– Prie skautų temos dar grįšime, bet iš pradžių pristatykite savo šeimą.

E.V.: Dirbu Kauno A.Puškino gimnazijoje, esu direktoriaus pavaduotoja ugdymui, taip pat – anglų kalbos mokytoja. Nuo rugsėjo keisis jos pavadinimas, tad dirbsiu jau Kauno tarptautinėje gimnazijoje. Šiuo metu pas mus mokosi apie 400 ukrainiečių vaikų. Kazimieras Vaina, mano vyras, kilęs iš Žvikelių (lenk. Żwikiele) – lietuviško kaimo Lenkijos šiaurės rytuose, Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje. Daugiau kaip 90 proc. tos vietos gyventojų – lietuviai. Lietuviška ir vyro šeima. Kazimieras atvyko į Kauną studijuoti Kauno technologijos universitete. Šiuo metu dirba programuotoju. Adomas, mūsų pirmagimis, mokosi Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjuje, nuo rudens eis į aštuntą klasę. Skautas, domisi plaukimu ir kompiuteriniais žaidimais. Jo sesuo Elzė bus to paties licėjaus trečiokė. Dar galėčiau priskaičiuoti ir savo tėvus, nes kartu su jais gyvename. Vienas namas, bet atskiros įeigos. Taigi, kaip ir kartu, bet atskirai.

– Adomui teko nuostabi patirtis – kelias savaites pabūti už Atlanto, 7-ajame dešimtmetyje įkurtoje Lietuvos skautų stovykloje „Romuva“. Kaip tai pavyko?

E.V.: Šįsyk stovyklautojai pažymėjo Lietuvos jūrų skautų šimtmetį, stovykla vadinosi „100 jūrmylių 2022“. Skirtingai nei kitos Kanados skautų organizacijos, Lietuvos skautai turi papildomą tikslą – populiarinti lietuvišką paveldą. Čia atvykusiems vaikams sudaromos galimybės kalbėti lietuviškai ir susitikti su kitais lietuviais. Adomas vyko su penkiolikos skautų grupe iš Lietuvos. Smagi patirtis, kad prieš stovyklą ir po jos skautai buvo apgyvendinti Kanados lietuvių šeimose. Jais rūpinosi, maitino, aprodė Toronto įžymybes. Pagal amžių (11–13 metų) Adomas su kitais trimis kelionės draugais pateko į vieną šeimą, tad buvo ir drąsiau, ir linksmiau.

– Kaip Adomas tapo skautu?

E.V.: Gal skautavimu užsikrėtė nuo manęs? Aš skautauju jau nuo trylikos. Skirtumas tik toks, kad esu sausumos skautė, o Adomas – jūrų skautas. Mano istorija paprasta. Buvome trys geros draugės. Vienos sesuo jau skautavo – sumanėme pamėginti ir mes. Dar ir laikas toks istoriškai svarbus pasitaikė – 1991–1993-ieji – pats tautinis atgimimas… Pamenu, man tapus skaute, kasmet vykdavo tautinės stovyklos Nemunaityje, Alytaus rajone. Jose aktyviai reiškėsi ir išeivijos lietuviai skautai. Kai tampi skautu – visam gyvenimui. Taip buvo ir man. Džiaugiuosi, kad norą skautauti sugebėjau perduoti ir savo sūnui Adomui. Beje, ar teko girdėti apie Kaune, Trakų gatvėje, esantį skautų namą? Ten įsikūrusi Lietuvos skautijos nacionalinė būstinė. Tai vieta, kur renkasi ir jūrų, ir sausumos skautai. Mano laikais beveik kiekviena mokykla turėdavo po skautų būrelį, bet šiuo metu, kiek žinau, jie renkasi tik skautnamyje ir Kauno Valdorfo mokykloje.

Kai tampi skautu – visam gyvenimui. Taip buvo ir man. Džiaugiuosi, kad norą skautauti sugebėjau perduoti ir savo sūnui Adomui.

– Adomai, ką tau reiškia būti skautu?

