– Kodėl sutikote vesti tokį renginį? Jums svarbūs vaikai, kuriems reikia pagalbos?

– Šiemet jau antras kartas, kai su kolegėmis būsiu „Gelbėkite vaikus“ paramos koncerto vedėju. Pernai irgi buvau tas trečias renginio vedėjas.

Šiaip nežinau, ar yra dar kas nors, kas taip nuoširdžiai dirbtų su vaikais įvairiose vietose (lankytų ir ligoniukus, ir globos namų vaikus), – jau daug metų tai darau. Tad visai nenustebau, kai mane pakvietė.

– Pagalbos vaikams tema jums labai artima?

– Galvoju, kad vaikystė – svarbiausias laikas, kai sugeri visą aplinką į save. Koks buvo gyvenimas vaikystėje, kaip tave suformuoja, toks ir būsi visą likusį gyvenimą. Norėčiau, kad vaikai augtų gražiai auklėjami, patirtų kiek įmanoma daugiau teigiamų emocijų. Tai, manau, yra kiekvieno žmogaus laimės pagrindas. Jeigu aplinkui visi laimingi, jis ir pats bus laimingas.

Tai, ką darome, yra investavimas į žmogaus vaikystę, kad paskui jo gyvenimas būtų normalus. Esu gimęs daugiavaikėje šeimoje ir mano vaikystė buvo laiminga. Norisi, kad ir kiti vaikai būtų laimingi, kiek tai įmanoma.

– Kaip manote, augti daugiavaikėje šeimoje lengviau ar kaip tik – sunkiau?

– Negaliu palyginti, nes gimiau daugiavaikėje šeimoje ir neprisimenu praeitų gyvenimų, kai galbūt buvau vienturtis (juokiasi). Tačiau man atrodo – kiek iš kolegų, draugų pastebėjau – vienturčiai būna vienišesni. Jie neturi daug draugų ar brolių, neturi galimybės išmokti, kaip svarbu sutarti šeimoje. Tad sakyčiau, kad didesnis pranašumas gimti ir augti daugiavaikėje šeimoje.

– Linksmiau?

– Taip. Mokaisi ne tik iš tėvų, bet ir iš vyresnių brolių. Pavyzdžiui, mane auklėjo keturi asmenys: tėvai ir du vyresni broliai.

V. Mickevičiaus asmeninio archyvo, LNK nuotr.

– Niekada nebūni vienas?

– Na, šiaip amžiaus skirtumas tarp mūsų buvo, tad vyresnėliams ne visada norėdavosi su manimi žaisti. Tam tikra prasme ir vienatvės teko patirti. Tačiau, kai reikėjo, visi būdavome kartu – didelė šeima.

– Ką jums pačiam vaikystėje labiausiai patikdavo veikti su broliais?

– Natūralu – įvairiausi žaidimai. Aišku, mūsų vaikystė praėjo sovietinėje Lietuvoje, šiuolaikinių žaidimų, kokių nors ypatingų žaislų nebuvo, o jeigu ir buvo – labai nekokybiški, nuolat lūždavo. Patys visko prisigalvodavome ir būdavo labai faina.

– Šiandienių vaikų fantazija mažiau lavinama?

– Ne, tikrai ne mažiau. Dabar yra tiek visokių žaidimų, konstruktorių. Aš pats kartais perku tuos medinius konstruktorius, kur gali pasidaryti gramofoną arba kineskopą, kamerą. Jeigu vaikystėje tai būčiau turėjęs, dabar tikriausiai būčiau inžinierius.

Dabar yra daug galimybių vaikams... Geriau tokia vaikystė, kokia dabar gali būti, nei tokia, kokia buvo mūsų. Mes žaisdavome su kankorėžiais, kažkokiais pagaliais, iš chemijos pamokų atsinešdavome medžiagų, kurios sprogdavo, tad ir susižeisdavome, ir traumų patirdavome. Tačiau dabar vaikai dažniau nutukę, sėdi įlindę į telefonus ar kompiuterius. Vis dėlto šiais laikais didesnė galimybė vaikystėje pasirinkti kokių nors dalykų, kurie nulems gyvenimą, profesinius pasirinkimus.

