Vos įlipę į nuomojamą automobilį, atsipučiame. Pietų Italijoje niekas neskuba ir nepaiso kelių eismo taisyklių. Kieno garso signalas čaižesnis, tas ir skinasi kelią į priekį. Įveikę pietinę Italiją ir Mesinos sąsiaurį, išsilaipiname didžiausioje Viduržemio jūros saloje. Mafijos lopšiu vadinama Sicilija pasitinka šiltai: vėjas taršo plaukus, odą glosto saulės spinduliai.

Netikėta pažintis

Apie 5 mln. gyventojų turinti sala, kaip ir visi pietų kraštai, vidurdienį nutyla. Nuo 13 iki 16 val. čia negali net kavos atsigerti, o ką jau kalbėti apie suvenyrus ar pietus restorane. Sukame populiariausio kurorto kalnuose Taorminos link. Kadaise graikų, vėliau romėnų valdytas miestas, kruopščiai saugo istorinį palikimą.

Graikų teatro griuvėsiuose lanksto šilti vėjo gūsiai. Horizonte koketiškai moja 3320 m aukščio veikiantis Europos ugnikalnis Etna. "Sveiki!" – išgirdusi kalbant lietuviškai pasisveikina lietuvė Rasa. Už kelių dienų moteris baigs darbą Taorminos suvenyrų parduotuvėje ir vyks žiemoti į Lietuvą. Dirbantys sezoninį darbą Italijoje jaučiasi saugiai. Šalies vyriausybė tokiems darbuotojams pusę metų, kol nėra darbo, moka atlyginimą. "Šiltuoju sezonu prieš mano akis praeina visas pasaulis", – suvenyrų pardavėjos darbu džiaugiasi Rasa.

Ilgai nesidairę judame viešbučio link – rytoj 4 val. ryte laukia intriguojama kelionė į devynias vulkanines Eolijos salas.

Užmiršto pasaulio pakraštyje

"Vykite į Strombolį. Ši sala – tikrai verta dėmesio", – pirštu žemėlapyje vedžioja kelionių agentūros darbuotojas. UNESCO saugoma teritorija tarsi užsidariusi nuo aplinkinio pasaulio. Gyvenimas čia teka sava vaga. Vietos gyventojai paiso tik gamtos įstatymų ir kovoja dėl kiekvieno turisto.

"Eime, parodysiu kambarius už 20 eurų (apie 70 litų) žmogui", – vos spėjus išlipti iš laivo prie mūsų prišoka Francisco. Jis kraipo galvą, kai imame aiškinti, kad nakvynė nedomina. "Jūs turite pamatyti ugnikalnį tamsoje", – užsidegęs aiškina strombolietis.

Juodu pajūrio smėliu apipiltoje pakrantėje ilsisi žiemai paruoštos žvejų valtys. Net sunku patikėti – šalia veikiančio kraterio nuolat gyvena apie pusę šimto gyventojų. "Prasidėjo blogų orų sezonas. Rūkas, lietus", – vardija kavinėje sutiktas Pippo.

Nusiviliame – gidai nesutinka lydėti į ekskursiją. Esą tokiu oru pavojinga. Nepasiduodame: vos tik išsisklaido rūkas, savarankiškai kopiame aukštyn. Horizonte išbarstyti balti namai, kaktusų giraitės, neaprėpiami jūros toliai, ožkų kaimenės ir viršūnėje rūkstantys ugnikalnio dūmai – galva sukasi nuo vaizdų. Užkopus į 400 m aukštį gelia kojas. "Juk jos – ne valdiškos", – šmaikštauja bendražygis ir siaurais asilų pramintais keliukais leidžiamės žemyn.

Kalno papėdėje laukia staigmena. "Šiandien laivas į Milacą neplauks. Prastos oro sąlygos", – Francisco trina rankas ir barškina viešbučio raktais. Tolumoje pasirodo valčių šeimininkas Pippo ir už 15 eurų (apie 52 litus) kviečia paplaukioti Tirėnų jūros pakrantėmis naktį. "Taip pat siūlau kambarius savo apartamentuose", – kviečia jis.
Įsitikiname, kad Strombolio saloje panikuoja tik turistai. Vietos gyventojai kantriai kenčia gamtos išdaigas ir lenkiasi vieninteliam dievui – ugnikalniui.

Itališko filmo scenarijus

Kol dvejojame, prie mūsų vėl prišoka Francisco. Deramės dėl viešbučio kainos. "Francisco labai blogas žmogus, aš jo nekenčiu. Ir žinote kodėl? Jis mano brolis. Nuo penkerių užantyje nešiojamės peilį", – kitoje gatvės pusėje žaibuoja akimis Pippo.

Lyg įkaitai sukamės šeimyninio konflikto sūkuryje ir stengiamės nepasiduoti emocijoms. Vedami Francisco kuprines susikrauname viešbutyje ir ruošiamės naktiniam žygiui. Pavakario tamsos ir bangų užsūpuotą Pippo valtį vėjas neša ugnikalnio link.

Pokšt! Tolumoje nuaidi šūviai. Prieš mūsų akis sužaižaruoja ugniniai lavos liežuviai. Virtę juoda derva šnopuodami jie ritasi žemyn. "Kaip atvirutėje!" – už rankos sugriebia bendrakeleivė Virginija. Vėliau naktinio žygio įspūdžiai ir vynas liejasi viešbučio terasoje.

Naktį šokame iš lovų: dangus maišosi su žeme, lietus ir vėtra plaka langines. "Įstrigome čia visai savaitei", – užsimetusi antklodę svarstau. Tačiau septintą ryto audros kaip nebūta. Tolumoje pasirodo laivas, kurio taip laukiame.

Kontrastai viduramžių glėbyje

Saulėtą popietę sukame sostinės Palermo kryptimi. Už nugarų lieka aukščiausio Sicilijos kalno papėdėse įsikūręs San Džovanio miestelis. Čia verta užsukti paragauti vietinėje konditerijoje gaminamo tiramisu ir deserto su rikota. Burnoje tirpstančius saldėsius nurungti gali nebent nuo San Džovanio varpinės prieigų atsiveriantys kalnuoti Sicilijos horizontai.

Judant greitkeliu kiparisų fone ištirpsta dono Korleonės miesteliu vadinamos apylinkės. Temsta, bet į 720 tūkst. gyventojų priglaudusį Palermą neskubame. 10 km nuo miesto centro nutolusi snaudžia garsioji Monrealės katedra. Auksu dabintos bizantinės mozaikos, XII a. dvasia dvelkiantys šventųjų paveikslai, normandų ir arabų architektūros šedevrai – užvertus galvą galima pamiršti visa aplinkui.

Paskutinę dieną žvelgiame į kontrastiškojo Palermo veidą. Centrinėse gatvėse – dizainerių parduotuvės, pasukus už kampo – arabų prekeiviai, šiukšlės ir suklastoti prekės ženklai. Jei nesusigundėte atnaujinti savo drabužių spintos, aplankykite Duomo katedrą, normandų rūmus, fontaną bei Montarano karališkąją baziliką. Po intensyvios dienos pėsčiomis kojas galite pailsinti jachtų prieplaukoje ar uosto paplūdimyje.