A.V.: Pirmiausia reikia laikytis tam tikrų skautų priesakų. Pirmasis – skautas tiesus ir laikosi savo žodžio; antrasis –  skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei; trečiasis – skautas naudingas ir padeda artimui ir t.t. Yra dešimt paprastų įsakų, o vienas – geležinis! Jei nori būti vertas skauto vardo, privalai jų laikytis. Kiekvieno skauto tikslas – kasdien tapti vis geresne savo versija. Apginti silpnesnį, būti taupiam, mandagiam ir riteriškam. Tai labai panašu į saviugdą.

– Ar tėtis su Elze neplanuoja tapti skautais? Juk tuomet būtumėte visa skautiška šeima?

E.V.: Kol kas dar ne. Jie palaiko gražias skautų idėjas, darbus, atvažiuoja pabūti į stovyklas, bet patys rištis skautų kaklaraiščių dar neketina.

– Kaip galima gauti skautišką kaklaraištį?

A.V.: Turi nusipelnyti, parodyti, kad esi jo vertas. „Brangindamas savo garbę pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui ir vykdyti visus skautų įstatus ir įsakymus“, – ištaręs šiuos žodžius skautas priklaupia, pabučiuoja Lietuvos vėliavą, o paskui draugystės mazgu kitas skautininkas jam užriša skauto kaklaraištį. Šiuo metu aš nešioju jūrų skauto kaklaraištį. Jis yra tamsiai mėlynos spalvos su baltomis juostelėmis. Po metų ar kelių, jei sklandžiai seksis eiti skautybės keliu, duosiu patyrusio skauto žodį. Patyrusio jūrų skauto kaklaraištis yra juodos spalvos su baltomis juostelėmis. Ką reiškia trys juostelės ant jūrų skauto kaklaraiščio? Kapitonas Nelsonas po kiekvieno laimėto mūšio ant kaklaskarės užsiūdavo po baltą juostelę. Kadangi jis laimėjo tris mūšius, liko trys baltos juostelės. Tokios yra jūrų skautų kaklaraiščių ištakos. Kiekvienas kaklaraištis – kaip duoto žodžio simbolis – reiškia skirtingą tavo buvimo šioje organizacijoje etapą. Per tą laiką turi ne tik daryti gerus darbus, bet ir išmokti rišti mazgus, statyti palapinę, kurti laužą. Negali gauti kaklaraiščio vien dėl to, kad įsirašei į skautus arba suėjo tam tikras metų skaičius. Turi rodyti pastangas, tobulėti.

Vandeniai: būtinas atributas tobuloms Vainų ketvertuko atsotogoms – vanduo. / E. Vainienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokios spalvos kaklaraištį ryšite jūs, Edita?

E.V.: Sausumos skautų kaklaraiščių spalvos truputį skiriasi, bet skautavimo supratimas ir principai yra panašūs. Esu patyrusi skautė ir turiu skauto akademiko kaklaraištį. Tai reiškia, kad esu skautė studentė. Studentai skautai pasiryžę tęsti skautavimą, taikyti jo principus asmeniniame, akademiniame ir profesiniame gyvenime. Jie susibūrę į dvi korporacijas, kurios nariai vieni kitus vadina akademikais. Nors tradiciškai abi korporacijos veikia drauge, vis dėlto jos turi atskirą simboliką ir savo idealus, kuriuos simbolizuoja juostų spalvos. Jų atsiradimo istorija siekia viduramžius, kada kilmingi ir turtingi studentai tokiomis juostomis prie šono pasirišdavo špagą. Šiandien korporantai špagų nebenešioja, tačiau juostos liko kaip korporacijos vertybes atspindintis atributas. Kiekviena korporacija pasirenka savo spalvas, simbolizuojančias puoselėjamus idealus. Beje, mes dar turime ir ženklelių, kuriuos galime nešioti prie kasdienių ar išeiginių drabužių. Filisterės juos segi dešiniajame šone. Paprastai kalbant, aš jau turiu aukščiausio lygio skautiškų atributų. Adomui iki jų dar ilgas kelias.

– Kai poilsiaujate gamtoje, kuris iš jūsų – sūnus ar mama – stato palapinę, riša skautiškus mazgus, kuria laužą?

