– Ar jaučiatės taip, lyg žinotumėte daugiau nei paprastas žmogus?

– Ne tiek žinau, kiek apie mane yra kalbama. Bet turbūt daugiau žinau, nei žmonės tikėtųsi iš paprasto piliečio. Manau taip yra dėl to, nes temų ratas, apie kurias rašau, yra pakankamai platus. Kartą iš Londono LRT RADIJUI pasakojau apie aviaciją ir kažkas iš klausytojų uždavė klausimą, ar nėščia moteris gali skristi – ėmiau ir atsakiau, nuo kelinto nėštumo mėnesio tai galima daryti. Prasidėjo kalbos, kad aš dar ir ginekologas...

– Nors komentuojate pačiomis įvairiausiomis temomis, paskutiniu metu daug rašote apie socialinę ekonomiką. Kaip kilo ši mintis?

– Apie tai esu rašęs anksčiau, tiesiog žmonės pamiršo, kad tai buvo viena pagrindinių mano temų. Vėliau atsirado chuliganiškos temos – kalbėjimas apie žmonių socialinius tipus, gimines iš kaimo – žodžiu, pradėjo dominuoti popsas.

Kai kuriems mano maisto kritikos tekstai sudarė įspūdį, kad rašau tik apie restoranus. Tada, kai parašau komentarą apie pensijas ar kompensuojamus vaistus, žmonės stebisi, kodėl aš nerašau apie kebabus. Tiesiog šiuo metu yra užėjusi ši, socialinių temų, banga.

– O ar prie šios temos sugrįžote, nes pačiam norėjosi, ar dėl visuomenėje esančio poreikio?

– Aš rašau apie tai, kas rūpi žmonėms ir yra aktualu. Visada galvoju ir apie tai, kad man reikia išsispirinėti iš komforto zonos, nes kai užmiegi ir pradedi rašyti tą patį per tą patį, temų ratas susitraukia, užželia kaip kūdra ir tu ten murkdaisi, pasidarai mažiau aktualus.

Visada reikia save traukti už pakarpos ir susigalvoti kažką naujo. Pernai daug rašiau apie dalykus Amerikoje, kuo ji skiriasi nuo Lietuvos ir tie įrašai buvo labai populiarūs, tačiau būtų buvusi klaida pasilikti ties ta pačia tema, nors matant skaitomumą ta mintis tikrai viliojo.

– Viename iš savo komentarų minėjote, kad steigti valstybines vaistines – idiotizmas. Kodėl taip manote?

– Man atrodo, kad valstybė mažai ką padaro geriau už privatų sektorių. Būna atvejų, kai jis pats nesusitvarko – pavyzdžiui, Nacionalinė Britanijos televizijos ir radijo korporacija buvo įsteigta valstybės, nes buvo manoma, kad privatūs operatoriai nesusitvarkys su transliavimu. Su vaistinėmis nėra jokios priežastis tuo užsiimti valstybei. Sakoma, kad neva atpigs vaistai, bet juk pinigai iš oro neatsiranda. Be to, valstybė pati tų vaistų negamins – nebent atidarytume bintų fabriką.

– Taip pat prasitarėte, kad ši valstybinių vaistinių idėja – valstybės ritimasis į tamsybę. Ar matote dar kitų panašių pavyzdžių?

– Mane pakankamai erzina nuolatos pasigirstantys dalykai, kad reikia reguliuoti mažmeninę prekybą – kurį laiką negirdėjome, bet, manau, greitai ir vėl išgirsime apie parduotuvių antkainius. Vakarų Europoje, Amerikoje su šiais dalykais buvo žaista pakankami ilgai po Antrojo pasaulinio karo, tačiau vėliau buvo suprasta, kad valstybė turi savą vaidmenį, bet jis neturėtų būti toks didelis.

– Žmogus, kuris užsiima verslu, Lietuvoje turi labiau neigiamą atspalvį. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Pirmiausia, nemažai verslininkų tokio įvaizdžio ir nusipelno. Iš kitos pusės, jie kaip ir politikai, policininkai, teisėjai yra tų pačių mamų pagimdyti, su tuo pačiu auklėjimu ir tomis pačiomis ydomis.

Nepriklausomybės aušroje žmonės turėjo labai didelių iliuzijų – jie įsivaizdavo, kad verslas yra tai, kas duos didelius atlyginimus, nereikalaus daug darbo. Vėliau paaiškėjo, kad verslininkai dirba kaip visi.

Lietuva tada dar nebuvo taip toli socialiai pažengusi – privataus sektoriaus bendrovės nesirūpino savo darbuotojais, profsąjungos neegzistavo, klestėjimo mokėjimai vokeliuose. Dabar šie dalykai yra susitvarkę, tačiau laukinis periodas buvo ir daug kam jis įšalo į atmintį.

Daugumai paprasti sprendimai atrodo per paprasti ir žmonės save įtikina, kad viskas yra sudėtingiau.

– Kaip manote, ar žmonės apskritai supranta, kaip veikia verslas?

