Trijų kilometrų ilgio vingiuotas takas, sudarytas iš 200 tūkst. plaukiojančių kubų sulaukė milžiniško populiarumo, kai birželio 18 dieną buvo atidaryta Izeo ežere.

Ryškiai oranžiniu audeklu užtiestas tiltas, sudarantis akį rėžiantį kontrastą su tamsiu vandeniu, jungia Monte Izolos ir San Paolo saleles su krantu.

„Žmonės atvyksta iš visus, kad nueitų į niekur. Ne į parduotuvę, ne susitikti su draugais – jie tiesiog eina į niekur“, – sakė Bulgarijoje gimęs ir Amerikoje gyvenantis menininkas, anksčiau apsiautęs audekliu Reichstago pastatą Berlyne.

Lankytojai iš viso pasaulio plūdo pasivaikščioti „Plaukiojančia prieplauka“. Daugelis jų žingsniuodavo basi, kad susidarytų įspūdį, ką reiškia „vaikščioti vandeniu“.

Vietos pareigūnai sakė, kad Cristo instaliacija šiokiomis dienomis pritraukdavo vidutiniškai 100 tūkst. žmonių, o savaitgaliais lankytojų pagausėdavo iki 120 tūkst. per dieną.

Nuo atidarymo birželio 18-ąją ją aplankė per 1,3 mln. žmonių, nors organizatoriai prognozavo, kad jų bus tik apie 500 000.

Instaliacija, sukurta vien iš perdirbamo plastiko, kainavo 15 mln. eurų, bet jos lankymas buvo nemokamas.

Kad ir koks būtų sėkmingas, šis projektas susidūrė su sunkumais ir kritikų priekaištais.

Praeitą mėnesį viena Italijos vartotojų organizacija pareiškė, kad tenka dėti dideles pastangas instaliacijos lankytojų paliekamoms šiukšlems surinkti ir užtikrinti žmonių saugumą, todėl kyla klausimų, ar šiam projektui apskritai galėjo būti duotas leidimas.

Orai taip pat ne visada būdavo palankūs, o dėl smarkių liūčių oranžinį tiltą teko keliskart laikinai uždaryti.

Christo išgarsėjo kartu su savo velione žmona Jeanne-Claude (Žan Klod) dėl savo instaliacijų, kai menininkai apvyniodavo garsius objektus – pavyzdžiui, Naująjį tiltą per Seną Paryžiuje 1985-aisiais.

Po dešimties metų sumanytas Berlyno Reichstago apvyniojimo projektas buvo įgyvendintas tik po beveik ketvirtį šimtmečio trukusių pastangų įveikti biurokratines kliūtis.