Portugalija nebuvo pirmoji užsienio šalis, kurioje Ernestai teko pagyventi. Dar studijų metais ji, Šiaulių universiteto studentė, išvyko į Švediją pusmečiui. Vėliau grįžo į Lietuvą tęsti studijų, bet dar keletą kartų buvo grįžusi į Švediją: į švedų kalbos kursus ir vasaromis padirbėti. Baigusi studijas per tarptautinę jaunimo nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją pavyko išvykti į Pietų Ameriką ir apsistoti Kolumbijoje, kur tarptautinėje mokykloje mokė anglų kalbos. Po metų grįžusi į Lietuvą įstojo studijuoti žurnalistikos, susipažino su portugalu, o galiausiai išvyko į Portugaliją. Tad Ernesta – meilės emigrantė.

Kalbų mokėjimas atvėrė lietuvei plačias galimybes. Šiandien ji yra laisvai samdoma darbuotoja, vertėja, tautiečiams organizuoja keliones Portugalijoje, taip pat vestuves lietuviams ir mišrioms poroms. Ne be reikalo įgytas ir žurnalistikos magistro laipsnis – kartais tenka įsijausti ir į žurnalistės vaidmenį. Ir nors Portugalija, sako Ernesta, nėra didelių galimybių šalis, tačiau ji čia rado begalę galimybių.

Gidė: daugelio lietuvių, pirmąsyk apsilankiusių Portugalijoje, keliai veda pas Ernestą. Vesdama ekskursijas, ji pasiūlo aplankyti ir Comercio aikštę Lisabonoje. / E. Žukauskaitės Monteiro asmeninio archyvo nuotr.

– Ar labai skiriasi Lisabona, kokią įsivaizdavote ten važiuodama, ir tai, kokia ji, kai pažinote geriau?

– Tiesą sakant, jau nebepamenu, kokią Lisaboną ar Portugaliją įsivaizdavau – juk tai buvo beveik prieš 20 metų. Tik žinau, kad per tą laiką šalis labai keitėsi, tiek Lisabona, tiek Portas gražėjo turizmo dėka. Seni senamiesčio pastatai vaiduokliai buvo renovuoti, juose įsikūrė viešbučiai ir modernūs restoranai, kurie atgaivino rodos apleistas, mirusias, bet gražias miesto gatves. Turistai staiga atrado Portugaliją, ir toji pinigų injekcija atsipirko, tačiau dabar situacija jau virsta į perteklinį turizmą – senamiesčiuose nebelieka vietinių gyventojų, o miestas be vietinių praranda savo tradicinį veidą. Man pačiai nebeįdomu lankytis ten, kur kavinės nupraustų tarptautinio interjero veidu.

Jei norite pamatyti, kaip gyvena ar ką valgo vietiniai, ištrūkite iš turistų minių – Lisabonos senamiestis šiuo metu mažai teatspindi portugališką gyvenimo būdą.

Kadangi prieš įsikurdama Lisabonoje buvau pagyvenusi Švedijoje ir Kolumbijoje, tai Portugalija buvo dar vienas smagus iššūkis, kuriam buvau nusiteikusi, su visais natūraliai kylančiais sunkumais įsikuriant naujoje šalyje. Nėra idealios šalies, kaip nėra ir idealaus žmogaus.

Portugalijoje nuo pat pradžių žavėjo maisto kultūra. Pirmąkart susidūriau su griežtu valgymo grafiku: portugalai ryte pavalgo lengvus pusryčius, po to nuo vidurdienio pietauja, valgo būtinai karštus pietus, kadangi restoranai dirba maždaug nuo 12 iki 15 val. – jei valgai ne namuose, reikia į šitą laiką įtilpti, kitaip liksi nevalgęs. Aišku, prekybos centruose ir kavinukėse galima bet kada užkąsti, tačiau tai ne įprastinis portugališkas maitinimosi būdas. Į kavines pyragėlio ar skrudintos duonos ir kavos portugalai eina apie 15-17 val., o vakarienė, dažnai vėl soti, gana vėlyva, apie 20-21 val.

Iki šiol pamenu, kaip pirmaisiais metais su portugalų kalbos kurso draugais nuėjome kartu papietauti ir viena kursiokė užsisakė tik sriubos. Padavėjas sunerimo, ar tikrai daugiau „NIEKO“? Portugalijoje neįprasta nueiti į tradicinį portugališką restoranėlį ir užsisakyti tik sriubos, tik salotų ar tik desertą. Pastarieji yra tik priedas, nes būtina užsisakyti antrą patiekalą.

