Įkvėpti V.Uspaskicho

Kai DP tėvas V.Uspaskichas birželį paskelbė, kad traukiasi iš partijos pirmininkų ir iš politikos (nors dosnaus Europos Parlamento (EP) nario posto neatsisakė), tai nustebino net jo bendrapartiečius. Nors „darbiečiai“ turėtų būti prie to pripratę: V.Uspaskichas įsteigė partiją 2003-iaisiais ir vadovavo jai iki 2006-ųjų. Pasitraukė, bet 2007 m. pabaigoje vėl grįžo. Vėl pasitraukė 2013-aisiais, bet trumpam vėl stojo prie partijos vairo 2015 m. Galiausiai pirmininko postą vėl perėmė nuo 2018-ųjų.

Nors „darbiečiams“ (skaičiuojant ir trumpą persivardijimą) vadovavo rekordiškai daug pirmininkų – dar bene aštuoni (tarp jų ir vieno iš dabartinių kandidatų į šį postą tėvas Valentinas Mazuronis), bet dažniausiai nuo užpakalinės sėdynės partiją vis tiek vairavo V.Uspaskichas. Dabar, atrodo, jis traukiasi galutinai.

Rugsėjo 4-ąją Kėdainiuose, DP tėvonijoje, „darbiečiai“ spręs, kas pakeis lig šiol buvusį nepakeičiamą jų vedlį. Kandidatuosiantys patvirtino trys: Seimo nariai Andrius Mazuronis ir Aidas Gedvilas, taip pat advokatas Marijus Velička, bet yra ir daugiau skyrių iškeltų pretendentų.

Kuris pasirinkimas „darbiečiams“ būtų racionaliausias? Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius lygina: žiūrint iš rinkimų perspektyvos, labai ryškus skirtumas tarp A.Mazuronio ir kitų dviejų kandidatų – A.Gedvilo ir M.Veličkos. Šie du – labai aktyvūs socialinių tinklų vartotojai, turi nemažus būrius sekėjų, ypač jiems pasitarnavo pandemija, nes abu šia tema buvo aktyvūs. A.Gedvilas buvo sąmokslo teorijų apie COVID-19 skleidėjas, viena ryškiausių Šeimų sąjūdžio atramų Seime, M.Velička išgarsėjo, kai vienoje byloje pasiekė, kad galimybių paso teisėtumą nagrinėtų Konstitucinis Teismas.

A.Mazuronis – nuosaikiausias kandidatas. Nors politinės patirties turi daugiausia, bet, žvelgiant iš matomumo socialiniuose tinkluose, jis gal šiek tiek kitų dviejų konkurentų šešėlyje. „Antra vertus tai, kad A.Gedvilas ir M.Velička populiarūs socialiniuose tinkluose dėl savo požiūrio į skiepus, galimybių pasą, kad jie – už konservatyvias vertybes, dar nereiškia, jog tai imponuoja žmonėms, kurie rinks partijos pirmininką“, – pastebi M.Baltrukevičius.

Jis sako, kad jam buvo įdomu stebėti, kaip per debatus trys kandidatai pateikė savo kandidatavimo motyvus. M.Veličkai svarbiausios tradicinės vertybės, jis pabrėžia, kad yra vedęs, turi du vaikus, nepriklauso Vilniaus klanui, sako, jei reikės, pasinaudos V.Uspaskicho patirtimi, save pristato kaip jo linijos tęsėjas.

A.Gedvilas sakė, kad žygiui kandidatuoti jaučiasi įkvėptas V.Uspaskicho, o socialiniuose tinkluose jis vis pereina prie skirtingų socialinių aktualijų, priklausomai, kas tuo metu populiariausia.

A.Mazuronis pabrėžia, kad siekti posto jį paskatino šeima, taigi ne V.Uspaskichas. Pagrindinė jo rinkimų kampanijos žinia – partija turi persiorientuoti ir nebebūti vieno žmogaus projektu. Jis pabrėžia vienijimą, dalykiškumą, konstruktyvumą, žada partijai naują pradžią.