E.V.: Mes su vyru statome, Adomas reguliuoja (juokiasi). Laužą galėčau užkurti, o mazgų visų gal jau ir nebesuriščiau. Bet kai vykstame į gamtą, vis pasiimame tokią špargalių knygutę, kurioje yra visokių skautiškų mazgų rišimo pavyzdžių. Kodėl nevykau į Torontą drauge? Iš esmės ten buvo jūrų skautų suvažiavimas, todėl šįsyk labiau pasisekė Adomui.

– Pagrindinė skautų stovykla „Romuvoje“ vyksta kartą per metus – po savaitę kiekvieną vasarą. Atvykus stovyklautojams aikštėje iškeliamos Lietuvos ir Kanados vėliavos, dažnai – JAV, kartais Australijos. Papasakok, kaip viskas vyko šįkart?

A.V.: Šįsyk stovykloje buvo ir skautų iš Prancūzijos. Mane labai sužavėjo stovyklos vieta prie ežero. Pakrantėje stovėjo daugybė burinių laivų, vadinamųjų lazerių. Kadangi oras buvo puikus, kasdien po tris valandas vykdavo speciali buriavimo programa. Lietuvoje buriuoti dar nebuvau bandęs, bet kai Kanadoje išmokau, tai, manau, pamėginsiu ir čia. Sužavėjo kanadietiškas maistas – sočiai ir skaniai mus maitino! Labai džiaugiausi, kai tėvai kelionei įdėjo net 200 kanadietiškų dolerių, tai dalį jų paskyriau lauktuvėms. Namiškiams parvežiau didžiulį butelį kanadietiško klevų sirupo, kuris labai tinka su mamos keptais blynais. Važiavome ir prie Niagaros krioklių. Tai mano pati didžiausia ir įspūdingiausia kelionė.

Įspūdingai: Niagaros kriokliai Toronte Adomui paliko be galo didelį įspūdį. / E. Vainienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar ir jūsų šeimoje galioja skautiški principai?

E.V.: Kodėl gi ne?! Labiausiai akcentuojame pagarbą kitam žmogui. Nesvarbu, ar tai būtų vaikas, ar suaugusysis. Kitas dalykas – draugystė su gamta, supratimas, kad reikia ją tausoti.

– Jūsų vaikai pakankamai dideli – galbūt tėvams nebereikia sukti galvos, ar pamokos paruoštos, ar pietūs suvalgyti, ar į būrelius nuvažiuota?

E.V.: Nėra taip paprasta, kaip atrodo (juokiasi). Tarpusavio santykiai – viso gyvenimo menas. Nors vaikai jau paaugę, vis tiek reikia daug darbo įdėti: savaime juk niekas nevyksta. Labai svarbu, kad tėvai būtų vieningi. Kad neatsitiktų taip, jog vienas juos traukia į kairę, o kitas – į dešinę. Dėl esminių dalykų stengiamės su vyru sutarti. Antraip vaikai įpras manipuliuoti – bėgios nuo vieno prie kito, mėgindami kažką išsiderėti.

– Ar jūsų šeima mėgsta trankią muziką – turiu omeny, virtuvės mušamuosius, tarkim, lėkštes?

E.V.: Klausiate, kaip sprendžiame konfliktus? Ne, lėkštėmis trankytis mes nemėgstame. Skautai yra bendraujantys ir bendradarbiaujantys, todėl man kalbėjimasis šeimoje yra labai svarbus. Galbūt tokį problemų sprendimo būdą paveldėjau iš savo šeimos (ten irgi lėkštėmis niekas nesisvaidė), o ir skautiški principai neleido. Aštuntas skautų įsakas teigia, kad skautas yra linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties.

– Mėgstamiausias jūsų šeimos laisvalaikio leidimas būdas?

E.V.: Nesvarbu, kur, kada ir kaip, bet kad netoliese būtų vandens! Vanduo mūsų šeimai labai daug reiškia. Jei šalta – lekiame į baseiną, jei šilta – prie jūros, ežero, upės, tvenkinio. Praeitais metais vandens ieškojome Graikijoje, t.y. prie Viduržemio jūros, o šiais metais važiavome į Lenkiją – maudėmės Baltijos jūroje.