Išmokusi gyventi pagal maitinimosi grafiką išties ėmiau mažiau užkandžiauti – praalkai, bet žinai, kad už pusvalandžio jau bus sotūs pietūs.

Galimybės: Portugalija nėra itin didelė šalis, tačiau savo lankytinų objektų kiekiu stulbina, tad per savaitę čia pavyks tik „apsiuostyti“. / E. Žukauskaitės Monteiro asmeninio archyvo nuotr.

– Prie ko iki šiol negalite priprasti?

– Iki šiol negaliu priprasti prie pasisveikinimo ir atsisveikinimo bučiuojant į abu žandus. Ypač su svetimais, pirmąkart matomais žmonėmis. Ateini į gimtadienio šventę pas draugus, o ten jau minia. Galima visiems tik pamojuoti, bet dažnai nutinka, kad moteriai tenka pasibučiuoti su visais ten atvykusiais, vyrui kiek mažiau „darbo“ – kitiems vyrams duoda ranką, tik moterims „pakšt pakšt“, pasilabina susiliečiant žandais.

Per pandemiją net ir portugalai atprato, išmoko sveikintis tik žodžiu, o dabar ta bučinių tradicija grįžo. Tik stomatologų kabinete nebereikia „pakšėti“ atvykus ir išeinant, pakanka plačiai šypsantis žodžiu atsisveikinti „beijinhos!“ (portugalų k. „bučinukai“).

– Kokie didžiausi, jūsų akimis, Portugalijos pliusai?

– Čia beveik visuomet šviečia saulė, esame išlepinti giedro dangaus. Šalis labai įvairiaspalvė – kiekvienas regionas vis kitoks, reikia laiko, kad lėtai, neskubėdamas ją pajustum.

Man patinka, kad kiekviename Portugalijos kampelyje rasi kur skaniai pavalgyti, kad kavinėse bene kasdien lankosi ir senukai. Portugalai labai myli vaikus – restoranuose padavėjai būtinai ką nors pasakys vaikui, pakibins jį, o susitikus draugų kompanijai, pirmiausia bus pakalbintas vaikas, ir tik vėliau suaugusieji tęs savo pokalbį.

Portugalai labai tolerantiški. Ir ko tik jie nėra legalizavę: tai buvo pirmoji šalis, panaikinusi mirties bausmę pasaulyje; Portugalijoje LGBT poros gali ne tik susituokti, bet ir įsivaikinti; čia dekriminalizuotas narkotikų vartojimas; neseniai įteisinta eutanazija. Nežinia kodėl, tik prostitucija vis dar nelegali.

Patarimas: „Būtinai ragaukite vietinio maisto. Kasdien. Nes nepažinę vietos maisto kultūros, nepažinsite Portugalijos“, - sako Ernesta. (foto Ernesta su sardinėm) / E. Žukauskaitės Monteiro asmeninio archyvo nuotr.

– Ką patartumėte tautiečiams, keliaujantiems į Portugaliją?

– Būtinai ragaukite vietinio maisto. Kasdien. Keliauti su sausainių pakeliu ar kažką skubiai užkandant degalinėje būtų didžiulė klaida. Nepažinę vietos maisto kultūros, nepažinsite Portugalijos.

Jei norite pamatyti, kaip gyvena ar ką valgo vietiniai, ištrūkite iš turistų minių – Lisabonos senamiestis šiuo metu mažai teatspindi portugališką gyvenimo būdą. Portugalai neskuba, skiria laiko sotiems pietums ar vakarienei.

Portugalai niekad nepirks kavos išsinešti – kava geriama vietoje. Kapučino čia nėra įprastas gėrimas, jei norite kavos su pienu, ji vadinsis „galao“ arba „meia de leite“ (panaši į late kavą). Jei kavos su pienu užsisakysite tradiciniame restorane pietaudami, padavėjai kraipys galvas, nes tokia kava geriama tik pusryčiams ir pavakariams.

– Kada palankiausias metas vykti į Portugaliją? Kiek dienų reikia, norint bent minimaliai ją pažinti?

