Nors ir sunku patikėti, bet jie sensta. Prieš skrydį į Karibus su draugu ir kolega Martynu Starkumi Vytaras Radzevičius prasitaria, kad ši, vienuolikta, bendra jų kelionė gali būti jau paskutinė.

– Kuo ši kelionė bus kitokia? Arba – kuo vienuoliktoji jūsų kelionė bus tokia kaip ankstesnės?

– Tokio žanro kelionė – išties vienuolikta. Pirmiausia – skirsis jos pavadinimas. Pavadinom projektą "Karibų ratai". Panašu į "Karibų piratus", nors Karibų jūra nebus tas geografinis taškas, prie kurio būsime nuolatos. Visa kita turbūt bus panašiai – mes planuojame, o išeina, kaip užsimano senas automobilis ir kelių dievai. Regionas įdomus, tikiuosi nuotykių, pažinimo džiaugsmo ir gerų emocijų.

– Koks įprastas ritualas prieš kelionę? Ar prieš išvykdami jaučiate adrenalino antplūdį?

– Jaučiu artėjančią išvykimo dieną. Norisi pabaigti visus darbus, reikalus ir įjungti kelioninį kūno bei sielos režimą. Nerimo visada būna: kad gerai nufilmuotume, kad turinys būtų įdomus, kad sektųsi – jaučiuosi kaip futbolininkas drabužinėje prieš svarbias rungtynes varžovo aikštėje. Galiu pavadinti tą jausmą ir adrenalinu. Gyslos verda, o iš po kojų skyla žiežirbos.

– Apskaičiavote, kiek iš viso per tą laiką nuvažiavote, nuėjote, nuskridote kilometrų ir praleidote laiko svetur?

– Labai apytiksliai. Nuotoliai be skrydžių, savais ratais, manau, – apie pusantro karto aplink Žemę. O laikas, praleistas kelionėse, apskaičiuojamas lengviau. Dešimt mėnesių. Artėjame prie metų.

– Kas tau yra kelionė? Pabėgimas nuo kasdienybės, nuo problemų, užsimiršimas, jaudulys, azartas, noras patirti kažką naujo?

– Visa tai, ką išvardijai, yra. Bet yra ir kažkoks šeštasis jausmas, kurio aš negaliu paaiškinti. Gal koks klajūno genas, gal noras atrasti ir pažinti. Gal noras išeiti iš komforto zonos ir pažiūrėti, ar dar sugebi ką nors, ar jau laikas bucus ant vinies kabinti? Apie tą poreikį negalvoju kiekvieną dieną. Jis tiesiog yra.

– Mintyse visada turite svajonių, planų, ką norisi patirti. Ko labiausiai laukiate šį kartą? Pasimatyti su Mara Salvatrucha, MS-13, nariais, nes keliausite ir per Salvadorą? Ar užkopti į apleistą šventyklą Belizo džiunglėse? Ar nufilmuoti jaguarą Gvatemaloje? O gal dalyvauti ajavaskos ceremonijoje pas šamanus?

– MS-13 skamba kietai, bet nežinau, ar tai yra kelionės tikslas. Geriau prasilenktume. Sumanymų ir planų yra daug, bet jie ne visada būna įgyvendinami. Tad geriau apie juos nieko ir nesakysiu. Pirmiau padarysime, o tada pasakysime. Be to, daug ką sužinosime ir atrasime vietoje. Net neabejoju.

– Kelionėje visada ruoši vieną ypatingą lietuvišką patiekalą. Gaminai šaltibarščius, didžkukulius, bulvinius ir žemaitiškus blynus, raugei agurkus ir netgi kepei vėdarus. Kas bus šį kartą?

– Svarstome. Mūsų  "Facebooko" profilyje daug siūlymų iškepti kugelį arba išvirti balandėlius. Dar neapsisprendžiau. Bent jau galvoju, kad nereikės vežtis kiaulės žarnų kontrabandiniu būdu kaip į Japoniją.

– Koks patiekalas iš visų kelionių kulinarijos specialistui buvo skaniausias, keisčiausias ir šlykščiausias?

– Kobros kraujas – bjaurus. Tai tikrai nebuvo pats skaniausias gėrimas mano gyvenime. Jis buvo užstrigęs kažkur tarp skrandžio ir gerklės.

– Koks vaizdas, įamžintas iš jūsų kelionių, šokiruotų? Ir, kaip sako, ar daug vaizdų buvo ne spaudai ir ne viešumai?

– (Juokiasi) Tai žinoma, kad daug kas lieka už kadro. Aš labiausiai džiaugiuosi, kad liko nenufilmuotas mano važiavimas motociklu Vietname. Kadangi dariau tai pirmą kartą gyvenime, tai kažkaip susipainiojo stabdys ir greitis. Galite numanyti, kas buvo toliau.

– Ar galėtum keliauti vienas, kokia būtų kelionė be M.Starkaus, be filmavimo kameros?

– Be kameros tai įsivaizduoju. Be Starkaus – nelabai. Mūsų žmonos vieno be kito neišleistų. Mes kaip "in" ir "jan". Arba kaip Čakas ir Noris.

– Jei reikėtų pasirinkti vieną šalį, kurioje nebuvai?

– Kanada. Vis labiau domina. Ypač gamta.

– Kodėl nesirenkate šaltų kelionių – tolimų Rusijos ar Kanados sniegynų, Antarktidos ar poliarinio rato?

– Nes nežinome, kaip iš to laidą padaryti. Ką rodyti penkias serijas? Du juodi taškai horizonte? Vienas didesnis, kitas mažesnis? Kelionė, be abejo, būtų įdomi. Bet įdomi patiems dalyviams. Nežinau, kaip tai galima būtų parodyti. Bent jau dar nesugalvojome.

– Jei reikėtų gyventi ne Lietuvoje, o kurioje nors jūsų aplankytoje šalyje. Koks tai būtų pasirinkimas ir kodėl ta šalis?

– Labai patiko Australija. Nuostabūs žmonės ir kraštovaizdžiai. Kažkaip jautėmės ten savi. AC/DC, juokingi bakenbardai, laisvas aprangos kodas, kietas humoras – man labai patiko ši šalis.

– Kažkur praskriejo frazė, kad šį kartą kelionė jau paskutinė? Kažkaip keistai ir neįtikimai skamba. Kaip ir dėl kokių priežasčių galima atsisakyti keliauti? Ar maištą šeimose kelia žmonos?

– Žinai, Dariau, kad ir labai nesinori tuo tikėti, bet mes senstame, bent jau mūsų kūnai. Aš jau nebegaliu normaliai žaisti futbolo ar rankinio, nors mintys ilgai priešinosi tam, ko nebegali kūnas. Visada būna laikas išeiti. Šis klausimas kabo virš mūsų galvų.

– Kelias prasideda nuo pirmo žingsnio. Nuo ko prasideda Starkaus ir Radzevičiaus kelionė?

– Kai tik oro uoste atsisveikiname su artimaisiais, įjungiame kelionės kalbą. Tai žargonas, kurį suprantame tik mes. Gal ir gerai.