– Norvegijoje įsikūrėte su gausia šeima. Ką judu su vyru dirbate?

– Tomas šiuo metu dirba vadovaujamąjį darbą vienoje Norvegijos įmonėje. Aš – mokytoja norvegiškoje mokykloje. Kadangi moku lietuvių, rusų, anglų kalbas, dar šiek tiek vokiečių, mano darbas – padėti visiems vaikams, kurie atvyksta į šią šalį ir nori išmokti norvegų kalbą. Šiuo metu padedu keliems ukrainiečiams, lietuviams, latviui, sirui. Mokau juos kalbos nuo nulio, vėliau padedu pamokose. Dirbu ir su specialiųjų poreikių vaikais.

– Esate įkūrusi lituanistinę mokyklą „Rytmetys“.

– Taip, dirbu ir dviejose lietuviškose mokyklose. Prieš penkerius metus įkūriau „Rytmetį“, o prasidėjus pandemijai su kolege įsteigėme virtualiąją lituanistinę menę „Raidė“. Ji skirta lietuvių vaikams, gyvenantiems skirtingose Norvegijos vietose, kur arti nėra lituanistinių mokyklų. Jungiamės kartą per savaitę ir mokomės gimtosios kalbos nuotoliniu būdu. Kai gyvenome Kaune, dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kauno jėzuitų gimnazijoje, kurią pati esu baigusi.

Judumas: kiekvienam savaitgaliui šeima susiplanuoja kokį nors kelionės maršrutą. „Su nakvyne ar be jos – važiuojame, kur graži gamta“, – sako aktyvų gyvenimo būdą su šeima propaguojanti N. Cymermonienė. / N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip Norvegijoje ir jos ugdymo įstaigose adaptavosi jūsų vaikai?

– Norvegijoje vaikai mokosi trylika metų. Kai atvykome čia gyventi, vyriausias sūnus Deividas buvo beveik baigęs antrą klasę. Šiuo metu jis truputį dirba, truputį savanoriauja, o kitais metais ruošiasi studijuoti teisę. Čia labai populiaru (netgi rekomenduojama), baigus mokslus, metus ar dvejus pailsėti, kad galėtum susivokti, ką nori veikti gyvenime.

Svarbiausia žmonių bendrystė, gera atmosfera, dar – pagerinti asmeninį rezultatą. Jie ir vaikus taip moko – reikia ne su kitu, o su savimi konkuruoti.

Sūnus Titas – jam keturiolika, yra mūsų sportininkas. Jis lanko futbolą, kuris čia toks populiarus kaip Lietuvoje krepšinis. Eina į vadinamąją paauglių mokyklą, devintą klasę. Norvegijoje mokiniai penktoje ir aštuntoje klasėje laiko nacionalinius testus iš norvegų, anglų kalbos ir matematikos. Įdomu, kad nuo pirmos iki septintos klasės pažymių nerašoma. Jei koks nors dalykas kažkam sekasi sunkiau – niekas iš klasės nežino (tik tu pats). Po septintos galima rinktis profesinę mokyklą arba gimnazines klases. Čia ne taip, kaip Lietuvoje, kur visi siekia turėti universitetinį išsilavinimą. Gali dirbti kirpėju, pardavėju, slaugytoja ir puikiai išsilaikyti, būti gerbiamas visuomenėje. Vidurinė klasė čia tikrai gausi ir gerbiama.

Dukrai Rytei tuoj bus trylika. Ji septintokė, pažymius gaus tik nuo kitų metų. Kadangi norvegiškose mokyklose būrelių nėra, su vyru esame sutarę, kuris ir kada veža vaikus į pasirinktas veiklas. Rytė lanko gimnastiką, krepšinį (beje, šis sportas čia ne toks populiarus kaip Lietuvoje).

Mažiausiai Mėtai – aštuoneri. Ji trečiokė (Norvegijoje vaikai pradeda lankyti mokyklą nuo šešerių.) Dukra gimė čia, bet pase įrašyta tautybė – lietuvė, gimimo vieta – Bergenas. Ji mūsų mažasis gyvsidabris: žaidžia rankinį, futbolą, lanko gimnastiką. Norėtų ir dar daugiau, jei tik tėveliai spėtų vežioti ir laiko būtų daugiau.

