Išgyvenusi sunkią ligą ir negandas, žinoma aktorė Vaiva Mainelytė – vėl lyg ant sparnų. O sparnus žmogui suteikia ne tik meilė, bet ir darbas.

Kas rytą – medaus kokteilis

Kurį laiką V.Mainelytė vengdavo lankytis ten, kur daug žmonių, nevaikščiodavo nė į spektaklius. Moteriai reikėjo atsigauti ir sustiprėti. Ir štai aplankė džiaugsmas – aktorė sukūrė naują vaidmenį teatre.

Šiandien, premjeros dieną, į teatrą ji išeis išgėrusi jau įprastą sveikatą stiprinantį kokteilį. Tuo labiau kad atėjo pavasaris, reikia atsigauti.

„Į šilto virinto vandens stiklinę įdedu šaukštą medaus, jį išmaišau, paskui išspaudžiu citriną. Visą! Labai gerai įdėti ir trupučiuką imbiero. Bet aš ruošiu be imbiero. Kai po pusryčių išgeriu tą kokteilį, energijos atsiranda iš karto, nereikia nė kavos”, – pasakojo Vaiva.

Po ilgos pertraukos V.Mainelytė gavo naują – Vitos – vaidmenį vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesėje „Akmuo“, kurią autorius parašė Berlyno sienos griuvimo 20-mečiui. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje spektaklį pastatė režisierius Agnius Jankevičius. Spektaklyje V.Mainelytė – ir mama, ir močiutė, ir žmona.

„Žodžiu, vaidinu personažą, kuris savo gyvenimą gyvena nuo 1935 iki 1993 metų. Kita vertus, savijauta dar nebuvo tokia, kad galėčiau ištempti sudėtingą vaidmenį. Apsiribojau tais darbais, kuriuos turėjau anksčiau, – pasakojo aktorė. – Mane pjesė labai sujaudino. Aš esu tos pirmosios kartos, kai žmones vežė į Sibirą, atstovė. Daugelio namuose turbūt buvo šnabždamasi, – kad tik niekas nieko nesužinotų, kad vaikai neišnešiotų kalbų po kiemą.“

Iš Nacionalinio dramos teatro V.Mainelytė nebuvo išėjusi, tačiau vaidino senesniuose spektakliuose. Pastaruoju metu filmavosi televizijos serialuose „Giminės“, „Paklydę paukščiai“, „Be namų“. Netrukus pasirodys dar vienas, kurio pavadinimo ji net nežino. Vaidinti jai patinka ir teatre, ir televizijoje.

„Jaunystėje labai norėjosi teatro. Aišku, norai išlikę, bet galimybės – jau ne tokios kaip anksčiau, kai tekdavo vaidinti septynis spektaklius per savaitę ir dar filmuotis trijuose filmuose vienu metu. Tas etapas – praėjęs. Nesunkiai su tuo susitaikau ir žinau, kad to jau niekada nebus. Aš džiaugiuosi tuo, kas vyksta dabar ir labai šauniai stengiuosi nugyventi, išnaudoti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, – kalbėjo V.Mainelytė. – Prieš kelias dienas draugė iš Palangos paskambino ir pasakė, kad jau parskrido žąsys ir gervės. Pulkais. Taip gera širdžiai pasidarė, kad jau pavasaris. Jo taip laukiau.“

Užkrėsdavo gera energetika

Gavusi pasiūlymą suvaidinti Vitą, V.Mainelytė dėl to nenustebo – esą ją nustebinti sudėtinga. Žinojo, kad spektaklį režisuos A.Jankevičius, tačiau režisieriaus nepažinojo.

„Per repeticijas susipažinome. Dirbome ranka rankon aktyviai nuo 11 iki 18 valandos su maža pertraukėle. Iš repeticijų išeidavome pavargę, bet laimingi. Agnius visus užkrėsdavo savo gera energetika. Jis visada ateidavo geros nuotaikos, visada man būdavo labai atidus, išgyvendavo, jei kas atsitikdavo, ir laukdavo, kad kuo greičiau atsigaučiau. O aš buvau išsinarinusi koją! Bet Dievulis myli, todėl greit pagijau“, – pasakojo V.Mainelytė.