Norėčiau, kad vaikai augtų gražiai auklėjami, patirtų kiek įmanoma daugiau teigiamų emocijų. Tai, manau, yra kiekvieno žmogaus laimės pagrindas.

Man 41 metai ir aš iki šiol nemoku disciplinos, tvarkos. Šiuolaikinės veiklos to moko: reikia padaryti taip, paskui anaip; jeigu nepadarai ko nors pagal instrukciją – nepasieksi norimo rezultato. Tai nuo mažens disciplinuoja, o aš iki šiol turiu tobulinti savo charakterį, poelgius.

Kiekvienam žmogui – tikiu – visada yra kur stiebtis ir tobulėti. Geriau būtų tai identifikuoti vaikystėje, kad gyvenimo kelyje lengviau būtų tvarkytis su tam tikrais iššūkiais.

– Pačioje pokalbio pradžioje minėjote, kad dažnai lankotės pas vaikus. Ten lankotės su gatvės cirko pasirodymais?

– Taip. Tačiau ne tik su pasirodymais. Būna, kad išpildau ir jų sugalvotą scenarijų su kokiais nors savo prieskoniais. Pavyzdžiui, Verkių mokykloje-daugiafunkciame centre esame tris kartus darbavęsi. Yra tekę važiuoti į Ukrainą linksminti vaikus ligoninėse, reabilitacijos centruose, globos namuose, kur jie glaudžiasi, nes neteko savo namų per sprogdinimus.

Darbas... Keistai čia skamba tas žodis. Iš karto atrodo, kad aš pinigų už tai gaunu. Negaunu. Tačiau, kai tik pradedi tokią misiją, iškart kreipiasi vieni, kiti, ir labai sunku atsisakyti. Tad tiesiog skiri dalį savo laiko šiai misijai, o paskui jau sunku iš to užburto rato išeiti. Ypač kai matai, kaip tavo veikla pradžiugina tuos vaikus, praskaidrina jų nelinksmą kasdienybę.

V. Mickevičiaus asmeninio archyvo, LNK nuotr.

– Vaikų šypsenų pamatote daug?

– Taip. Vienareikšmiškai.

– Jos paglosto širdį?

– Ne tai, kad paglosto širdį, bet supranti, kad taip ir turėtų būti, tuos vaikus turėtume visada tokius matyti, o ne tik tą valandą, kai jie žiūri mano pasirodymą, kai juos linksminu.

– Būna, kad ir susigraudinate?

– Būna. Ukrainoje tokių situacijų dažnai buvo. Per dieną surengi tris pasirodymus skirtingose vietose, važiuoji iš vieno miesto į kitą savo senoviniu automobiliu, – tokia gyvenimo kelionė, galima sakyti, ir iš vieno miesto į kitą važiuodamas verki, nes pamatai tai, ko negalėjai net įsivaizduoti. Belieka tik gyventi su tuo ir kiek įmanoma, sukaupus jėgas, stengtis padėti.

Paramos koncerto „Gelbėkit vaikus“ anonso vienas šūkių – svetimų vaikų nebūna. Tai labai teisinga. Pamatyti tenka įvairaus skausmo:  vaikai, praradę tėvus, netekę savo namų ir gyvenantys laikinuose namuose, sergantys vėžiu... Skausmu lygintis negalime ir pamatuoti jo neįmanoma. Grįžti namo su gausybe tokių patirčių, visos jos leidžia suprasti, kaip laimingai pats gyveni, ir tai pakrato tarsi elektrošokas.

– Neapima kartais beviltiškumo jausmas, kad tiesiog negalite nieko pakeisti?

– Neapima. Nuo pirmų kartų supratau, kad nieko nepakeisiu, – galiu tik praskaidrinti tą vaikų kasdienybę. Kad vaikas, kai jam bus sunku, savo prisiminimų kamputyje turėtų tą akimirką, kai raudonu automobiliu su prisukimo raktu buvo atvažiavęs kažkoks žmogus, vaikščiojo su kojūkais ir linksmino visą valandą. Suprantu, kad kažkurio vaiko sąmonės kamputyje užimsiu labai daug vietos ir jis ten kartkartėmis sugrįš.

