LNK televizija, lapkritį pristatysiantį naują projektą "Pašėlusios močiutės", pagaliau atskleidė ir į pagalbą jaunimui besiruošiančią solidžių damų komandą.
"Pašėlusios močiutės" – tai 8 anūkus turinti 63-ejų sporto meistrė Joana Bartaškienė, vieną anūkėlį lepinantį 60-metė nekilnojamojo turto brokerė Aurelija Grabštienė ir jos bendraamžė, kol kas apie anūkus svajojanti garsi aktorė Kristina Kazlauskaitė. Moterys susivienijo tam, kad padėtų gyvenimo kelio ieškantiems jauniems žmonėms. A.Grabštienė – LNK naujokė. Jos patirtis projekto dalyviams išties bus tikras lobis – moteris turi biologinį sūnų, įvaikintą dukrą, tris globotinius, vieną anūką, o jos įsteigtuose šeimyniniuose globos namuose vienu metu buvo prisiglaudę net 28 vaikai. Kokios mintys ją atlydi į TV projektą, pasakoja "TV diena".

– Jūs vadinama nauja LNK žvaigžde. Jau pratinatės prie tokio titulo?

– Labai supykau, kad mane taip pavadino. Kokia aš žvaigždė? Ateina bobelė į televiziją, dar net neaišku, kaip seksis, ir jau žvaigždė? Manau, kad Lietuvoje išvis tikrų žvaigždžių nėra. Supykau ir dėl to, kad pristatė taip lyg nebūtų Lietuvoje geriau patyrusio žmogaus už mane. Apie save taip niekada nepasakyčiau ir, jei tik pasitaikytų galimybė, visada vykčiau į vaikų auklėjimo seminarus. Supykau ir dėl to, kad ištraukė mano žodžius apie dukrą, sakytus prieš daugybę metų. Bet tiek to... Aš esu tiesiog mama, dar galite mane vadinti laidos vedėja.

– Kokia veikla užsiimate ir iš kur semiatės energijos, kad jos užtenka ne tik saviems, bet esate pasirengusi ir kitiems ją dalyti?

– Net nežinau. Iš tiesų aš visada bėgte, nuolat kuo nors užsiėmusi. Esu nekilnojamojo turto brokerė. Taip pat neriu šunims drabužėlius, neriu, nes megzti nemoku, tik dideliems atsisakau – rankos pavargsta. Ir, žinoma, esu mama bei močiutė. Juokauju, kad šiandien gyvenu su keturiais vyrais, 23-ejų sūnumi ir trim paaugliais globotiniais. Anksčiau vienu metu auginau 28 vaikus. Kitaip sakant, dirbu 24 valandas per parą.

– Ar visą gyvenimą buvote nenuorama?

– Taip, nuo vaikystės. Visada bėgau, lėkiau, visokių veiklų turėjau ir dar daugiau norėjau. Tokie genai. Mano mama labai energinga buvo, visur jos būdavo pilna, deja, ji iškeliavo anapus anksti, vos 58-erių. Aš ją jau pergyvenau. Kai mamos draugės mane mato, sako, kad esu kaip ji, bet tik atsakau – aš viso labo perpus tokia veikli kaip buvo mano mama.

– O laiko tik sau atrandate?

– Dabar susimąsčiau. Matyt, būna. Žinoma, reikia skirti laiko sau. Štai šiandien pasigražinau, nuėjau į kirpyklą, pasidariau manikiūrą, pasitempiau. Vaikams irgi svarbu, kad gražiai atrodyčiau, džiaugiasi tuo.

– Laidoje dalysitės savo patirtimi ir patarimais. O savo vaikams patarimų duodate?

