Loretai pačiai teko dantimis kabintis į gyvenimą, viską pradėti nuo nulio ir kasdien kovoti už išlikimą. Ji geriau nei kas kitas supranta, kaip sunku atvykus į svetimą kraštą, kur, rodos, negali niekuo pasitikėti. Todėl jau tada Loreta prisiekė sau, kad jeigu jai pavyks, jeigu ji įgyvendins svajonę gerai gyventi, – ims padėti tiems, kurie sunkiai verčiasi. Taip trisdešimt šešerių metų moteris iš Lietuvos viename didžiausių Europos miestų įkūrė moterų krizių centrą. Ir kaip buvo žadėjusi – dabar jau kovoja už kitus – tuos, kurie nemoka, bijo arba patys nesugeba to padaryti.

Kas nutinka po metų emigracijos?

Lietuvoje Loreta baigė dabartinį Lietuvos Edukologijos universitetą, tapo diplomuota pradinių klasių mokytoja. Tačiau bandydama įsidarbinti suprato, kad viso to nenori. Nors ji visada buvo prieš emigraciją, vėliau suprato, kad tai bus geriausias pasirinkimas.

„Kaip ir kiekvienas lietuvis, emigracijoje pradėjau nuo tikrai sunkių darbų: teko ir namus, ir biurus valyti, bet mano tikslas buvo išmokti anglų kalbą“, – pasakoja Loreta.

Pasak jos buvo sunku integruotis, suprasti, kaip veikai visuomenė, kaip bendrauja žmonės: „Lietuvių bendravimas yra visai kitoks – dažniausiai lietuviai ką galvoja, tą ir sako, o šitoje kultūroje tai yra nepriimtina. Buvo sunku tai išmokti“.

Kaip pasakoja Loreta, ją nustebino, kad tikrai pasiturintys Londono gyventojai yra labai paprasti. Jie jai padėjo mokytis anglų kalbos, patarė, kaip mokytis ir skatino tobulėti: „Aš galėdavau su jais kabėti apie savo svajones ir jie stūmėdavo mane – sakydavo „taip, tu gali, tu nebijok, tu daryk, viskas bus gerai“.

Loreta sako, kad praėjus maždaug metams po emigracijos, kai jau apsipranti naujoje vietoje ir pradedi neblogai užsidirbti, pradedi save pervertinti –  imi galvoti, kad gyvenime jau viską turi, kad geriau ir būti negali.

„Atsiranda išdidumas, pajunti pinigų skonį, įsivaizduoji kad tampi galingas, atvažiuoji namo ir nori pasirodyti. Bet po to išmoksti, kokios vertybės yra realios, supranti savo klaidas, mokaisi iš jų. Ir nors tų klaidų buvo visokių, suvoki kad jos yra naudingos. Ir jei galėčiau, nieko nekeisčiau, nes tai mane užaugino kaip žmogų“, – pabrėžia emigrantė.

Purviniausiame Londono rajone

Anglijoje Loreta susirado vyrą iš Brazilijos, prieš aštuonerius metus jiems gimė sūnus. Šeima moterį pastūmėjo nestovėti vietoje ir kurti karjerą. Profesija, apie kurią svajojo dar gyvendama Lietuvoje – mokytoja – Londone pasirodė kur kas patrauklesnė.

„Aš dirbu su mokytojais, padedu jiems, kad pasiektų vaikus, kuriems yra sunku: ar tai yra kažkoks mokymosi sutrikimas, ar negalia, o gal vaikui klasėje sunku „suvirškinti“ visą informaciją“, – aiškina emigrantė.

Dirbdama su sutrikimų turinčiais vaikais Loreta prisiminė sau pačiai duotą pažadą, kai vos tik atvyko į Londoną – padėti tiems, kuriems sunku gyventi šiame mieste.

Loreta sako, kad aplink save matė daug neteisybės. Iš kitų emigrantų nuolat girdėdavo istorijas apie atimtus vaikus, apie be namų likusius žmones, apie alkoholizmą ir kitas tautiečius kamuojamas bėdas. „Šeimoms, kurioms yra ypatingai sunku, padedame suprasti sistemą. Jie ateina ir mes aiškiname, kas yra socialiniai darbuotojai, ką jie daro, kaip veikia sistema. Jeigu kyla problemos, kaip jas spręsti“, – apie ištesėtą savanorystės pažadą pasakoja lietuvė.

Savo misijai – gelbėti nelaiminguosius – lietuvė pasirinko vieną purviniausių, nelaimingiausių ir pavojingiausių Londono vietų – Barkingo rajoną. Jame – tūkstančiai skurstančių, prašančių socialinių pašalpų, gyvenančių savivaldybės suteiktuose būstuose.

Vaikus praranda dėl nežinojimo

Lietuvė ramina kitas tautietes ir aiškina, kad Anglijoje niekas taip paprastai vaikų neatima. Bet moterys dažnai nežino vietos taisyklių, neišmano įstatymų ir visai netyčia sukuria tokią situaciją, kad kyla konfliktas. Štai tada į pagalbą ir atskuba Loreta.

