Žaliakalnis pasitinka dviejų visiškai skirtingų architektūrinių tipų medinukais. Tai nuomai skirti mediniai daugiabučiai ir įmantresnės architektūros vienos šeimos vilos.

Radikalūs pakeitimai draudžiami

Žaliakalnyje – tarpukariu iškilusioje miesto dalyje – tęsiame ekskursiją su Vytauto Didžiojo universiteto profesore architektūros istorike Nijole Lukšionyte.

Dvi smetonišku vadinamo rajono dalys su išlikusiomis didelėmis vertingų senųjų medinių namų teritorijomis yra saugomos valstybės.

Viena šių teritorijų užima trapecijos formos plotą tarp Vydūno alėjos, K.Petrausko gatvės ir Radvilėnų plento. Šioje teritorijoje medinukai sudaro apie 70 proc. visų pastatų. Parengtame apsaugos reglamente iki 1940 m. iškilę autentiški pastatai – tiek mediniai, tiek mūriniai – pagal vertingumą suskirstyti į keletą grupių.

"Geriausiai išlikę, architektūriškai įspūdingiausi pastatai priskirti pirmajai – vertingiausiųjų grupei. Pertvarkymai čia ribojami – siekiama, kad pakeitimai atnaujinant namus būtų minimalūs, – paveldo reikalavimus paaiškino profesorė. – Antros kategorijos pastatams leidžiama daryti daugiau pakeitimų, pavyzdžiui, kitomis medžiagomis dengti stogą, medinius langų rėmus pakeisti plastikiniais. Sovietmečiu iškilusiuose prastos architektūros namuose galima daryti dar daugiau pakeitimų, leidžiama ir perstatyti."

Į panašias skirtingos vertės kategorijas bus suskirstyti namai ir kitoje saugotinoje teritorijoje, apimančioje Perkūno alėją ir šalia esančias Vaižganto, E.Fryko gatves bei Vytauto parką, o taip pat kvartalus nuo K.Petrausko gatvės iki pat Kauko laiptų. Į kultūros vertybių registrą įtrauktos teritorijos specialusis planas dar nebaigtas rengti. Jį parengus, šią miesto dalį savivaldybė ketina paskelbti kultūriniu draustiniu.

Įspūdinga tarpukario vila

K.Petrausko gatvės 23 numeriu pažymėta vila priskiriama pirmajai – griežčiausiai saugojamų namų kategorijai. Dekoratyvinė gyvatvorė veda į atokiau nuo gatvės stūksantį išvaizdų dviaukštį medinuką. Tai viena įspūdingiausių Žaliakalnio vilų, tarpukariu priklausiusi Bronei Jurgutienei.

"Vilos tipo medinius namus statė pasiturintys savininkai, galėję sau leisti pasistatyti ne tik praktišką, kaip sodybinio tipo namai, bet ir išvaizdų namą. Vilos išsiskiria asimetriška išore ir elementais, pabrėžiančiais reprezentatyvumą arba tiesiog žaismingumą. Tai bokšteliai, balkonai, terasos", – pasakojo N.Lukšionytė.

Matyt, ponia Jurgutienė buvo Lietuvos patriotė – namo stogą puošia bokštelis, virš jo – vėliavos stiebas. Šalia stiebo stoge palikta uždengta apskrita anga – kad pro ją iškišę ranką šeimininkai galėtų iškelti vėliavą.

"Šią stogo dalį reikės restauruoti – pakeisti supuvusį medinį vėliavos stiebą. Bus sudėtinga, nes stiebas įtvirtintas į perdangą", – pastebėjo dabartinis namo savininkas architektas Geraldas Balaišis, B.Jurgutienės anūkas.

Namas atrodo puikiai išsilaikęs. "Iš geros medienos buvo pastatytas. Ir pamato rąstai geri", – sako name triūsiantis architektas. Susimąstęs jis skaičiuoja, kiek metų restauruoja rąstinį dailylentėmis apkaltą namą. "Gal bus aštuoneri?" – suabejoja. Ir čia pat patikslina teiginį, kad namą pasistačiusi pati B.Jurgutienė.

"Močiutė namą pirko. 1931 m. jį įsigijo iš Marijos Sapkauskienės – turiu namo pirkimo dokumentus. Namas buvo iškilęs prieš 4–5 metus. Močiutė, dirbusi Kauno apskrities viršininko raštinėje, namui įsigyti iš banko paėmė paskolą su ilgu išsimokėjimo terminu", – pasakojo tarpukario valdininkės anūkas.

Gražaus namo negadina

Architektas prisipažino nelabai suvokiąs namo išplanavimo funkcionalumą. Įėję pro plačiai atsiveriančias ąžuolines pagrindinio įėjimo duris, atsiduriame priešais pačiame namo centre esančią laiptinę, iš jos – durys į beveik visus namo kambarius. Pagal pirminį namo išplanavimą, po virtuvėlę buvo įrengta pirmajame ir antrajame namo aukštuose.

"Gal vila buvo statyta su mintimi atskirus jos kambarius nuomoti", – svarstė G.Balaišis. "Namas kiek primena angliško planavimo būstą. Pirmajame aukšte – holas ir laiptinė į antrąjį aukštą, kuriame išsidėstę kambariai. Tik čia holo beveik nėra", – pastebėjo N.Lukšionytė.

"Gražus namas buvo, todėl nusprendėme jo negadinti – restauruoti pagal autentiškas formas. Neskaičiavome, kiek kartų brangiau, nei naudojant pigius pakaitalus, tai atsieis", – tvirtino namo šeimininkas.

Didžiulius langus namo šeimininkai pakeitė stiklo paketais su mediniais rėmais, išsaugančiais įmantrų autentišką langų skaidymą. Architektas pasakojo, kad langus gaminanti firma neapsiėmė iš medžio atkurti sudėtingų verandos langų skaidymo ornamentų su apvaliai ir įstrižai einančiomis medinėmis stiklo perskyromis – teko užsisakyti plastikinį lango rėmą.

Antrasis namo aukštas tarpukariu iš išorės buvo apkaltas dailylentėmis. Sovietmečiu apgedusios lentelės uždengtos "diktu" – faneruotomis plokštėmis. Šeimininkai planuoja atkurti pirminį antrojo aukšto vaizdą – nuimti "diktą" ir kalti dailylentes.

Namo vidaus remontas jau eina į pabaigą. Pagrindiniais būsimo interjero akcentais turėtų tapti G.Balaišio kruopščiai restauruoti antikvariniai baldai.