Trečioji mama. Taip galima pavadinti olimpinį aukso medalį plaukimo rungtyje iškovojusios Rūtos Meilutytės tėvo Sauliaus gyvenimo draugę Rasą Švenčionienę.

Turi menininkės gyslelę

Anglų ir rusų kalbų specialistė 51 metų kaunietė R.Švenčionienė, pavadinta trečiąja mama, neįsižeidžia. Ir linksi galvą: tokia ji tapo po to, kai 2001 m. balandį, antrąją šv.Velykų dieną, Vilniuje pėsčiųjų perėjoje automobilio mirtinai buvo sužalota Rūtos mama. Antrąja mama yra nuo vaikystės mergaitę auginusi jos močiutė Aldona.

„Sutariame puikiai, tikiuosi, kad taip pat galvoja ir Rūta“, – šiltai apie R.Meilutytę, pažįstamą nuo tada, kai jai buvo 8-eri, kalba R.Švenčionienė.

Tokios pat nuomonės yra ir olimpinės čempionės močiutė Aldona Meilutienė.

Ko dar Lietuva nežino apie Rūtą?

„Ji turi menininkės gyslelę – labai gražiai piešia. Kai buvo devynerių, lankė keramikos pamokas ir pagamino daug įdomių dalykėlių, – šypsosi Rasa. – Kai kurie yra mano namuose, bet dauguma – pas močiutę Šilainiuose. Rūtos piešiniai buvo labai įdomūs. Dominuoja žmonės, gyvūnai, gamtos vaizdai. Kiekvienas turėjo savo istoriją, kiekvienoje detalėje gali atrasti ką nors įdomaus.“

R.Švenčionienė neslepia, kad sunku būti ir kartu nebūti mama, tačiau bendrą kalbą su jos mylimojo Sauliaus dukra moteris rado labai lengvai.

„Ir ji, ir broliai – labai draugiški ir komunikabilūs, – tikina T.Švenčionienė, o paprašyta išskirti tik vieną R.Meilutytės savybę, ilgai negalvoja: – Rūta labai geros širdies.“

Vaišins silke ir saldumynais

Rasa papasakojo vieną epizodą, kuris atskleidė, kokia jautri Rūtos širdis.

Kartą R.Švenčionienė, Saulius Meilutis ir Rūta vaikščiojo Laisvės alėja. Mergaitė staiga sustojo, pamačiusi išmaldos prašančią žilagalvę.

„Tai – mūsų močiutė“, – akimirksniu susigraudino R.Meilutytė, pagyvenusią moterį sutapatinusi su jos itin mylima močiute.

Iš Londono į Lietuvą grįšiančiai R.Meilutytei Rasa su močiute paruoš Rūtos itin mėgstamos silkės, kokį nors saldumyną, galbūt ir Aldonos puikiai gaminamos firminės vištos krūtinėlės.

Po pergalės Didžiosios Britanijos sostinėje, nenorėdama trukdyti Rūtos, labai laiminga ir susigraudinusi Rasa jai nusiuntė SMS žinutę: „Verkiau nuo tos minutės, kai įšokai į vandenį, ir negaliu sustoti...“

„Apkabink ją nuo manęs“, – dar viena trumpoji Rasos žinutė atskriejo į Sauliaus mobiliojo ryšio telefoną.

Viena su ašaromis

Kaip R.Švenčionienė reaguoja į britų pareiškimus, kad Rūta – jų, kad turėtų priimti Didžiosios Britanijos pilietybę?

„Oi, jų pilietybės ji niekada nepriims. To nebus, – neabejoja Rasa. – Tikiuosi, ne, tikiu, kad Rūta po šios pergalės nepasikeis ir visada liks tokia pati.“

Beje, kur trečioji Rūtos mama stebėjo auksinį plaukimą? Savo namuose Kaune, Perkūno alėjoje. Viena.

„Negalėjau būti Londone. Per televiziją žiūrėjau viena, nes buvo pernelyg daug įtampos, jaudulio ir ašarų“, – nuoširdžiai prisipažino Rasa.

Tiesa, jos ašaras Rūta vis dėlto matė.

Kambaryje, kur moteris žiūrėjo televizorių, ant sienos kabo jos fotografuotos Rūtos nuotrauka. Mergaitė įamžinta jos mylimiausioje vietoje, Kaune, Šilainiuose, sodelyje prie namų, su obuoliukais rankose.