Išsirengęs į kruizinę kelionę po Aziją televizijos žurnalistas Edvardas Žičkus buvo įsitikinęs, kad kruiziniai laivai skirti persisotinusiems turtingiems senjorams, ieškantiems paskutinio pasispardymo galimybės ar audringo meilės romano už sutaupytus tūkstančius. Bet kelionė žurnalisto nuomonę pakeitė.

Pusės kilometro gigantas

"Dar net neįpusėjus kelionei teko pripažinti, kad taip manyti, kaip aš maniau apie kruizinius laivus, buvo mažų mažiausiai kvaila", – nuoširdžiai prisipažino 33 metų gimtadienį rudenį švęsiantis jau penkiolika metų televizijoje dirbantis E.Žičkus. Savo reportažų ciklą iš kelionės po Aziją jis pristatys liepos pabaigoje per LRT su laidos "Gyvenimas" komanda.

Susikrovę beveik 100 kg mantą (filmavimo technika ir asmeniniai daiktai) su operatoriumi Mariumi po beveik tris savaites trukusio 24 000 km kruizo Singapūras–Brunėjus–Nančangas–Saigonas–Bankokas–Ko Samui sala–Singapūras Edvardas grįžo gerokai pasikeitęs: jūra jį pavergė.

"Nors ir plaukėme vienu didžiausių pasaulyje keleivinių lainerių (aštuoniolikos aukštų ir beveik pusės kilometro ilgio) su 4 000 žmonių, bet kaip niekada iki šiol stebėjau įvairiausių sluoksnių, rasių, amžiaus, religijų žmones, kurie leidosi pažinti Azijos drauge", – Edvardas dėkingas kauniečiui keliautojui ir savo bičiuliui Udriui Armaliui, kuris įkalbėjo plaukti kruiziniu laivu.

"Iš pradžių atrodė, kad tarp aštuonių restoranų, kazino, sporto, teniso ir golfo laukų, SPA kompleksų, baseinų, kino, teatro salių su pakeleiviais gali ir neprasilenkti. Bet bėgant dienoms veidai, šypsenos ar surūgusios minos tapo pažįstamos, kai kam prigijo pravardės, kažkas nebyliai tapo kelionės personažais – Smalsusis australas, Pūstalūpė Maskvos barbė ar Pasiklydęs "kačiokas", – apie gyvenimą "plaukiojančiame mieste" pasakojo E.Žičkus.

Rezidencija, saugoma krokodilų

Diena laive, diena – ant kranto. Daugmaž taip atrodo į kruizą išsiruošusių keliautojų gyvenimas.

Pirmoji stotelė buvo Brunėjus. Viena paslaptingiausių, uždariausių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Kalbama, kad Brunėjaus sultono rūmuose yra neįtikėtinos prabangos automobilių parkas, privačių lėktuvų, ištaigingų jachtų terminalai.

"Tačiau jausmas – dviprasmiškas. Tolumoje blizga auksiniai sultono valdų kupolai, rūmus saugo krokodilai ir iki dantų ginkluota armija, o šiapus aukštų tvorų verda labai žemiškas gyvenimas. 10 tūkst. Brunėjaus dolerių į rankas – iš užsienio dėstyti atvykusiam profesoriui, beveik šimtąkart mažiau – žmogeliui, gyvenančiam troboje ant dvokiančio vandens, –  kalbėjo dėl savo darbo daug šalių aplankęs ir apie Antarktidą, Australiją ir Japoniją svajojantis E.Žičkus. – Tokių gyventojų čia – kelios dešimtys tūkstančių, o jų buitis – primityvi. Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti šią nedidukę valstybę nuo–iki. Ir auksines sultono karietas, ir ryžius susuktuose lapuose valgančius žmones. Tiesa, iš Brunėjaus tikėjausi kažko daugiau, bet legenda apie sultoną čia kur kas gajesnė už realų paslaptingosios valstybės gyvenimą."

Nepakeliamas karštis

Tolesnis LRT projekto "Kruizas. Azija" komandos taškas buvo Kinijos miestas Nančangas.