Klausimas: pasak M.Baltrukevičiaus, šie DP pirmininko rinkimai kelia esminį klausimą: apie ką ši partija kaip politinė jėga. Buvo vieno asmens projektas, o kol nebus atsakyta, apie ką bus nuo šiol, tol nebus pokyčių. A. Sartanavičiaus nuotr.

Be vado – žemyn

Tačiau, primena M.Baltrukevičius, istorinės tendencijos labai aiškios: DP pasiekdavo didžiausios sėkmės, kai V.Uspaskichas būdavo pats labiausiai įsitraukęs ir suinteresuotas pergale, kaip kad 2012-aisiais, kai jis buvo rinkimų sąrašo vedlys ir daugiamandatėje apygardoje DP laimėjo rinkimus. 2005–2008 m. – juodosios buhalterijos, V.Uspaskicho slapstymosi laikotarpis. Tai paveikė „darbiečių“ rezultatus, o didžiausias nuosmukis – jo pasitraukimas 2015–2018 m., kai partija net nepateko į Seimą, pradėjo byrėti partijos branduolys. Sugrįžęs V.Uspaskichas sakė, kad kai kuriuos skyrius reikėjo atkurti vos ne nuo nulio.

Pasak M.Baltrukevičiaus, ir dabar asmenybių trūkumas partijoje labai ryškus, silpnokos pozicijos regionuose. Savivaldos rinkimuose „darbiečiai“ gaudavo bent 100 mandatų, o 2019-aisiais – tik 61 ir vos vieną mero postą. Seimo rinkimuose asmenybių trūkumas atsiskleidė tuo, kad viskas, kas buvo iškovota, – per daugiamandatę apygardą, o vienmandatėje laimėjo vienintelis Valentinas Bukauskas.

Tad, pabrėžia M.Baltrukevičius, nors 2020-ųjų Seimo rinkimai partijai buvo sėkmė, nes ji grįžo į aukščiausiąją politinę lygą, per daug jos sureikšminti nereikėtų. Juolab kad prie to prisidėjo ir sugrąžinta 1,8 mln. eurų valstybės dotacija, kuri leido partijai vykdyti gana aktyvią rinkimų kampaniją, o kitos tokios auksinės progos nebus.

Tad nors DP deklaruoja turinti 10 141 narį ir gausumu nusileidžia tik Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) ir Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD), „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausų duomenimis, dar praėjusių metų pabaigoje surinkdavusi 8–9 proc. apsisprendusiųjų, už ką balsuos, palaikymą, šį birželį tenkinosi jau vos 4,7 proc., liepą – 6,1. Tad gal DP prasideda ne nauja pradžia, o agonija? „Toks scenarijus įmanomas, nes jos perspektyvos miglotos. Ir negali pasakyti, kad kuris iš kandidatų toks, kad jo pergalė reikštų, jog partija reanimuosis, atras savo nišą, prasidės sėkmės laikotarpis“, – prognozuoja M.Baltrukevičius.

Politologė Jūratė Novagrockienė taip pat mano, kad sunku tikėtis DP sėkmės šuolio: „Nors A.Mazuronis tarp kitų „darbiečių“ veikėjų gana patrauklus politikas, pasižymi kitu komunikacijos stiliumi, santūresnis, racionalesnis, labiau matomas, nes yra Seimo vicepirmininkas, bet kad jam pakaktų parako „darbiečius“ iššauti į viršų, labai abejočiau. Juo labiau kad į tą pačią politinę nišą – daug panašių pretendentų.“

Tai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir Regionų partija. Tad, politologės prognozėmis, DP perspektyva nacionaliniu mastu abejotina, gal tik kai kuriose savivaldybėse šansai didesni.