– Nesmagu klausti lituanistinės mokyklos įkūrėjos, bet vis dėlto: ar visi jūsų vaikai puikiai kalba lietuviškai?

– Žinoma. Tai buvo nerašyta sutartis dar prieš atvykstant gyventi į Norvegiją – namuose kalbėsime tik lietuviškai. Be to, šeštadieniais visi važiuojame į „Rytmetį“. Deja, žinau nemažai šeimų, kur vaikai nebekalba gimtąja kalba, nes, visų pirma, tos kalbos nelieka namuose. Vėliau jie nori jos mokytis, bet, patikėkite, būna jau kur kas sunkiau… Baigdami mokyklą jie gali laikyti lietuvių, kaip antros užsienio kalbos, egzaminą ir kai kurie tikrai jį renkasi.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip pati norvegų kalba – ar sunki?

– Ir taip, ir ne. Pati gramatika nesudėtinga. Tačiau ji turi dvi rašytines kalbas, kurios gerokai skiriasi viena nuo kitos (kaip kad lietuvių ir žemaičių), dar daug dialektų.

Kai atvykau čia su trimis mažamečiais, nenorėjau sėdėti namuose – troškau veiklos. Sugalvojau, kad būsiu gimtosios kalbos mokytoja, – padėsiu jos mokytis atvykėlių vaikams. Taigi, man reikėjo išmokti norvegų kalbą. Pradėjau jos mokytis rugpjūtį, o spalį jau laikiau norvegų kalbos egzaminą žodžiu ir raštu. Man pavyko – gavau trijų mėnesių praktiką mokykloje; paskui užimdavau mokinius po pamokų, nes nuo pirmos iki ketvirtos klasės norvegų vaikai negali būti vieni namuose. Vėliau mane vis kviesdavo įvairios mokyklos pavaduoti sergančius mokytojus, kol galiausiai gavau nuolatinę darbo vietą. Ar bereikia pridurti, kad be galo ją vertinu, o savo darbą mėgstu?!

– Kodėl nusprendėte kelti sparnus ir kurti namų židinį svetur?

– Ėjo 2013-ieji. Lietuva sunkiai kėlėsi po 2009-ųjų ekonomikos krizės. Buvau motinystės atostogose, kai mano vyrui pasiūlė gerą darbą Norvegijoje. Išleidau jį vienam mėnesiui, o kai jis prabuvo vienuolika, sprendėme klausimą, kaip ir kur gyvensime toliau. Priėmėme sprendimą, kad bandysime kurtis Norvegijoje. Vos atvykus, neslėpsiu, buvo labai sunku. Įsivaizduokite, Lietuvoje studijavau, dirbau dideliuose miestuose, o čia apsigyvenome mažame Osoyro miestelyje vidury kalnų (maždaug 25 km į pietus nuo Bergeno), kur visiška tyla, paukščiukai čiulba, žmonių mažai… Man buvo šokas. Dabar jau vėl kitaip mąstau ir mielai įsigyčiau namus vienkiemyje (juokiasi). Be to, kai tik atvykome gegužę, dvi savaites ištisai lijo.

– Bergenas pristatomas ne tik kaip vartai į Norvegijos fjordus, bet ir kaip vienas lietingiausių Europos miestų. Jūs gyvenate visai šalia…

– Pas mus, Osoyro miestelyje, lietaus šiek tiek mažiau. Čia daug kalnų, krioklių. Oras tyras, gaivus. Mūsų namas stovi ant fjordo krašto, beprotiškai gražioje vietoje. Lietus čia nuolatinis svečias. Ar nekelia depresijos? Kelia, neslėpsiu, bet metams bėgant susigyveni. Kartais taip norisi tokio spalvingo rudens, kaip Lietuvoje… Tačiau jau įpratome: vos tik kyšteli nosį saulė, viską metame (jei nedirbame) ir lekiame į lauką ja pasimėgauti. Kažkada turėjome savo katerį, tai šokdavome į jį ir plaukiodavome. Dabar turime savo kemperį, tai sėdame ir važiuojame į gamtą. Išmokome džiaugtis kiekviena saulėta akimirka.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar žiemos pas jus irgi lietingos?

