Nors viskas prasidėjo nuo smalsumo, abu vyrai šiandien yra žinomi lietuviško vyno gamintojai, o jų įkurtos vyninės nė kiek nesiskiria nuo Italijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje matytų.

Vynuogės ant dolomito

Į Lietuvos pakraštį R. Nagelės šeima atsikraustė prieš 25 metus. Ką tik miškininkystės mokslus baigęs jaunuolis su žmona ir keturių mėnesių pirmagimiu Luku atvyko trumpam. „Manėm, pagyvensime, o paskui važiuosime kur nors arčiau miesto“, – pasakoja ir juokiasi, kad planas neišdegė, senoji Roksalos giria įtraukė ir suviliojo kurti šalia jos įdomų gyvenimą.

„Čia gamta, erdvės, grynas oras, o pasaulis juk šalia – sėdai į automobilį ir jau Vilniuje, nusipirkai lėktuvo bilietą – slidinėji kalnuose. Niekur iš čia nenoriu važiuoti“, – tikina.

Taručių kaime per dvidešimt penkerius metus atsirado ne tik nauja šeimos sodyba, bet ir svečių namai, vyninė, erdvus vyno rūsys ir gražiai eilėmis susodintas vynuogynas. „Vynuogių sodinukus parsivežiau iš Juodupės, kur gyveno daugelį lietuviškų veislių išvedęs Antanas Gailiūnas, – pasakoja R. Nagelė. – Sodinau jas, nes knietėjo pamėginti iš jų pagaminti lietuvišką vynuogių vyną.“

Vyną Raimundas gamina jau gal trisdešimtį metų. Pirmąjį prisipažįsta užraugęs iš vyno ir uogienės, kaip ir daugelis tais laikais. Tačiau niekuomet nemanęs, kad jo pomėgis taps rimtu užsiėmimu.

Šeimos vynuogynas, kurį Raimundas prižiūri su savo sūnumi Luku, dar tik sprogdina pirmuosius pumpurus. „Įdomu, kaip peržiemojo?“ – atsargiai liečia šakeles. Gerai prižiūrimi vynmedžiai, kaip žinia, auga daugiau nei šimtą metų, taigi Taručiuose, matyt, kelios kartos pasikeis, kol vynuogynas pasens. Kad tik būtų norinčių vynuoges auginti, prižiūrėti ir spausti iš jų vyną.

Raimundo sūnui Lukui tai labai įdomu, jis savo žinias gilina universitete, mokosi maisto technologijos ir uoliai seka tėvo pėdomis – ledo vyno, kuris gaminamas iš sušalusių obuolių, gamyba atiduota į sūnaus rankas.

Trisdešimties arų vynuogyną Raimundas užveisė pietiniame šlaite, kad vynuogės gautų kuo daugiau saulės. Kalva buvo supilta iš žemių, likusių iškasus tvenkinį. „Durpės vynuogėms nelabai patiko, trejus metus laukėme, kol įsišaknys“, – pasakoja ir juokauja, kad dar nežinantis, kokių savybių vynui suteikia po žeme glūdintys dolomito sluoksniai. Ilgos vynuogių šaknys dolomitą pasiekia.

Vynuogyne Taručiuose auga ir lietuviškos vynuogių veislės „Monika“, „Juodupė“, „Juvendana“, ir vokiškos „Regent“, „Soliaris“. Iš jų vynininkas gamina baltąjį ir raudonąjį vyną, tačiau jo vyno rūsyje galima rasti ir lietuviams labiau įprastų vynų iš vaisių ir uogų – septynerius metus išlaikyto juodųjų serbentų vyno, vyno iš agrastų, rabarbarų, miško aviečių.

„Praėjome daug etapų, mokėmės priimti kritiką, atidžiai stebėjome klaidas, nuolat ieškojome žinių ir labai daug investavome. Tikiuosi, kada nors mūsų pastangos atsipirks, kad ir kaip šiandien būtų sunku tuo patikėti“, – kalba nedidelę, elegantišką savo vyno „Roksala“ krautuvėlę šalia sodybos atidaręs vynininkas ir tikisi, kad jo vynuogynas taps dar vienu traukos objektu Rokiškio rajone.

Mėlynių vynas iš Zarasų

„Netrukus mano vynai turėtų iškeliauti į Izraelį ir Japoniją, – sako šalia Zarasų įsikūrusios „Gintaro Sino“ šeimos vyninės savininkas G. Sinkus. Nors ir turi leidimą gaminti neribotą kiekį vyno butelių per metus, Gintaras nesiekia vyninės paversti didele vyno gamykla.

„Pažadėjau daugiau nesiplėsti“, – tikina jis ir kviečia apžiūrėti buvusiose arklidėse šiandien įsikūrusio vyno gamybos cecho ir laboratorijos. Čia kaip tik pilstomas Zarasų miškuose surinktų mėlynių vynas.

Iki 30 metų visiškai neragavęs alkoholio, gaminti vyną Gintaras pradėjo po savo 50-mečio. „Vyrai auga, žaisliukai tampa vis brangesni“, – juokauja verslininkas ir sako, kad savo sumanymus yra pratęs įgyvendinti. Sėdėjimas prie stalo ir svarstymas, kuris vynas yra geras, nieko neduoda.

Pradėjęs kurti savo vyninę, Gintaras turėjo aiškią viziją, kokia ji bus ir koks vynas bus joje gaminamas. „Vynuoges palikau savo eksperimentams, o vyną gaminu iš mūsų miškų ir sodo gėrybių. Ir neplanuoju gaminti jokio kito, turiu savo norus, viziją ir jų laikausi“, – nukerta.

Vynuogės, kurių savo ūkyje turi apie 2 tūkstančius krūmų, yra verslininko hobis. Jam labai patinka jas prižiūrėti. Didiesiems darbams savo vynuogyne jis dažniausiai kviečia talką – suvažiuoja dukros su vyrais, tada visi vynuoges geni, rudenį skina, o po metų, kai vynas subręsta, renkasi jo ragauti.

Žinomiems Vilniaus ir Kauno restoranams savo vynus parduodantis aukštaitis tikina, kad tikruosius vynininko sugebėjimus atskleidžia tai, ar jam pavyksta pagaminti sausąjį vyną. Ir vis dėlto G. Sinkaus pasididžiavimas – ledo vynas iš obuolių, kuris praėjusiais metais Lietuvos vyno ir desertų derinimo čempionate laimėjo pagrindinį prizą.

Natūralūs vynai, pagaminti iš švarioje aplinkoje augusių uogų, kainuoja nepigiai – nuo 9 iki 12 eurų. „Nes žaliava nėra pigi, mėlynių kilogramo be 13 eurų nenusipirksi“, – paaiškina vyndarys.

„Lietuviai mėgsta deklaruoti, kad geria sausąjį vyną, tačiau statistika rodo ką kita – saldaus vyno išgeriama daugiau, tačiau metams bėgant vyno gėrėjų skonis keičiasi. Skandinavijoje iš uogų pagaminti vynai laikomi išskirtiniais, Lietuvoje paskui juos vis dar tęsiasi „vaisiuko“ šleifas, tikiuosi, kada nors mums pavyks sugrąžinti gerą uogų vyno vardą“, – neabejoja lietuviško vyno gamintojas Gintaras Sinkus.

R. Nagelę ir G. Sinkų bus galima sutikti ir jų gaminto vyno paragauti gegužės 5–6 dienomis, Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo“ vyksiančioje didžiausioje Baltijos šalyse vyno parodoje „Vyno dienos 2017“.