Kvapai čia tokie pat ryškūs, kaip ir spalvos, aplink – didžiulis šurmulys ir triukšmas. Reikia bent valandos, kol akys pripranta prie nuolat besikeičiančio vaizdo – žmonės it tarakonai bėga į visas puses, 40 laipsnių karštį iki nepakeliamos ribos padidina ir automobilių bei mopedų išmetamosios dujos.

"Tačiau vaizdai ten keri. Aplankėme kelias šventyklas, vienoje iš jų netikėtai sudalyvavome aukojimo apeigose. Vietiniai ant didžiulių padėklų Budai nešė vištų, ryžių, vaisių ir įvairiausių kitų gėrybių. Žmonės mums pasirodė draugiški, nors ir buvome perspėti akylai saugoti daiktus, neklaidžioti atokiomis gatvėmis ir itin įdėmiai dairytis, mėginant jas pereiti, – įspūdžius iš Azijos tęsė Edvardas. – Nepaisėme perspėjimų, kad, gatvėje nusipirkus maisto, paleis vidurius. Nepasitvirtino – maistas pigus, skanus ir greitai virškinamas."

Neteko tūkstančių eurų

Deja, trečiasis kelionės tikslas – Saigonas – lietuviams tapo netikėčiausiu ir nemaloniausiu išbandymu.

Nemažai nervų jis kainavo ir Lietuvoje likusiems artimiesiems. "Dabar galiu pasakyti, kad neatsitiktinai dauguma draudimo bendrovių šį miestą yra įtraukę į padidintos rizikos sąrašą", – kalbėjo E.Žičkus.

"Vidury dienos miesto centre mus užpuolė ir apiplėšė – pavogė visą filmavimo techniką. Vėliau policija sakė, kad buvome sekami kelias valandas ir kad gaujoje dirbo bent penki banditai. Dažniausiai tokie įvykiai baigiasi rimtais sužalojimais ar dar blogiau, – E.Žičkus nevardijo visų detalių, nes istorija bus pasakojama laidoje. – Tačiau po šios viešnagės mūsų piniginės patuštėjo tūkstančiais eurų, mano darbo stalčiuje guli kriminalinės istorijos dokumentai, o į e. paštą vis dar atkeliauja laiškai iš Vietname gyvenančių lietuvių, kad viskas galėjo baigtis kur kas blogiau. Kol kas galiu pasakyti tiek: reikia dėkoti Dievui, kad netekome tik daiktų, o ne sveikatos ar gyvybės, nes įprastai tokios situacijos baigiasi liūdnai."

Bėgančių žmonių miestas

Bankokas E.Žičkui atrodė kaip vienas beprotiškiausių miestų šio kruizo metu: per septynias valandas visi kažkur bėgo.

"Mūsų pakeleivė – buvusi mano kolegė Astra – akimirksniu peršokdavo tvorą, sustabdydavo rikšą, liepdavo vairuotojui spausti iki dugno ir vieną po kito rodė Bankoko įdomybes. Kai pasidarydavo per karšta nuo tokio tempo, gatvėje už porą JAV dolerių nusipirkdavome po didžiulį kokosą, tiesiog vietoje pardavėjas peiliu nupjaudavo jo viršų, išgerdavome sultis, suvalgydavome minkštimą ir jausdavomės be galo sotūs bei energingi, – Tailando sostinėje, vadinamoje Angelų miestu, Edvardas su operatoriumi išleido bene mažiausiai pinigų. – Dienos malonumai vedlio dėka dviem kainavo apie 50 JAV dolerių. Į kainą įskaičiuotos kelionės laiveliais, įėjimai į mokamus objektus, taksi, kokosai, maistas ir beprotiški nuotykiai."

Į salą dar sugrįš

Apie Kinijos jūros skalaujamą Ko Samui salą E.Žičkus girdėjo iš čia vestuves atšokusio Egmonto Bžesko.

Nedidelė Tailando sala garsėja rojaus paplūdimiais, mažomis kainomis, fantastišku maistu ir neįtikėtinai draugiškais vietiniais gyventojais, nors labiausiai ji reklamuojama dėl čia esančių dramblių fermų.