– Būtinai. Juk namie – trys paaugliai, mano jaunėliui Jonui, kurį parsivežiau vos trijų dienų, – tik dvylika. Jei neduočiau patarimų, nemokyčiau jų, nesusitvarkyčiau. O į vyresniųjų gyvenimą jokiu būdu nesikišu ir nereguliuoju. Pasidžiaugiu su jais, bet nesu smalsi ir nelendu su klausimais ar patarimais. Jie žino, kad visada bėdoje padėsiu, jei reikės, išklausysiu, atlėksiu kad ir vidury nakties. Manau taip: nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi.

– Neretai išgirsi, kad mūsų šalyje moterys po 50-ies "nurašomos" – lieka tik užsirišti skarytę, auginti gėles ir kepti anūkams blynus. Ką manote apie tokį požiūrį?

– Oi neteisingas. 50-ies dar nebuvau močiutė – mano anūkėliui tik dveji, ir tuo metu kaip tik pradėjau gyventi, džiaugtis. Anksčiau svėriau 140 kg. Gyvenau kaime, valgiau kiaulieną ir pati pavirtau gražia kiaulaite. Gražia kiaulaite, nes pati sau visada atrodžiau graži. Bet kai sulieknėjau iki 75 kg, sijonus nusitrumpinau ir tiesiog pražydau.

– Ar susidūrėte su aplinkinių pavydu, aiškinimu, kad tokio amžiaus jau reikėtų aprimti, būti solidesnei?

– Draugai taip nemano, supranta mane, net sako, kad tikėjosi vieną dieną mane televizijoje pamatyti, nors ir anksčiau teko ne vienoje laidoje būti. O svetimi visada man pavydėjo. Ir žinau ko – ogi mano optimizmo. Kad ir kas būtų, aš visada su šypsena. Neįtinku, kai aplink paniurę žmonės, skaičiuojantys, kokiuose turtuose vartausi, kiek laimės turiu. Pati vadovaujuosi tokia nuostata: nors kišenės tuščios, einu aukštai iškėlusi galvą – taip, lyg turėčiau milijoną. Ir kiti tuo tiki. Tegu verčiau ir tiki, nei džiaugiasi žinodami apie mano nesėkmes ar vargą. Ir kai paklausia, kaip gyvenu, atsakau, kad puikiai.

– Ar kartais jums išsprūsta žodžiai, kad šiais laikais jaunimas sugedęs, anais laikais taip nebuvo ir pan.?

– Ne, niekada. Pati esu to prisiklausiusi iš vyresnės kartos, žinau, koks tai jausmas, todėl tikiuosi, kad mano vaikai niekada panašių žodžių iš manęs neišgirs. Manau, esu jaunatviška, nenoriu to užtarnauto poilsio, galiu laisvai eiti su dukra į naktinį klubą ir šokti iki ryto.

– Ar esate prašiusi pagalbos sau?

– Ne, niekada, bet pati bėgu kitiems padėti. Kai kūriau šeimyną, visokių kalbų prisiklausiau, buvo laikas, kai labai sunkiai vertėmės, bet nėjau ir neprašiau pagalbos. Draugai patys, matydami vargus, padėdavo ir padeda, o jei valdininkai užmerkdavo akis, tegu. Juk žinojo, matė, kad pas mane gyvena 28 vaikai, o pašalpą gaudavau tik už 10. Visi kiti buvo lyg ir nelegalai. Bet ką man reikėjo daryti, jei jie ateidavo prisiglausti? Išvyti? Pagal įstatymą taip ir reikėtų elgtis, bet niekada nė vieno neišvariau ir neišvaryčiau, kad ir kaip sunku būtų. Pas mane visi vaikai ras namus. Skaudu tik tai, kad kūrėme šeimos sodybą kaime, sutvarkėme, suremontavome, ir, nors persikėlėme į miestą, tikėjausi, jog vaikai turės, kur suvažiuoti, pabūti, bet savivaldybė man jos nepardavė. Nebūtų taip skaudu, jei ją būtų pasiūlę daugiavaikei šeimai, kuri būtų apsidžiaugusi patogesniu ir gražesniu gyvenimu. Bet ne – vagys viską išlupo, išnešė, niekam neliko. Galvoju, geriau man dabar ir nematyti tos sodybos.

