Itališko vyno žinovė 34 metų Vinifrida Česnulevičiūtė, paprašyta prisiminti, kaip jos gyvenime atsirado vynai, šyptelėja. Verslo idėja moteriai gimė vieno vakarėlio metu gurkšnojant mėgstamą vyną.

2008 11 15/Rokas Medonis/Vinifrida Česnulevičiūtė

Kurį laiką gyvenusi Vokietijoje ir dirbusi modeliu Vinifrida įgijo pasitikėjimo savimi, daug keliavo ir, regis, pagaliau surado save – ėmė kolekcionuoti putojančius vynus ir vienetines rankines.

– Mintis pristatyti itališką „Prosecco“ vyną Lietuvoje gimė jums?

– Tuo metu vokiečių verslininkas Michaelis Grosas jau buvo pradėjęs verslą Lietuvoje. Tai jis man pasiūlė atstovauti tam gėrimui. Jau ir iki tol itališkas gynenimo būdas man buvo artimas, taigi pasiūlymas mane labai pradžiugino. Aš išties esu įsimylėjusi Italiją: ir aptarnavimą restoranuose, ir italų įprotį niekur neskubėti, ir jų vyną, ir madą. Pradėjusi keliauti nepaprastai pamilau viską, kas susiję su Italija. Nė nepastebėjau, kaip lankydama vynų gamintojus pradėjau kolekcionuoti putojantį vyną pati. Kas dabar suskaičiuos, kiek to vyno jau išragauta…Tiesa, šiuo metu mūsų įmonė užsidarė.

– Panašu, kad užsidarius vyno namams jūsų aistra vynams nenuslopo?

– Vis dar mirštu dėl itališko vyno. Žinau, kad šios srities neapleisiu. “Prosecco” vynas prilygsta šampanui. Jis švelnus, subtilus, tinka kaip aperityvas, kažkuo primena pavasario skonį. Kalbu ne vien apie vyną, bet ir apie jo gėrimo kultūrą, mėgavimąsi geru maistu. Mes, lietuviai, šito neturime. Tai kodėl gerų dalykų nepasimokius iš kitų?

– Prisimenate pirmąją savo kelionę į Italiją?

– Tai buvo prieš gerus dešimt metų. Jau gyvendama Vokietijoje kasmet važiuodavau atostogauti į Italiją. Labai daug ką iš tos šalies sužinojau: koks vynas prie ko tinka, kokia mada “vaikšto” Italijos gatvėmis.

– Panašu, kad Italijoje užsikrėtėte ne vien vynu.

– Susirgau vardinių parduotuvių maniją (juokiasi). Jei kalbėsime apie paskutines mados tendencijas, Lietuvoje pasirinkimo nėra. Italija mane nuginklavo ir mados, ir vyno kultūros prasme. Taigi susirgau ir rankinių liga. Raudoną rankinę keitė dryžuota, ruda. Nebūtinai to paties gamintojo. Labiausiai pamilau “Furlos” ir “MaxMaros” rankines. Į kainą nebežiūrėjau, tiesiog tapau nuolatine tų parduotuvių lankytoja.

– Gal prisimenate, kiek nepagailėjote už pirmąją savo rankinę?

– Pirmoji kainavo pustrečio tūkstančio litų. Iki šiol ją labai mėgstu, išsitraukiu iš spintos kiekvieną pavasarį. Mano rankinės didelės – į jas telpa visas gyvenimas. Kažkokio vieno mėgstamiausio prekinio ženklo neturiu, bet vos įžengusi į parduotuvę pamatau daiktus, kurių man reikia. Nemanykite, kad visad taip gyvenau: buvo laikas, kai absoliučiai nieko neturėjau ir apie tai tik svajodavau.

– Atrodote tokia jaunatviška… Sako, kad taip atrodo ir jaučiasi žmonės, kurie nevaržo savęs.

– Taip, aš gyvenu kaip noriu, darau ką noriu. Lietuviai tokie uždari, susikaustę… Sveika pažvelgti kiek plačiau ir laisviau. Ir dar važinėti dviračiu (juokiasi).

– Ką reiškia neįprstas jūsų vardas Vinifrida?

– Vardą išrinko tėtis, o mama dėl to ilgai raudojo. Vaikystėje tas vardas man pridarydavo nemažai problemų. Pradinėse klasėse mane vadino „Vini Puchu“ (liet. – Mike Pūkuotuku). Atsimenu, kad vienu metu labai noėjau savo vardą pasikeisti, bet dabar esu juo labai patenkinta. Vienas žmogus Vokietijoje, pavartęs senas knygas, išsiaiškino, jog mano vardas reiškia „taikos draugę“.

– Per krizę kai kurie turtingi žmonės investuoja ir į gėrimus. Nemanote, kad tai – verslo niša jums?

– Neslėpsiu, galvoju apie tai, tik detalizuoti dar nenoriu. Gal net nelauksiu, kol baigsis krizė.