, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete etnokultūrą studijavusi Milda.
Moteris juokiasi, kad jaunystėje sprendimai priimami per daug nesvarstant. Taip juodu su pirmuoju vyru iškeitė jo dviejų kambarių butą į 4 ha miško ir apleistą sodybą, kuriai jau nuo pirmųjų dienų prireikė nemažai investicijų. Šiuo metu iš senojo namo telikę tik sienos. Viską pamažu Milda su Žymantu pakeitė.
Ne vienas svečias, pamatęs jų dabartinius namus, stebisi, kad troba – lyg iš Lietuvos liaudies buities muziejaus.
„Mūsų namai yra tradiciška aukštaitiška dviejų galų pirkia su gontais (skiedromis) dengtu stogu. Vienas jos galas priklauso vyresniems sūnums, kitas – mudviem su Žymantu ir mažuoju. Turime du kambarius po 50 kv. m. Per vidurį – priemenė. Vietoj kamaros įsirengėme dušą. Galime pasigirti akmenimis grįstu rūsiu. Ten nešame visas gėrybes, kurių rudenį užkonservuojame“, – pristato savo namus šeimininkė.
Kadangi Milda nenorėjo šiuolaikiškų baldų, Žymantas su tėveliu pagamino didžiulį ąžuolinį stalą, kitus virtuvės baldus. Virš stalo kabo šiaudinis sodas – kad namams suteiktų darnos, laimės, sėkmės.
Iš pirmo žvilgsnio mūsų baldai, interjeras primena senus laikus, bet iš tiesų toji mūsų senovė su šiuolaikinėmis technologijomis sumišusi.
„Iš pirmo žvilgsnio mūsų baldai, interjeras primena senus laikus, bet iš tiesų toji mūsų senovė su šiuolaikinėmis technologijomis sumišusi“, – atvirauja Milda.
Ant laužo valgio šeima irgi neverda – turi indukcinę viryklę. Gal troboje išlikusi ir duonkepė krosnis? Deja, ne. Duonkepė krosnis, drėbta iš molio, buvo suskilusi. Meistrai net nesiryžo jos taisyti: sakė, vis tiek nebus naudos. Tad duoną gausiai šeimai Milda kepa paprastoje orkaitėje, o buvusį užkrosnį dabar naudoja kaip miegamąjį.
Tvyro gera aura
Mildą Žymantas vadina savo meilės deive, savo įkvepėja. Prisipažįsta, kad iki pažinties su ja niekaip negalėjo atsiskleisti. „Ji su manimi padarė kažką stebuklingo – užleido savo kerus“, – negaili gražių žodžių mylimajai Žymantas.
Vidury miškų įsikūrusi šeima nevadina savęs ūkininkais, nors šiokį tokį ūkį turi. Kelios ožkytės neseniai atsivedė ožiukų. Sako, buvo ir vištų, bet jas plėšrūnė lapė išnešiojo, kol Milda su mažuoju sūneliu ligoninėje gulėjo. Savo nedidelį ūkį pora vadina veikiau džiaugsmu nei pragyvenimo šaltiniu.
„Smagu, kai iš ryto pamelži ir parsineši namo kokį litrą šilto pieno. Kitokie ir savos vištos kiaušiniai ar savos daržovės“, – pasakoja Milda.
Paklausta, kaip tris sūnus augindama, Švenčionėlių kultūros centre ir Švenčionių profesinio rengimo centre dirbdama viską suspėja, M. Petkevičienė Dečkuvienė tik skėsteli rankomis: „Nesiginčysiu, kad labai lengva. Juk reikia viską suderinti, sustyguoti. Tačiau sukamės, kaip išmanome.“
Gija: Vydūno raštais susidomėjęs Ž. Dečkus atrado sutartines, o per jas – ir savo mylimąją Mildą. / Dečkų šeimos archyvo nuotr.
Sudėtingiausia, anot Mildos, gyvenant tokiuose namuose kaip jų, – žiemą, nes reikia nuolat kūrenti koklines krosnis. Vyro darbas – visai žiemai malkų prikapoti, berniukų – jų į trobą prinešti, o jos pačios – užkūrus krosnis prižiūrėti, kad viskas būtų gerai.
