Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Juventa Mudėnienė surengė parodą "Labas rytas, mano angele!" Joje eksponuojami Juventos ir Vilniaus vaikų pensiono auklėtinių karpiniai.

Pensiono socialinės darbuotojos laiškas J.Mudėnienei buvo toks: "Pas mus gyvena vaikai su vidutine ir sunkia negalia, tačiau labai noriai bendrauja su žmonėmis, džiaugiasi apsilankiusiaisiais. Kai kurie drąsiai gali daryti įvairius darbelius.”

Nuo paauglystės karpinius kurianti J.Mudėnienė nuvyko į pensioną. "Susipažinusi su vaikais supratau, kad mokysimės drauge, – prisimena Juventa. – Tiesiog būti drauge, nesusižeisti žirklėmis, sugauti nupieštą liniją. Vaikai nedelsdami ėmė karpyti lėktuvėlį, drambliuką, zebriuką. Sudėtingų darbų jie negali iškirpti."

"Prie stalelių sėdėjo vaikai ir jaunuoliai nuo 5 iki 20 metų, – pasakoja J.Mudėnienė apie pirmąjį susitikimą su protinę negalią turinčiais vaikais. – Jie jau brazdino žirklutėmis, paruoštomis auklėtojų, sklaidė spalvotą popierių. Visi drąsiai pažindinosi, spaudė ranką, kiti, negalėdam ištarti savo vardo, tiesiog linksėjo ir šypsojosi."

Ar įsivaizduotumėte, kad žmogus, iškirpęs popierinį zebriuką, pradėtų garsiai šaukti ir klykti iš laimės? O Tomas taip garsiai džiaugėsi, kad jo draugai, pakėlę galvas, juokėsi drauge. Tai – vienas J.Mudėnienės prisiminimų. Dirbant su pensiono vaikais jų susikaupė daug.

"Jie karpė tiksliai žinodami, kam padovanos. Ne sau, o draugui. Ir dar prašė užrašyti linkėjimus. Dažniausiai – "meilės gyvenime", – pasakoja Juventa.

Pensiono auklėtiniai, žinoma, atvyko į parodos, kurioje eksponuojami ne tik J.Mudėnienės, bet ir jų darbai, atidarymą. "Iškart puolė dairytis savųjų kūrinių. Radę – krykštavo, rodė visiems", – šypsojosi J.Mudėnienė.

Paklausta, kiek autentiški eksponuojami vaikų su negalia darbai, J.Mudėnienė buvo atvira: "Tik viena mergaitė pati piešė ir pati kirpo. Kitiems piešiau aš. Tačiau juk karpydami jie suteikė savitą formą."