"Bet ši pramoga man pasirodė pernelys išliaupsinta, iš tiesų ji net žiauroka. Pajodinėti – taip, pašerti – taip, tačiau stebėti, kaip skausmo genami drambliai atlieka įvairiausius triukus, kad ir tave masažuoja, ne pats smagiausias vaizdas, – nuostabių gyvūnų gailėjo E.Žičkus. – Vis dėlto Ko Samui supranti, ką reiškia tikras tailandietiškas masažas. Beje, brangiausias, kokį tik pavyko rasti, kainavo 12 JAV dolerių, truko pusantros valandos, buvo fantastiškai geras. Paprastesni masažai kainuoja perpus pigiau."

"Jeigu kada teks lankytis Ko Samui, nebijokite paklausti vietinių patarimų, – patarė E.Žičkus. –  Net jei ir nemokės angliškai, žmonės jus tiesiog už rankos palydės į mažytį šeimyninį restoraną paragauti kokosų sriubos, makaronų, jūros gėrybių. Parodys geriausias vietas maudynėms ar tiesiog maloniai pakvies užsukti į svečius. Ir be jokio išskaičiavimo! Tai tikrai ta vieta, į kurią artimiausiu metu dar būtinai sugrįšiu. Ji dar nesugadinta kapitalizmo ir pirmiausia dvelkia laukine gamta bei paprastumu."

Milžiniškos baudos arba mirtis

Singapūrą, žurnalisto įsitikinimu, neabejotinai galima vadinti ateities miestu. Nors tai – labai jauna valstybė-miestas, sukurta "iš nieko ir niekur", tačiau yra tobulas pavyzdys to, ką gali žmogaus protas ir kūrybiškumas.

Stiklo džiunglės su neįtikėtinų formų dangoraižiais čia persipynusios su didžiuliais lotosų ežerais. Baseinai padangėse ir įspūdingos meno galerijos – buvusiuose fabrikuose, pietūs – 100 Singapūro dolerių, naktis klube – bent trigubai daugiau.

Singapūras vilioja savo vaizdais ir gąsdina kainomis. Žinoma, tiek daug pinigų nereikia, jei apsiriboji "Ateities sodų" (taip vietiniai vadina botanikos sodus) lankymu.

"Vaizdas – kaip iš filmo "Įsikūnijimas". Dirbtiniai medžiai nusidriekę pusšimtį metrų dangaus link ir sujungti kabančiais lynų takais, didžiuliai bokštai su rečiausia augmenija ir pribloškianti drugelių tvirtovė gniaužia kvapą", – dalijosi įspūdžiais Edvardas. Jis pastebėjo, kad Singapūras – itin saugi ir švari šalis, bet įstatymai čia taip pat labai griežti ir atvykėliui iš Europos ne visada suprantami.

"Už žiaumojamą gumą ar nusispjovus ant šaligatvio gresia milžiniškos baudos, o už narkotikus – dažniausiai mirties bausmė. Čia gyvenantys lietuviai tvirtino prie tokių taisyklių pripratę, juolab kad to nedarė Lietuvoje, todėl karštu ir drėgnu Singapūro oru kvėpuoja ramiai", – pasakojo E.Žičkus.

Kelionės mus keičia

Didžiausia prabanga ir didžiausias skurdas, matyti kelionėje?

"Matėme vieną garsiausių ir brangiausių pasaulio viešbučių, kuris įsikūręs trijuose Singapūro dangoraižiuose, ant kurių stogo įrengtas "Infinity" baseinas ilgą laiką vertė spėlioti internautus, ar tai "fotošopo" kūrinys, ar realybė, – pasakojo E.Žičkus. – Teko pietauti su skurdžiausiai gyvenančiais Brunėjaus žmonėmis. Šlamštėme kažkokius lapus su ryžiais, ir buvo žiauriai faina. Gyvenimas tuo ir yra gražus, kad jis – visoks! Visada sakau, kad kelionės praturtina mūsų vidinį pasaulį ir, bėgant metams, pastebiu, kaip jos keičia mane. Su kiekvienu skrydžiu, patirtu išgyvenimu, galvoje įstrigusiu vaizdu vis labiau jaučiuosi esantis pasaulio pilietis."