– Mūsų miestelyje – taip, bet už dviejų valandų kelio nuo mūsų, kalnuose, jau būna gausu sniego. Galima slidinėti. Tik šito dalyko daryti gerai, deja, taip ir neišmokau – norvegai iš manęs dėl to juokiasi. Matote, iš pradžių buvo du maži vaikai, paskui laukiausi ketvirto… Užtai jie visi puikiai slidinėja ir plaukia. Norvegijoje net yra plaukimo pamokos mokykloje.

– Minėjote, kad nuo mažens svajojote būti mokytoja? Labai mylėjote vaikus?

– Taip. Mama pasakojo, kad susisodindavau lėles ir jas mokydavau. Todėl baigiau tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą. Turėjau ir dar vieną svajonę – dirbti žurnaliste televizijoje (studijavau viešąją komunikaciją magistrantūroje). Kai atsikraustėme į Norvegiją, teko save trumpam pamiršti: labiau išgyvenau dėl vaikų. Sakiau, jei jiems netiks nauja aplinka, grįšime. Tačiau viskas klostėsi puikiai. Pradėjome leisti juos į darželį. Didžiąją dienos dalį vaikai ten žaisdavo lauke.

– Ar tais laikais, kai jau kėlėte sparnus skrydžiui į Norvegiją, Lietuvoje nesklandė gandų apie lietuvių susidūrimus su Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybomis?

– Iš tiesų, kai vasaromis grįždavome atostogauti į Lietuvą, daug kas mūsų klausdavo, ar nebijome. Na, kad iš mūsų atims vaikus. Vieni klausdavo tiesiai, kiti – per aplinkui. Iš patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje mes dažnai matome tik vieną medalio pusę. Taigi, jei tėvai rūpinasi savo vaikais, myli juos, globoja – žodžiu, daro viską, ką geriems tėvams reikia daryti, – viskas tiek Norvegijoje (tiek, tikiu, ir Lietuvoje) bus gerai. Tačiau jei šeimoje smurtaujama – ylos maiše nepaslėpsi. Dirbu mokykloje – taigi, esu norvegiškos edukologinės sistemos dalis. Mus moko, kaip atpažinti smurtą artimoje aplinkoje, seksualinį priekabiavimą ir t. t. Patikėkite, niekada tam tikri dalykai nevyksta be reikalo. Esu ne kartą vertėjavusi bylose, susijusiose su vaikų teisėmis. Laimei, visos jos baigėsi gerai.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gyvenate Norvegijoje jau dešimt metų. Kokių skirtumų tarp vaikų Lietuvoje ir Norvegijoje labiausiai pastebima?

– Norvegų vaikai turi savo taisykles – tiek šeimoje, tiek mokykloje, bet jiems paliekama ir labai daug laisvės.

Jei klasės draugas švenčia gimtadienį, yra susitarimas, kad būtų kviečiama arba visa klasė, arba mergaitės kviestų visas klasės mergaites, o berniukai – visus berniukus. Čia negali būti geriausio ir blogiausio draugo. Taip norvegai ugdo toleranciją. Gimtadienio dovana irgi nedidelė, nors Norvegija – turtinga šalis. Sutarta, kad į vokelį svečiai deda po 50 kronų (apie 5 eurus). Taip vaikai mokomi taupyti, jausti pinigų vertę. Lietuvoje, girdėjau, mamos kartais neišgali leisti savo vaikų į visus draugų gimtadienius, nes kiekvienam jubiliatui įdėti į vokelį po 20 eurų, sutikite, yra gana brangu.

Kadangi pietų Norvegijos mokyklose nėra, vaikai nešasi pietų dėžutes, kuriose negali būti saldainių, šokoladų, gazuotų gėrimų ir pan. Todėl šeštadienis mūsų šeimoje – saldainių diena.

Daug laiko norvegų mokinukai praleidžia lauke. Vieną dieną per savaitę būtinai, o kitomis jie eina į žygius, aiškinasi tam tikras temas lauke ir pan.

– Suprantu, kad jūsų namai jau ten – įsikūrėte, apsipratote, turite darbus. Ar apie grįžimą į Lietuvą nebegalvojate?

