Apžvalgininkas Vytautas Bruveris tokius prezidento pasisakymus vertino kaip „eilinį nevykusios komunikacijos aktą, kuris jau šiam prezidentui, šiai prezidentūros komandai yra įprastas dalykas. Tai iš karto primena prieš tai buvusį visiškai šviežią lygiai tokį pat nevykusį komunikacijos aktą, kai jis piktinosi perlenkta lazda dėl, jo nuomone, per sparčios vakcinacijos, nors dar anksčiau buvo iškėlęs tikslą iki Mindauginių paskiepyti 70 proc. tautos. Pačios mintys, kurias jis formuluoja savo pasisakymų metu, turinio požiūriu, kai į jas labiau pasigilini, nėra tokios padrikos ar nenuoseklios, bet jos yra dėstomos nevykusiai ir taip, kad pavyksta tokios antraštės, kurios visuomenei siunčia labai aiškų signalą, kad prezidentas elgiasi nenuosekliai – vieną dieną skelbia viena, kita dieną – visiškai kita“.

Anot V. Bruverio, tokią prezidento komunikaciją lemia skuba ir besikeičiančios aplinkybės: „Prezidentas, kad ir kiek girtųsi ir puikuotųsi, kad nebeseka spaudos, žiniasklaidos ir bendrauja tiesiogiai su tauta, matyt, vis tiek girdi ir mato, gal paslapčia, pasislėpęs nuo visų po kaldra, išjungęs šviesą kambary, pasiskaito interneto portalus ir mato, kad susilaukė pagrįstos kritikos dėl jo paskutinio pareiškimo apie tai, kad visuomenė neva pernelyg forsuotai skiepijama, kad jis galėjo prisidėti prie to, kad skiepijimo tempai šiek tiek krito. Toks, galima sakyti, nusikalstamas veiksmas, turint omeny visą pandeminį kontekstą. Matyt, jis ir jo patarėjai bandė iš karto taisyti padėtį, išlaikydami balansą, tarsi kad kritikavo valdžią, kad ji vis tiek blogą kampaniją vykdo, bet vis tiek bandė raginti visuomenę skiepytis ir pan.“

Prezidentas, gal paslapčia, pasislėpęs nuo visų po kaldra, išjungęs šviesą kambary, pasiskaito interneto portalus ir mato, kad susilaukė pagrįstos kritikos.

„Toks blaškymasis ypač matyti dėl to vadinamojo priverstinio skiepijimo. Kiek atsimenu, prezidentas bent jau sudarydavo tokį įspūdį, kad jis yra prieš visuomenės vertimą, privalomą skiepijimą, kad jis laikosi nuomonės, kad reikia visuomenę įtikinti argumentais, o dabar pirmą kartą labai aiškiai ir konkrečiai pasakė, kad bent tam tikrų profesijų atstovams ir bent tam tikrai visuomenės daliai teks pasiskiepyti. Kiek prisimenu, jis bene pirmą kartą aiškiai tai suformulavo. Anksčiau jis, žaisdamas su antivakseriška visuomenės dalimi ir pačiu radikaliausiu jos pavidalu – Šeimų maršu – visą laiką tyčia šitų klausimų laikydavosi santūriau arba atvirai prieštaraudavo, pasak jo, priverstiniam skiepijimui. O dabar jis bene pirmą kartą aiškiai pasakė, kad nori ar nenori, tam tikrų profesijų žmonės negalės būti laisvi apsispręsti, skiepytis jiems ar ne. Matyt, jis paskaičiavo, kad flirtuoti su Šeimų maršu yra viena, bet atsidurti kritikos ugnyje dėl to, kad elgiesi antivalstybiškai ir pavojingai visai visuomenei, yra pavojingiau“, – kalbėjo apžvalgininkas.

„Prezidentas pats yra įkritęs į šiuos spąstus, papuolęs į dilemišką situaciją. Kai jis bando laviruoti ir būti lygiai malonus visiems, paflirtuoja su pačia radikaliausia visuomenės dalimi, tada užsisuka tas pavojingas žaidimas, iš kurio sunkiai yra kelias atgal. Bandoma išsukti atgal su nuostoliais. Jau ta pati radikaliausia visuomenės dalis buvo susidariusi įspūdį, kad prezidentas yra jų pusėje, o dabar, kai prezidentas bando sakyti, kad jis yra už privalomąjį skiepijimą, be abejo, ta visuomenės dalis, kuri jį dėl populistinio flirtavimo rėmė, pradeda ant jo pykti. Bet kelio atgal į tą visuomenės dalį, kuri jį anksčiau rėmė ir nusivylė dėl jo flirtavimo su radikalais, irgi nėra, nes ta visuomenės dalis bandančio sugrįžti prezidento poziciją vertina kaip veidmainiškumą. Taigi prezidentas yra patekęs į turbulencijos zoną, spąstus, kuriuos jis pats sau sukūrė“, – sakė V. Bruveris.