– Internete esate pristatomas kaip aktorius, gatvės cirko artistas, socialinių tinklų tinklaraštininkas, renginių vedėjas. Kas iš esmės yra Slavka? Kuri veikla jums pačiam arčiausiai širdies?

– O, viskas po truputį. Jeigu visi šie dalykai nebūtų arti, aš jais tiesiog neužsiimčiau. Truputį to, truputį ano. Keisdamas veiklas, nuo kitų pailsi. Jeigu, pavyzdžiui, dirbčiau tik privačiuose renginiuose – pavargčiau, atsibostų, nes tai darai už pinigus. Kai važiuoju rengti pasirodymų vaikams, pinigų negaunu, bet kaskart suprantu, kad čia yra būtent ta publika, kuriai labiausiai reikia to, ką darau. Ten būni kaip vaistas, o ne kaip linksma programa jubiliejaus metu. Atrodo, darai tą patį, bet pats cirko pasirodymas vyksta absoliučiai skirtingose dimensijose. Vienur  esi nykštukas, aptarnaujantis personalas renginio metu, o kitur jau – Guliveris, jautiesi milžinas ir maži nykštukai mėgaujasi absoliučiai bet kuo, ką tu darai.

V. Mickevičiaus asmeninio archyvo, LNK nuotr.

– Koks, turint šitiek veiklų, jūsų laisvalaikis? Ar jam lieka laiko?

– Lieka. Randu jam laiko. Pirmoje dienos pusėje, nuo ryto, dvi tris valandas vaikštau su šiaurietiškomis lazdomis miškais. Taip pailsiu nuo renginių, nes juose energiškai pavargstu. Vaikščiojimas miške ir maudymasis ežere žiemą man labai padeda atgauti psichologinę pusiausvyrą, pailsėti nuo vienų renginių, įgauti jėgų kitiems. Na, dar dainų sukurti. Aš juk dar kuriu savo politinį kanalą „Slavka Channel“.

Kitaip sakant, per daug metų išaiškėjo, koks yra vienintelis vaistas, galintis padėti tikrai pailsėti, – gamta. Visąlaik, vienareikšmiškai. Ten ir vidinės baterijos geriausiai įsikrauna.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima, tarkime, kelionės?

– Nėra taip, kad užimtų labai didelę. Pernai į Ukrainą važiavau du kartus – kartą su misija linksminti vaikų ir kartą vežėme humanitarinę pagalbą kariams. Tris kartus keliavau į Prancūziją – du kartus aplankyti ten gyvenančios sesers šeimos, kartą – į Europos Parlamentą, ten mane pakvietė kaip politinį tinklaraštininką iš Lietuvos.

Taigi į keliones visų pirma važiuoju su tikslu, su tam tikra misija. Poilsiauti į užsienį nevažiuoju – tam man pakanka Lietuvos miškų.

– Teko girdėti jus pasakojant, kad su gatvės cirko menu susipažinote būtent lankydamasis užsienyje...

– Taip, pamačiau Škotijoje gatvės cirką. Tačiau ne specialiai dėl jo važiavau į Edinburgą. Važiavau dirbti statybose po antro studijų kurso – reikėjo užsidirbti pinigų tolesnėms studijoms. Netikėtai gatvėje pamačiau gatvės cirko menininkų pasirodymą. Kadangi tuo metu jau studijavau aktorinį meną, supratau, kad tai dar viena ypač sudėtinga aktorinio meno sritis, kai tiesiog gatvėje sustojusiems žmonėms rengi pasirodymą. Tada supratau, ką noriu veikti gyvenime. Man tuo metu buvo apie 20 metų.

Per pasirodymus išsitaškau emociškai, o paskui save reikia susirinkti po gabaliuką. Buvo ir perdegimų, nes nemokėjau ilsėtis. Tačiau paskui išmokau.

– Užkabino?