– Į Portugaliją galima vykti ištisus metus. Karščiausias mėnuo yra rugpjūtis – dieną dėl alinančio karščio neįmanoma apžiūrinėti miestų, bet tiks pajūrio kurortams, tad jei jau išsiruošėte vasarą, galima važiuoti atostogų į fantastiško grožio Algarvės paplūdimius, tiesa, rugpjūtis ir bus brangiausias. Žiemos mėnesiais Portugalijoje dažnokai lyja, drėgna, Lisabonoje dieną temperatūra siekia apie 10 laipsnių šilumos, sutemus – gerokai vėsiau, o Portugalijos šiaurėje pravers ir kepurė su šaliku, nors žieminių batų čia niekad nereiks. Rezervuojant gyvenamąją vietą rudens/ žiemos mėnesiais būtina pasidomėti, ar yra šildymas, nes kambariuose tikrai vėsu. Idealiausia visoje šalyje keliauti birželio pradžioje ir rugsėjį.

Lisabonai būtina skirti bent tris dienas – tai yra didžiulis, įdomybių kupinas miestas, o lankytini objektai yra išsimėtę, pvz., iš senamiestyje esančios Comercio aikštės iki Jeronimų vienuolyno Beleme važiuosite apie 20 min. O norint apeiti patį senamiestį su jo objektais, išsimėčiusiais ant 7 kalvų, dienos neužteks. Iš Lisabonos galima vykti dienai į Sintrą, Obidosą, Penišę, Setubalo pusiasalį, Evorą. Tad grožėtis sostine ir aplinkiniais miestais galima visą savaitę.

O visai Portugalijai apžiūrėti savaitės tikrai nepakanka – sakau savaitės, nes nemažai keliautojų šalį nori nuo Porto iki Faro pervažiuoti būtent per tokį laikotarpį. Tada dalį laiko praleidžia skriedami autostrada ir aplankydami vos kelias žymiausias lankytinas vietas. Žinoma, jei turite tik tiek atostogų ir norite bent „apsiuostyti“, kas ta Portugalija, tai nėra blogas planas. Bet aš visuomet rekomenduoju į Portugaliją sugrįžti ir jau neskubant susipažinti su kiekvienu regionu detaliau. Portugalija nėra itin didelė šalis, tačiau savo lankytinų objektų kiekiu stulbina. Nuo 2004-ųjų, kai čia įsikūriau, dažnai keliauju po šalį, ir vis dar atrandu naujų grožybių, o kai kur labai traukia sugrįžti – ir sugrįžtu!

Aš galiu sau leisti savaitę tiesiog būti Douro slėnyje, kur akis taip ir nepripranta prie kalvas raižančių pakopomis susodintų vynuogynų. Alentežo regione savaitę vakarais grožėtis kamštinių ąžuolų ir alyvmedžių giraičių nesibaigiančiuose laukuose toli paskęstančia saule. Savaitę lankyti istorinius kaimus Portugalijos centre ar šiaurėje su akmeniniais namais, ilgesingai sustingusiais laike, kaip ir jų užsilikę pavieniai gyventojai. Savaitę skirti paplūdimio, kurortinėms atostogoms Algarvėje: pradžioje važiuoti vis į naują paplūdimį, kol surasime tą patį pačiausią, patikusį mums, ir tada ten grįžti kasryt ar popiet.

E. Žukauskaitės Monteiro asmeninio archyvo nuotr.

– Ką būtina pamatyti Lisabonoje?

– Lisabonos senamiestį su jo senovinėmis aikštėmis (Rossio, Comercio), geltonais tramvajais ir funikulieriais, užsukti į ne vieną apžvalgos aikštelę, atveriančią vaizdus į vis kitą Lisabonos pusę, pasivaikščioti Alfamos mikrorajono gatvelėmis. Nuvykti bent pusdieniui į Belemo mikrorajoną, įtrauktą į UNESCO paveldą dėl Jeronimų vienuolyno ir Belemo bokšto, ten atstovėti eilėje ir paragauti autentiškų „Pasteis de Belem“ tuo pačiu pavadinimu pavadintoje istorinėje kepykloje.

Jei patinka istoriniai muziejai ir turite jiems laiko – aplankyti karietų ar tradicinių mėlynų plytelių – „azulejo“ – muziejus. Jei patinka grafičiai ir bohemiška aplinka, kur galima pasėdėti bare klausantis gyvos muzikos ar parduotuvėlėse nusipirkti ne kičinių suvenyrų – į „LX factory“.