Aktorė pabrėžė, kad jai svarbiausia – santykiai su kolegomis ir kūrybinė atmosfera. Repetuojant „Akmenį“, ir viena, ir kita buvo puiku. Spektaklyje jos vyrą vaidinantis jaunosios kartos aktorius Paulius Tamolė, likus savaitei iki premjeros, Vaivą nuoširdžiai pralinksmino: „Kai savo kolegoms pasakau, kad mano žmoną vaidina V.Mainelytė, jie man pavydi.“

Aktorė viliasi, kad su spektakliu teks pavažinėti po Lietuvą, nes dekoracijos nėra sudėtingos, o vaidina tik šeši aktoriai. Esą bus malonu pažinti Lietuvą vėl iš naujo.

Anūkai liko su močiute

Gyvenimas po įveiktos sunkios ligos vėl teka savo vaga. Šio gyvenimo periodo aktorė nenori prisiminti: „Apie tai kalbu tiktai su daktarais. Dabar – viskas gerai.“

Vaiva pasidžiaugė, kad anūkai jau dideli: Jokūbas – dvyliktokas, šiemet baigia vidurinę mokyklą, o mažyliui, Motiejui, – 11 metų.

„Labai liūdnas buvo momentas, kai mirė mano Pupytė – mylimas šunelis. Užtat duktė paliko man mopsą Gučį, kai išsikraustė su vyru gyventi kitur“, – pasakojo Vaiva.

Negi moteris, daugelį metų su visa šeima gyvenusi bute priešais Operos ir baleto teatrą, liko viena?

„Kad taip būtų! – nusijuokė Vaiva. – Mano anūkai – su manim, nes jie čia įpratę. Mamai pareiškė, kad jie lieka gyventi su Vaivute. Jiems patinka ir tai, kad čia – miesto centras, čia mokyklos.“

Moteris patikino, kad judrūs anūkai jos neapsunkina. Ji nėra priversta stovėti prie viryklės ir gaminti jiems valgį. Berniukai – labai savarankiški, moka ir patys pasigaminti. Jeigu Vaiva ką nors ir pagamina, jie ne visada valgo.

„Anksčiau stengdavausi, visko prigamindavau. Žiūriu, stovi, niekas nepaliesta. Dabar paklausiu: „Valgysit?“ „Valgysim.“ Tada gaminu. Nevalgys – nereikia, negaminu“, – pasakojo V.Mainelytė.

Svajoja išvažiuoti į kaimą

Naujų pomėgių Vaiva neatrado. Viskas tas pat, tačiau ir tai sumažėję. Nei megzti, nei siūti moteris jau nebegali.

„Nenoriu. Kai turiu laiko, patinka knygos, relaksacijai – televizorius. Kai noriu miego, patinka viskas, kas mirga jo ekrane, kad tik greičiau užmigčiau. Bet daugiau žiūriu rusų programą – mano pažįstamų aktorių, gerų laidų parodo“, – pasakojo Vaiva.

Jokių šalių, jokių užsienių ji nenori nei aplankyti, nei pamatyti. Labiausiai už viską vasarą nori išvažiuoti į kaimą – pabūti draugų sodyboje, nes savos neturi. Jai visada gera atsigauti ir atsipalaiduoti gamtoje, kur nėra žmonių, kur ramybė.

Ar Vaiva nesigaili, kad pasirinko vieną sunkiausių – aktoriaus – profesiją, teatrą?

„Aš iš viso nieko nesigailiu, kas mano gyvenime įvyko. Jeigu gyvenimą reikėtų pradėti iš naujo, gyvenčiau taip, kaip gyvenau“, – ryžtingai sakė V.Mainelytė.