– Ko šiandien labiausiai trūksta jūsų vaikams?

– Pinigų. Deja, jų trūkumas užveria ne vienas duris. Vien vaikų užsiėmimai, lavinimas kiek kainuoja. Pavyzdžiui, mano Jonas – nepaprastai gražus vaikas, žinau, kad ne viena mergina dėl jo vėliau "mirs", jis tiesiog sutvertas būti modeliu, bet tokiai veiklai reikia pinigų. Visus berniukus buvau nuvežusi į filmo aktorių atranką, ir pasirinko Joną. Ispanai net pamanė, kad juodbruvas vaikas – savas. Jis turi tinkamų savybių baletui. Buvo pradėjęs jį nemokamai lankyti, bet kai iš džiaugsmo pasigyrė mokykloje, vaikai pradėjo tyčiotis, ir nustojo lankyti pamokas.

– Ar niekada nesate savęs paklaususi, kam reikia viso šito vargo dėl kitų?

– Ne. Man visada norėjosi padėti žmonėms. Pamąstau, kad, matyt, mano tokia misija šioje žemėje, – atėjau, kad padėčiau. Ir esu laiminga.

– Kokia būsite patarėja laidoje "Pašėlusios močiutės"?

– Nuoširdi. Niekada nerėžiu, kad žmogus dėl savo bėdos kaltas pats. Ieškosime išeičių. Labai laukiu filmavimų, nerimauju, sakau, kad visą naktį prieš tai nemiegosiu. Žinau, kad reikės padėti 32-ejų vyrui, kuris ir gražus, ir gerą darbą turi, ir linksmas, bet niekaip neranda nuotakos. Labai keista, kaip taip gali būti, kai Lietuvoje ir taip gerų vyrų trūkumas. Manau, sėkmingai jam padėsime.

K.Kazlauskaitė: "Tai bus didžiulė atsakomybė"

Aktorei K.Kazlauskaitei jau sunku suskaičiuoti, keliuose televizijos projektuose dirbo. Tačiau garsi moteris neslepia: jaudulys visada yra. "Duoti patarimą nesunku. Juk pačiam nieko daryti nereikia, tik pakalbėti. Vienas dalykas patarti draugui, kitas – visiškai nepažįstam jaunam žmogui. Juk reikia suprasti problemą, mokėti išklausyti ir jokiu būdu neprikalbėti nesąmonių. Šitaip ir gyvenimą gali sugadinti", – svarstė aktorė.
Nors ir pasivadino pašėlusia močiute, pati Kristina vaikaičių dar neturi. "Tai – mano svajonė, kuri, manau, netrukus išsipildys. Mano sūnus vedęs dar tik vienus metus, taigi laukiu malonių staigmenų. Kol nėra savų rūpesčių, galiu ir svetimus spręsti. Ateina laikas, kai su kuo nors norisi dalytis tuo, ką turi" – sakė patyrusi aktorė.

J.Bartaškienė: "Turime, ką pasakyti jaunimui"

Sveikos gyvensenos šalininkė J.Bartaškienė negali atsidžiaugti, kad netrukus vėl rodysis televizijoje. Ir numoja ranka į vyro klausimus, ko jai į tą televiziją, ar dėmesio trūksta.

"Dabar televizijoje pilna ilgakojų blondinių. Kartais pagalvodavau, kodėl eteryje nėra vyresnio amžiaus žmonių, kurie turi patirties, turi ką pasakyti, – štai aš ir čia!" – juokavo energinga aštuonių anūkų močiutė. Ir pridūrė, kad kartais žmogus tiesiog neturi su kuo pasitarti, reikia žvilgsnio iš šalies, todėl tokiu atveju "Pašėlusios močiutės" – tobulas pasirinkimas.

Patikėkite ir jūs močiutėms savo problemas. Ieškokite anketos ir pildykite ją www.lnk.lt.