– Labai, nes tai 100 kartų sunkiau nei teatras. Tai kažkas neįtikėtino. Pradėjau tuo domėtis. Tuo metu gyvenau Klaipėdoje, ten jokių cirko mokyklų nebuvo. Viską išmokau iš interneto. Tiesiog siunčiausi tuos vaizdus, žiūrėjau, mokiausi, bandžiau kartoti. Iš užsienio nusipirkau ir atsisiunčiau vienaratį, kėglius, pats pasidariau kojūkus. Paskui daug dirbau, penkerius metus treniravausi kasdien po 4–5 valandas... Kai pradėjau rodytis viešai, supratau, kad Lietuvoje neturiu konkurentų – darau tai vienintelis.

– Ar nebūtų paprasčiau vaidinti kokiame nors seriale – suvaidinate savo vaidmenį, pasiimate pinigus ir einate namo?

– Oi ne, oi ne, ne, ne. Lietuviškų serialų kokybė man apskritai yra tokia nelabai... Be to, turiu savo „Slavka Channel“, kur visiškai save kaip aktorių realizuoju. Man to visiškai pakanka.

– Nesijaučiate esąs kažkoks ne aktorius?

– Tikrai ne. Esu dirbęs teatre aštuonerius metus. Ir kuo toliau, tuo labiau man nepatiko teatras, nes jaučiau, kad dabartinė teatro realybė griauna mano susikurtą teatro viziją. Nusprendžiau, kad geriau mirsiu su savo teatru, negu leisiu jį išniekinti.

– Galite prisiminti kokį pasirodymą ar nutikimą vaidinant, kuris liko atmintyje visam gyvenimui?

– Kiekvienas pasirodymas yra savaip svarbus. Galbūt jautriausi būna pasirodymai vaikams su specialiaisiais poreikiais. Jie neturi vidinio bloko, jokių kaukių. Jie reaguoja taip, kaip jaučia. Jeigu patiko – jie laimingiausi pasaulyje. Jeigu liūdna – nelaimingiausi pasaulyje. Jie neslopina emocijų ir kartais pagalvoju, kad gyvena visavertiškesnį gyvenimą nei visi kiti. Gal tai ir dviprasmiškai skamba, bet jie tiesiog paleidžia savo emocijas, o tai turbūt yra vienas iš visaverčio ir laimingo gyvenimo bruožų – visavertiškai reaguoti į bet kurią situaciją. Tai geriau, nei galvoti: „Oi, aš kostiumuotas, uniformuotas, kaip aš dabar juoksiuosi iš tokio pokšto, ką apie mane pagalvos kolegos?“. Renginiuose to, patikėkite, tikrai prisižiūriu.

V. Mickevičiaus asmeninio archyvo, LNK nuotr.

– Ar turite susikūręs svajonių pasirodymo viziją, kurią norėtumėte įgyvendinti?

– Jeigu turėčiau, tai jau nebūtų svajonių pasirodymas, – būčiau  įgyvendinęs. Iš tiesų svajonių pasirodymas įvyksta neplanuojant ir pačiam nė nežinant. Pavyzdžiui, pernai Ukrainoje (man labai svarbi ši tema, dėl to dažnai ją miniu) per pasirodymą pradėjo kaukti pavojaus sirenos, tačiau niekas nekreipė dėmesio – užuot slėpęsi, toliau žiūrėjo pasirodymą. Paskui paklausiau: kaip čia taip, kodėl niekas nebėgo slėptis? Sako: buvo taip linksma ir juokinga, kad norėjome toliau žiūrėti, negana to, pas mus nėra kur slėptis. Štai ką gali menas.

– Ar esate žmogus, kuris visada šypsosi?

– Ne, tikrai ne. Jeigu visada šypsočiausi, tai jau būtų psichikos sutrikimas. Ir paliūdžiu, ir pamąstau, ir adekvačiai reaguoju į tam tikras situacijas. Per pasirodymus išsitaškau emociškai, o paskui save reikia susirinkti po gabaliuką. Buvo ir perdegimų, nes nemokėjau ilsėtis. Tačiau paskui išmokau pasiekti tokį budizmo lygį, kai pailsėti užtenka dviejų dienų: pavaikščioti Lietuvos miškuose, gamtoje. Persikrauni, ir gali toliau eiti per gyvenimą.