„Anglijoje negalima vaikų palikti vienų. Nėra nustatytas tikslus amžius, bet vaikai turi būti pakankamai subrendę būti palikti vieni. Lietuvoje vaikus paliekame be jokių problemų ir tai yra normalu. Kai mama atvažiuoja į šią šalį ir palieka penkiametį namuose, jau yra rizika vaikui, nes bet kas gali ateiti“, – aiškina krizių centro įkūrėja.

Pasak jos, dažnai pasitaiko ir taip, kad emigrantai nesupranta, kad kai vaikas mato smurtą šeimoje, jis pats patiria emocinį smurtą. Jeigu tokiu atveju mama atsisako skirtis su smurtaujančiu vyru, jų vaikas gali būti atskirtas nuo šeimos, kad nepatirtų daugiau emocinio smurto.

Kol Lietuvoje šeimos tarpusavyje diskutuoja, ar galima vaikus bausti diržu, Anglijoje jau seniai visi žino, kad tai būtų įstatymų pažeidimas, už kurį kentėtų visi – tiek tėvai, tiek vaikas, perkeltas gyventi į kitus namus.

Loretos dėka į namus grįžo ne viena dešimtis vaikų. Per teismus, per Vaiko teisių instancijas ji keliauja kone kasdien ir visomis išgalėmis gina tautiečius, rašo už juos įvairiausius raštus ir prašymus.

Padeda ne tik šeimoms su vaikais

Nelaimingų šeimų nuodėmklausė sako, kad pati dažniausia problema tarp lietuvių – skandinimasis alkoholyje. Daug kas tai, ką čia užsidirba, akimirksniu prageria.

„Alkoholis ne dėl malonumo, bet dėl to, kad kai atvažiuoji į šią šalį, kyla stresas [...] ir kartais alkoholis gal būna vienintelis šansas atsipalaiduoti“, – situaciją aiškina  lietuvė.

Savo teikiamų paslaugų Loreta niekur nereklamuoja, žmonės pas ją ateina išgirdę rekomendacijas. Tiesa, daug kas iš mūsiškių bijo pradėti kalbėti apie savo problemas, tad užsukę konsultacijos dažnai nieko nepasako, tik abstrakčiai pasiklausinėja ir tada bando gelbėtis patys. O tai dažnai būna pražūtinga.

„Baisiausia, kai žinai, kad negali nieko padėti, o to nori“, – pabrėžia lietuvė.

Biure Loreta pagalbą teikia ne tik socialinės rizikos šeimoms su vaikais – į ją kreipiasi ir pagyvenę žmonės, nežinantys, pavyzdžiui, kaip užpildyti dokumentus susirgus: „Specializacija yra vaikai ir šeimos, bet visada padedame visiems, kuriems yra sunku. Pavyzdžiui, turime grupelę savanorių, kurie dirba tik su benamiais. Jie tiesiog du kartus per mėnesį važiuoja ir maitina benamius.“

Sunkiausia – su pirmosiomis šeimomis

Loreta nuo veiklos pradžios laikosi principo, kad viskas, ką klientai pasakys, liks tarp 4 biuro sienų, ir supranta, kad žmonės ateina pagalbos, todėl niekada jų neteisia.

Nelaimėliams padedanti moteris į savo veiklą pritraukia vis daugiau savanorių, dažniausiai – tai tos moterys, kurioms Loreta jau būna kuo nors padėjusi. Pavyzdžiui, iš Loretos pagalbos sulaukusi Ernesta Bigužienė, auginanti neįgalų vaiką. Ji sako, kad lietuviai ir kiti Rytų europiečiai Londone dažnai susiduria su diskriminacija. Atvykėliams valdžia suteikia ne visas lengvatas, kurias gauna patys anglai. Bet jeigu moki reikalauti – gali gauti daug daugiau.

Moterys, kurioms padėjo Loreta, jau net buriasi į grupes, rengia susitikimus ir bando į šią veiklą įtraukti kuo daugiau nelaimingų mūsų tautiečių Londone.

„Dabar išmokau „išjungti“ save, nes jeigu pradedi įsijausti, negali padėti šeimai. Tu turi užjausti, bet jeigu pradedi neprofesionaliai įsijausti, nebegalvoji, kaip padėti – viską filtruoji per jausmus. Darbas su pačiomis  pirmomis šeimomis buvo sunkiausias – tada pragyveni su jais visą procesą, ir yra labai sunku emociškai“, – atvirauja specialistė, išgyvenanti iš mokytojos atlyginimo ir už labdaringą veiklą negaunanti nė cento.

Didelius sunkumus Anglijoje perėjusi moteris svajoja savo labdaros organizaciją išplėsti taip, kad jos veikla apimtų net ir nelaimėlius Afrikos šalyse. Loreta sako supratusi, kad gyvenimo laimė yra ne turtai, o aplinkui besišypsantys žmonės. Tad kiek įmanydama stengsis, kad tokių būtų kuo daugiau.

Daugiau – laidoje.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais 19.30 val. per LRT televiziją.