– Esu įsitikinęs, kad ne, nesupranta. Tai galima pamatyti vos paskaičius komentarus socialiniuose portaluose. Ten žmonės prie absoliučiai kiekvienos mano restorano apžvalgos jaučia pareigą pakomentuoti, kodėl kepsnys kainuoja 20 eurų, kai jo savikaina yra 1,80 euro. Niekas nepagalvoja, kad viskas, kas matoma aplinkui restorane – nuo šakutės iki vandens čiaupo, neatsirado iš niekur. Atrodo, žmonės turi labai supaprastintą vaizdą, kaip veikia verslas.

– Galbūt prie sąmoningumo ir supratimo turėtų prisidėti ir švietimo sistema?

– Turėtų prisidėti ne tik švietimas (jis apskritai turėtų būti kitoks), bet patys verslininkai. Neseniai rengiau interviu  su ekonomistu Gitanu Nausėda, su kuriuo diskutavome apie tai, kad patys verslininkai itin blogai komunikuoja. Kai kurie tai daro iš kuklumo, kai kurie iš baimės, kiti –nesugebėjimo. Čia jokia naujiena – verslas nepakankamai skiria dėmesio komunikacijai, nors kai kurie ją net studijuoja.

Prisiminiau, kaip dirbdamas LRT RADIJOS korespondentu iš Londono su kolegomis diskutavau apie tai, ko reikia radijo klausytojui. Minėjau, kad LRT radijo statistinis klausytojas yra pakankamai brandus žmogus, gyvena provincijoje ir ne visada supranta, apie ką yra pasakojama – reikia edukuoti ir suprantamiau kalbėti. Tada kitas žmogus pasakė, kad nesitaikstys prie kiekvienos bobutės, svarbu bus darbas padarytas. Toks požiūris kartais matomas ir mūsų verslininkų komunikacijoje.

– JAV jūs įvardijate kaip pačią geriausią valstybę pasaulyje. Kodėl?

– Neseniai grįžau po šešių savaičių, praleistų Kalifornijoje. Man atrodo, kad Amerika kaip ir kitos šalys yra nebūtinai visiems. Tai kraštas tiems, kurie linkę pasirūpinti savimi – ten mažiausiai trukdžių iniciatyvai. Aš suprantu, kad daugeliui žmonių, kurie pratę prie samdomo darbo, Amerika gali būti per įvairi – kyla sunkumų, nes įvairovė įpareigoja pasirinkti.

– Galima sakyti, kad viskas būtų geriau, jei daugiau imtume pavyzdžio iš JAV?

– Tiesa, mes galime daugelį dalykų nusibeždžioniauti ir tiesiog kopijuoti – tame nieko blogo nėra. Ir nors manau, kad problemų būtų mažiau, visada gali atsirasti kitų.

Aš esu labai didelis šalininkas paprastų suprantamų sprendimų, o žmonės dažnai nedaro dalykų paprastai – jei kiemas prišiukšlintas, būtinai kurs kaimynų komitetą ir rašys peticiją, nors kartais reikia tiesiog paimti šluotą ir apsitvarkyti. Daugumai paprasti sprendimai atrodo per paprasti ir žmonės save įtikina, kad viskas yra sudėtingiau.

– Jūs vienoje savo knygų minėjote, kad lietuviai mėgsta sakyti „nesąmonė“ apie bet ką, ko nesupranta pamatę užsienyje. Kaip manote, iš kur toks požiūris?

– Tai kodinis žodis. Tokiam žmogui visada sakau, kad tai, jog tu kažko nesupranti, nereiškia, kad tai nesąmonė ir kad tai neveikia. Tai panašu į gynybinę reakciją – atmesk ir pasakyk, kad čia ne tau, tada bus ramiau. Bet šis kelias neveda į tobulėjimą.

– Iš kitos pusės, grįžę emigrantai pradeda kalbėti, kad užsienyje buvo geriau, o čia, Lietuvoje, ir vėl nesąmonė...

– Man regis, šis pavyzdys įkūnija didžiausią emigracijos tragediją – identiteto praradimą. Kai emigruoji iš Lietuvos ir pasiunti visus, tai tu tos lietuviškos tapatybės atsisakai, bet ir naujoji tapatybė svetur ne visiems prisiklijuoja, ne visi prie gyvenimo užsienyje pripranta. Tada žmogus pakimba tarp dangaus ir žemės – kai jis nėra tikras, kurios vertybės jam limpa, tarp jų blaškosi, nes vis dėlto kažkokią tapatybę jis nori turėti.

– Rašėte, kad Lietuvoje trūksta linksmumo ir džiaugsmo. Kodėl taip sakote?

– Tai kad labai daug susiraukusių veidų mūsų populiacijoje – pripratome prie to, kaip ir pripratome prie blokinių daugiabučių, nors jie yra absoliučiai baisūs. Linksmumo ir pozityvumo labai trūksta, užtektų nuvažiuoti kelioms dienoms į užsienį ir akimirksniu pamatytumėte skirtumą.

Parengė Gabija Kavaliauskaitė