Skaniai: gyventi Kanados lietuvio šeimoje, per pietus su šeimininku dalytis skautiško gyvenimo įspūdžiais – apie tokią patirtį kaunietis Adomas galėjo tik pasvajoti. / E. Vainienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal turite šeimos ritualų?

A.V.: Nežinau, ar tai galima vadinti ritualu, bet kiekvieną sekmadienį, vakare, mes valgome ledus. Jei geras oras – smaližiaujame lauke, jei blogesnis – namuose. Laižant ledus ir pokalbiai smagūs vyksta. Mėgstamiausi šeimos ledai – vaisiniai, bet kiekvienas turime savo favoritus.

– Ar turite savo šeimos firminį patiekalą?

E.V.: Vieno gal ne. Vyras labai skaniai gamina lazaniją ir spagečius su mėsyte, aš – varškės apkepą ir obuolių pyragą. Be to, kiekvieną dieną po mokyklos vaikams tenka atsidaryti šaldytuvą ir suktis iš padėties patiems – tėvai juk dirba.

– Kaip sakoma, soti šeima – laiminga šeima. Ar atspėjau?

E.V.: Oi, koks suktas klausimas. Gal ir laiminga, bet namų be dūmų juk irgi nebūna?

A.V.: Sunku nuspėti, kada ta mūsų šeima laiminga, o kada ne, nes nuotaika gali pasikeisti per kelias valandas (juokiasi). Tėvai iš darbų grįžta pavargę, mes su sese po mokyklos irgi. Tuomet kyla ginčų. Kartais trumpų, kartais ilgesnių. Bet kai susitaikome, tuomet vėl visi būname laimingi!

– Ką reikėtų daryti, kad Vainų šeima visuomet būtų laiminga?

A.V.: Manau, kad tėvai galėtų mažiau dirbti, anksčiau grįžti namo. Tuomet jie būtų ne tokie pavargę. Bet šeimai išlaikyti juk reikia pinigų, tai aš suprantu…

E.V.: Adomas gerai sako: sukasi kažkoks užburtas ratas. Išeini iš namų septintą ryto, o grįžti septintą vakare. Tiek laiko nematome vieni kitų. Dar šiek tiek pabendraujame, kol valgome pusryčius ir važiuojame į mokyklą. Po pietų vaikams būreliai, grįžta pavargę vakare. Žodžiu, kai paskaičiuoju, kiek laiko mūsų šeima praleidžia kartu, – kokios dvi valandos vakare. Pavydžiu italams, ispanams, nes jie turi siestą, per kurią visi suaugusieji grįžta iš darbų, vaikai – iš mokyklų, ir, kaip aš sakau, būna šeima. Mums belieka savaitgaliai, kai bandome atsigriebti už visą savaitę. Tuomet prisimename ir dviračius, ir stalo žaidimus.

Kiekvieno skauto tikslas – kasdien tapti vis geresne savo versija. Apginti silpnesnį, būti taupiam, mandagiam ir riteriškam. Tai labai panašu į saviugdą.

– Netrukus – Rugsėjo 1-oji. Kokios nuotaikos jos laukiate, o gal dar norėtumėte prasitęsti atostogas?

A.V.: Atostogų niekada nebūna per daug. Galėtų dar kokia savaitėlė prisidėti. Pamokos? Visos man neblogos, bet turbūt kūno kultūra – geriausia iš visų: galima žaisti futbolą, krepšinį.

E.V.: Rugsėjo aš jau laukiu, tikrai. Nauji mokslo metai – nauja pradžia. Man, kaip projektų vadovei, numatomi nauji „Erasmus“ projektai. Smagu, kad vienu laipteliu aukštyn palypės ir vaikai: bus šeimoje trečiokė ir aštuntokas. Nerimas kamuoja gal tik dėl to, kad bendras ukrainiečių vaikų skaičius mūsų mokykloje nemažėja. Užsipildžiusios visos klasės – tiek rusiškai kalbančių vaikų, tiek ir lietuviškai… Vėl garsėja kalbos apie kovidą. Vis dėlto noriu būti optimistė ir tikėti, kad viskas bus gerai!