Būna, kad Žymantas kažkur išvažiuoja savo reikalais, o Milda lieka su vaikais. Ar nebaisu tuomet vieniems tarp miškų? „Net nežinau, ar patikėsite. Nuo to karto, kai atvažiavome į šią vietą, man dar nė karto nebuvo baisu. Gal čia tvyro labai gera aura? Kai pirmąsyk atvykome apžiūrėti šitos sodybos, net vyrui sakiau: galėčiau čia gyventi ir mirti. Tiesiog pajaučiau, kad čia mano pasaulio centras“, – tikina pašnekovė.
Susipažino per sutartines
Studijuodama etnokultūrą Milda pamėgo lietuviškas sutartines. Net įkūrė sutartinių giedotojų kolektyvą „Lakiūtė“. Pavadinimą, sako, pasirinkusi iš pačios gražiausios Švenčionių krašto sutartinės „Sidabro lakiūtė“. Viena kolektyvo narė, pažinojusi Žymantą, pakvietė vaikiną pagiedoti sutartinių. Atvažiavo su draugu.
„Draugas sutartinėmis nesusižavėjo, o Žymantui jos taip patiko, kad liko. Praeitais metais susituokėme, bus jau septyneri metai, kai esame drauge“, – džiaugiasi Milda.
„Toks jausmas, kad mūsų pažintis tarytum buvo nulemta iš aukščiau“, – jai antrina Žymantas. Prieš sutikdamas Mildą vyras studijavo Vydūno raštus, kuriuose lietuvių tautosaka buvo apibūdinama kaip didis gėris. „Netyčia atsirado proga pagiedoti sutartines. Labai patiko. Mainais už puikiai praleistą laiką pasiūliau vadovei, t. y. Mildai, atsidėkoti – padėti jai atlikti visus sunkius ūkio darbus. Tuo metu jos vyras jau sunkiai sirgo ir nebegalėjo padėti ūkyje“, – pasakoja Ž. Dečkus.
Žymantas niekada neslėpė nuo Mildos savo praeities, nors toji toli gražu nebuvo pavyzdinė: priklausomybės, konfliktai, net kalėjimas.
„Aišku, iš pradžių baisoka buvo juo patikėti. Tačiau ilgainiui mane patraukė Žymanto sąžiningumas, jo atvirumas. Supratau, kad ateitis priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimo. Žymantas nuėjo doros keliu. Matėsi jo didelis noras gyventi taip, kaip reikia, – natūraliai, tvarkingai, ramiai“, – prisimena draugystės pradžią Milda.
Dabar jos vyras vadovauja jų įkurtai ne pelno viešajai įstaigai „Labas noras“, turi savo statybų mažąją bendriją „Vastata“ ir toliau domisi lietuvių tautosaka, istorija, tradicinėmis giesmėmis. Kviečia į šalia namų jo su draugais pastatytą ekologišką molinę pirkią senųjų amatų meistrus, rengia dirbtuves, edukacijas, stovyklas.
„Tiesiog bandome prie tos lietuvių kultūros iš visų pusių prisiliesti. Organizuojame Žolinės, Rasos šventes, Lygiadienius. Velykų? Ne… Tai juk šeimos šventė. Nesu baigęs etnokultūros, bet savarankiškos Vydūno studijos pagimdė manyje meilę lietuviškam žodžiui, lietuviškam kraštui, tradicijoms. Vydūną atradau, kai pajutau norą geriau pažinti save – kaip žmogų, kaip lietuvį“, – aiškina jis.
Puoselėja senąsias tradicijas
Velykas Dečkų šeima sako švenčianti tradiciškai. Pas močiutę Švenčionėliuose dažo kiaušinius, Velykų rytą daužia, ridena margučius. Iš gretimo kaimo pas juos atvyksta draugų, į svečius atvažiuoja Mildos brolio šeima, abiejų tėvai. „Marginame tik tiek, kiek žinome, kad suvalgysime. Nelabai daug tarp mūsų kiaušinių mėgėjų“, – juokiasi Milda.