– Visada, išgirdus šitą klausimą, kažkas viduje suvirpa – tarsi mes, emigrantai, būtume kokie nors tautos išdavikai. Ačiū Dievui, dabar pasaulis atviras, platus – kur nori, ten ir gyvenk: žmonių požiūris keičiasi. Kartais man atrodo, kad gyvendama Norvegijoje daug daugiau dalykų darau Lietuvai ir daug labiau ją myliu nei tada, kai dar gyvenau Lietuvoje. Žmogaus vertė nematuojama tuo, kur jis gyvena, – labiau tuo, koks jis yra!

– Turbūt ir jūs, kaip visi norvegai, laisvalaikiu daug keliaujate?

– Dėl to net kemperį nusipirkome, nes keliauti šešiese tikrai nepigu. Be to, vasarą su juo važiuojame ir į Lietuvą. Iš pradžių iki Stokholmo, paskui keliamės keltu. Vaikams patinka jame rengiamos pramoginės programos. Važiuojame per Latviją, Estiją. Kažką pakeliui aplankome, pamatome. Kartais pasiimame ir savo šuniuką. Žodžiu, artėjant savaitgaliui jau iš anksto susiplanuojame kokį nors kelionės maršrutą (su nakvyne ar be jos) ir važiuojame, kur graži gamta, kur koks krioklys ar fjordas. Kol vaikai buvo maži, keliaudavome mažiau. Dabar jau ir žiemą bandome kažkur toliau pajudėti. Patogu kemperyje vežtis visą slidinėjimo amuniciją – slides, kombinezonus.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar visi kartu? Ar paaugliai jau nori atskirai?

– Na, mergaitės visada nori keliauti su mumis, o berniukai iš pradžių viską išsiaiškina – kiek laiko užtruksime, kada grįšime (juk vyresnėlis jau dirba). Vis dėlto labai džiaugiamės, kai pavyksta ištrūkti visiems kartu: juk vaikai taip greitai auga! Todėl mes su vyru labai gaudome ir branginame tokias akimirkas. Stengiuosi jas įamžinti fotoaparatu.

Dar mėgstu bėgioti. Arba važiuoti dviračiu, nors oras ne visada tam tinkamas. Bėgioti pradėjau prieš porą metų. Jei vyksta koks masinis 10 ar 15 km bėgimas, niekada neatsisakau dalyvauti. Čia nesvarbu, kelintas atbėgsi. Svarbiausia žmonių bendrystė, gera atmosfera, dar – pagerinti asmeninį rezultatą. Jie ir vaikus taip moko – reikia ne su kitu, o su savimi konkuruoti. Nes visada atsiras geresnių, gražesnių, protingesnių.

Norvegijos mokykloje mokytoja niekada neiškels vieno vaiko darbo, rodydama jį kaip pavyzdį kitiems. Niekada garsiai neskelbs vaikų rezultatų, kad nebūtų nesveikos konkurencijos. Čia akcentuojama, kad visi vaikai yra skirtingi, todėl visi – savaip geri. Nesvarbu, iš kokios šalies, šeimos būtum – kiekvienas turi rasti vietą po saule. Todėl čia labai gerai jaučiasi specialiųjų poreikių turintys vaikai. Jie integruojami į bendras klases, kur draugai supranta, myli ir gina jų kitoniškumą.

– Vos ateina savaitgalis, dauguma norvegų traukia ilsėtis į savo kalnų trobeles. Gal ir jūs tokią turite?

– Norvegai vadina jas hytte ir jų yra labai įvairių – nuo prabangiausių iki visai kuklių (tik su lova ir elektra). Mes? Ne, dar neturime (juokiasi).

– Ar pasidalytumėte savo šeimos laimės receptu?

– Mudviejų su vyru prioritetas yra vaikai. Visa kita – paskui. Laimės receptas? Sunku pasakyti. Visi šeši esame labai skirtingi – tiek išvaizda, tiek charakteriu. Ir tai puiku. Leidžiame vieni kitiems būti skirtingiems – priimti skirtingus sprendimus, elgtis ir mąstyti skirtingai. Labai pasitikime savo vaikais, daug su jais kalbamės. Nors abu su vyru be proto daug dirbame, tačiau esame pasiskirstę pareigomis ir visi drauge veikiame kaip darni, vieninga komanda.