Jei norisi modernesnės architektūros, verta nuvykti į „Parque das Nacoes“ parką, kuris atsirado 1998 metais įvykusios pasaulinės parodos metu. Man iki šiol neatsibosta grožėtis „Oriente“ traukinių/autobusų/metro stotimi, suprojektuota garsaus ispanų architekto Santiago Calatravos. Šiame mikrorajone prie Težo upės ne tik vaikus, bet ir suaugusius pradžiugins įspūdingas akvariumas „Oceanario“, kuriame galima praleisti beveik visą dieną, besigrožint ten plaukiojančiais vandenynų gyventojais.

– Ką būtina atvykus paragauti?

– Kai manęs keliautojai lietuviai paklausia, kokie yra tie tradiciniai portugališki patiekalai, net kiek sutrinku, nes galvoje pradeda pintis mintys, kaip aš čia spėsiu viską papasakoti per trumpą laiką. Portugalai turi šimtus tradicinių patiekalų, kai kurie yra regioniniai, tad paragauti juos geriausia tik ten būnant. Pavyzdžiui, „Francezinha“ sumuštinis Porte, „cataplana“ žuvies ir/ar jūros gėrybių troškinys Algarvėje, „ovos moles“ kiaušinio trynio įdaru įdaryti saldumynai Aveire, „leitao“ – keptas paršelis Bairrados regione, „alheira“ rūkyta dešra Mirandeloje.

Visoje šalyje rasite garsiųjų „pastel de nata“ pyragėlių, ant žarijų keptos žuvies, mėsos, aštuonkojo, sepijų. Tikrai nuostabus užkandis yra vietinis ožkos ar avies pieno brandintas sūris, užgeriamas raudonu vynu, o ir aštuonkojo salotos.

Bene išskirtiniausia savo skoniu ir tradicija yra sūdyta ir džiovinta menkė, vadinama „bacalhau“, kuri, tiesa, prieš gaminimą atmirkoma. Mano mėgstamiausias patiekalas iš portugališkųjų menkės patiekalų – „bacalhau com natas“ – tai šios žuvies apkepas su bešamelio padažu.

Paplūdimiuose, ypač Algarvėje, vasaros sezonu pardavinėjamos spurgos su kiaušininiu kremu, vadinamos “bolas de Berlim”, kurias sėdint pliaže būtina paragauti. Kaip sakau, cukrus, kuriame apvoliota toji spurga, traška tarp dantų ir nesupranti, ar tai tikrai cukrus, ar smėlis, kurį pūstelėjo vėjas nuo vandenyno. Ir dėl to visai nepikta.

E. Žukauskaitės Monteiro asmeninio archyvo nuotr.

– Ar yra kažkas, ko nepatartina daryti Portugalijoje, tik lietuviai to dažniausiai nežino?

– Restoranuose bet kokie užkandžiai, kuriuos jums atneš ant stalo, bus mokami. Niekada nedėkokite ispaniškai „gracias“, jau geriau angliškai arba išmokite portugališkai „obrigado/obrigada“, nes portugalai jaučiasi užsieniečių pernelyg tapatinami su gerokai didesne kaimynine šalimi.

– Ar lietuviams tai yra brangus miestas/šalis?

– Lietuva jau aplenkė Portugaliją pagal BVP, todėl dažniausiai lietuviams keliautojams Portugalija nepasirodo brangi šalis. Portugalijoje kainos ir kokybės santykis puikus. Tradicinėje užeigoje, žinoma, vietoje baltų staltiesių bus popierinės, bet pietūs su vynu ir kava kainuos apie 10-15 eurų. Ir jei tai gera vietelė, bus gausu vietinių, besigardžiuojančių tradiciniu paprastu maistu, įkrėstu į didžiulę lėkštę, kur vienos porcijos pakaktų dviem-trims. Prabangiame romantiškai nuteikiančiame Lisabonos restorane su vaizdu į upę kaina gali siekti 180 eurų žmogui – bet patirtis skonių receptoriams bus nepakartojama. Kituose Vakarų Europos miestuose „Michelin“ žvaigždučių restoranai, beveik esu tikra, kainuos daugiau, nei Portugalijoje. Kainos ir kokybės santykis pasireiškia ir apgyvendinimo paslaugų sferoje. Portugalija šiuo metu dar nenuvalkiota šalis keliauti, gyventi, tuoktis, bet jau labai populiari, ir ne be reikalo.