Anot jos, tiek per Velykas, tiek ir per kitas kalendorines lietuvių šventes jų namuose garsiai skamba sutartinės. Žymantas net turi įvedęs tokią gražią tradiciją, kad sutartinės giedamos ir minkant duoną (paprastai duoną Milda kepa kartą per savaitę).
Ar sūnūs įsijungia į bendrą chorą? Vyriausiam Audriui tuoj bus trylika, tad, anot tėvų, sutartinėmis jis nelabai domisi. Ko norėti – paauglystė. Viduriniam Ryčiui – dešimt. Berniukas muzikalus, lankė muzikos mokyklą. Kai Žymantas su vyrais statė molinę pirkią renginiams, vakarais traukdavo būgnus ir visi drauge grodavo. Įsijungdavo ir Rytis.
„Sutartines su mumis gieda tik mažėlis Džiugimantas. Jam treji, tad traukia giesmes iš visos širdies ir nesigėdija“, – džiaugiasi abu tėvai.
Priima visus norinčius
Įsibėgėjus pavasariui Dečkų vienkiemyje darbų padaugėja. Milda skuba į šiltnamį sėti ankstyvųjų morkų, salotų. Reikia dar kiemą iš po žiemos sutvarkyti. Tuomet, žiūrėk, ateina metas ir daržams. „Tačiau jau po Velykų. Pernai per anksti su Žymantu visko prisodinome, kol žemė dar buvo įšalusi, tai nieko gero iš tos skubos neišėjo“, – guodžiasi ji.
Kartais nudirbti darbus padeda į sodybą atvykstantys draugai. „Mudu su vyru turime didelį ratą pažįstamų. Visus mielai priimame. Kartais žmonės svajoja apie namus gamtoje, bet palikti miestą ir keltis į gamtą nedrįsta. Tuomet leidžiame jiems pas mus keletą dienų pagyventi, pabandyti, ar jiems toks gyvenimo būdas tinka“, – pasakoja Antaviešės vienkiemyje gyvenanti pora.
Iš pradžių svečius nakvoti kviesdavo į savo trobą. Suguldydavo ant miegmaišių, čiužinių. Vėliau Žymantas su pagalbininkais šalia gyvenamojo namo pastatė namą, skirtą didesniems žmonių sambūriams, edukacijoms, bendraminčių suvažiavimams.
Panaši: ne vienas svečias, pamatęs Mildos ir Žymanto namus, stebisi, kad troba atrodo lyg iš Lietuvos liaudies buities muziejaus. / Dečkų šeimos archyvo nuotr.
Trys drakonai ir atlaidumas
Milda džiaugiasi, kad vaikus į mokyklą surenka ir parveža mokyklinis autobusas, tačiau jei būreliai vyksta vakare – tenka ir patiems taksistais padirbėti. Neretai tenka prašyti ir senelių pagalbos. Švenčionėliuose gyvena Mildos mama, pas kurią po mokyklos vaikai eina pietauti ir laukti mokyklinio autobuso.
Savo sūnus – Audrių, Rytį ir Džiugimantą – Žymantas juokais vadina trimis drakonais: „Jie aktyvūs, vikrūs, žvitrūs, protingi, o kartais – tikri išdaigininkai, padaužos, patrakėliai, bet labai mudviejų su Milda mylimi.“
Sūnų paauglystė, sako, abiem per galvas gerai trinktelėjo. „Turi juos suprasti, prisitaikyti, gal kokių naujų bendravimo formų paieškoti. Net nusipirkome daktaro Rosso Campbello knygą „Kaip mylėti savo paauglį“, kurioje tikimės atrasti naudingų patarimų tėvams“, – atvirauja Milda.
Neapsieina Dečkų šeima ir be taisyklių. Internetas jų troboje nakčiai išjungiamas, televizoriaus nėra, bet filmus, skirtus šeimai, kartais pasižiūri per didelį ekraną. „Žinoma, mūsų šeimoje egzistuoja taisyklės, kurių, kaip ir priklauso vaikams, jie nesilaiko“, – juokiasi Žymantas ir mini atlaidumą, kuris, jo nuomone, veikia geriau už bet kokį griežtumą. „Kai augau aš, būdavo daug tų bausmių, bet manęs jos neveikė. Todėl, manau, ir mano vaikų nepaveiks. Turime ieškoti kitų būdų“, – įsitikinęs trijų „drakonų“ tėtis.
Didžiausia šių dienų vaikų problema, anot Ž. Dečkaus, ekranai. Dėl pamokų vyresnėliams bėdų nėra: dažniau pamirš pareigas namuose, bet mokslų, kurie įdomūs, niekada. Ypač gerai mokslai sekasi vyriausiam Audriui – pernai Lietuvos gamtos mokslų olimpiadoje vaikinas laimėjo pirmą vietą.
Vydūno sekėjas
Dečkų sūnums tenka derintis ir prie bendrų šeimos mitybos taisyklių. Žymantas vegetaras, tad namuose mėsos nebūna: toks susitarimas. Tačiau mokykloje sukirsti sultingą mėsos kepsnį vaikams niekas nedraudžia.
Dečkų šeimos archyvo nuotr.
„Turime tradiciją vakarais susirinkti bendros vakarenės. Kai pagaminamas maistas, einame visi prie stalo be išmaniųjų technologijų ir drauge valgome. Prieš tai maistą palaiminame – turime tokią savo dainą-maldelę. Jei renginys – valgome ir meldžiamės bendrai su visais žmonėmis“, – atvirauja Milda.
Joga, meditacija ir etnokultūra – Žymantui lengvai suderinamos praktikos. Kaip tai įmanoma? „Jūs neskaitėte Vydūno raštų, todėl nežinote, kad išminties šis filosofas, rašytojas sėmėsi iš vedų kultūros, Bhagavadgytos. Tapo vegetaru, darė kvėpavimo pratimus, net išsigydė plaučių džiovą. Savo raštais, gyva veikla propagavo tautiškumą“, – su užsidegimu kalba Vilhelmo Storostos (Vydūno) gerbėjas.
Žymanto žodžiais, vyresni sūnūs į jo praktikas kol kas žiūri su šypsena, kartais net atvirai pasišaipo. Tačiau tėtis tiki, kad viskas ateina su laiku. Diena iš dienos matomas pavyzdys kada nors vis tiek subrandins sąmoningumo daigų – tereikia kantrybės.
Aukso viduriuko paieškos
Paklausta, ką visa šeima mėgsta veikti laisvalaikiu, Milda guodžiasi, kad visų trijų berniukų interesai labai skirtingi. Vienas iš bendresnių jų pomėgių – kelionės. Nebūtinai į užsienį. Smagu ir Lietuvoje. Tyrinėjant Lietuvą vėlgi tenka derintis vienam prie kito.
„Jei vyrai eina važinėtis gokartais – aš sėdžiu ant suoliuko. Jei koks įdomus muziejus – Žymantas išleidžia mane su vyresniais vaikais“, – pasakoja Milda.
Moteris atvirauja, kad net ir jų, rodos, idealioje šeimoje kyla dūmų, kuriuos išsklaidyti galbūt padėtų laikas, praleistas kartu. „Jaučiu, kad turime leisti daugiau laiko visi drauge – kartu keliauti, pakeisti aplinką, kažkur išvažiuoti, antraip šeimos narių ryšiai pradės trūkinėti“, – įsitikinusi ji.
Artėjančių Velykų proga visoms šeimoms Milda linki kuo daugiau harmonijos. „Kuo daugiau žmonių gyvena po vienu stogu, tuo sunkiau tą bendrą namų mikroklimatą suderinti, – dalijasi gausios šeimos patirtimi. – Gal iš šono atrodo, kad viskas pas mus natūraliai gražiai išeina, bet, patikėkite, kiek daug mums su Žymantu reikia įdėti pastangų. Tad linkiu visiems atrasti tą aukso viduriuką santykiuose, kad galiausiai visi būtų laimingi ir gyventų džiaugsme.“
Naujausi komentarai