Jos manymu, dabar agresyviausia socialinė grupė – Šeimų sąjūdis – pasidalys tarp LVŽS ir DP, nuosaikesni, kuriems svarbesni socialiniai, verslo interesai, gal balsuotų už DP. Bet, kol partijai vadovavo V.Uspaskichas, rusakalbis, buvo didesni „darbiečių“ šansai pritraukti ir rusakalbių balsų.

M.Baltrukevičius pabrėžia, kad šie DP pirmininko rinkimai išskirtiniai tuo, kad kelia esminį klausimą: apie ką ši partija kaip politinė jėga. V.Uspaskicho eroje buvo viskas aišku: tai – vieno asmens projektas, kuris, ypač pirmame etape, bene labiausiai orientavosi į palankios verslui partijos nišą. „Dabar, priklausomai nuo to, kas laimės rinkimus, partija transformuosis. A.Mazuronio pergalės atveju gal sunkiausia būtų atsakyti, kuria kryptimi. Jei laimės A.Gedvilas ar M.Velička, turbūt partiją bus bandoma šiek tiek radikalizuoti, nes radikalesnės partijos niša Lietuvoje gana laisva, bent jau joje nėra neišstumiamų žaidėjų. Kol nebus atsakyta į klausimą, apie ką nuo šiol bus ši partija, tol nebus pokyčių“, – prognozuoja analitikas.

Vadybininkai: pasak J.Novagrockienės, politinės partijos gana seniai tapo akcinėmis bendrovėmis ir rinkimų sėkmei didelę reikšmę turi tai, kiek jų pirmininkai sėkmingai dirba kaip vadybininkai. Bet vis tiek jų asmenybė svarbi. V. Skaraičio / BNS nuotr.

„Darbiečių“ rinkėjai

A.Mazuronis (beje, anksčiau buvęs „Tvarkos ir teisingumo“, paskui – Liberalų sąjūdžio nariu) žada nuosaikesnę poziciją, ir tai gerai vertina politologai. Bet ar tai patiktų „darbiečių“ rinkėjams?

„Ideologijos DP nėra ar bent jau nelabai įžvelgiu. Jei koks užsienio žurnalistas paklaustų, ko ji siekia, būtų sunku paaiškinti. Pagal apklausas DP elektoratas – bedarbiai, darbininkai, rusai, dalis lenkų, kurie žiūri ir skaito rusišką žiniasklaidą. Ar A.Mazuronis tinka bedarbiams, darbininkams, rusams, Naujosios Vilnios lenkams? Nebūčiau tikras. Jis inteligentiškas, o reikėtų rėksnio skandalisto“, – svarsto Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys ir priduria, kad ypatingų ateities galimybių DP neįžvelgiantis, nes visada, kai tik V.Uspaskichas atsitraukdavo, išnykdavo ir jos reitingai.

Pagal apklausas DP elektoratas – bedarbiai, darbininkai, rusai, dalis lenkų, kurie žiūri ir skaito rusišką žiniasklaidą.

Pasak sociologo, partijas galima skirstyti į dvi grupes. Pirma – kai vienas žmogus ar jų grupė įsteigia tarsi uždarąją akcinę bendrovę (UAB), o paskui prisisamdo kitų darbuotojų. Bet tai jų nuosavybė, ir jei nebėra įkūrėjų, ir partijos nelabai yra. Labai ryškių pavyzdžių buvo gana daug. Kazimira Prunskienė buvo įsteigusi bent keturias, tokia buvo „Tvarka ir teisingumas“, dabar DP, LVŽS, „Vardan Lietuvos“, kurią visi vadina tiesiog Sauliaus Skvernelio partija. TS-LKD, V.Gaidžio manymu, „akcininkas“ taip pat vienas – Vytautas Landsbergis, ir jei ne jis, partijos viduje esančios kelių ideologijų – liberaliosios, krikščionių demokratų, tautininkų rėmėjai suformuotų kelis atskirus darinius.

Kita grupė partijų – akcinės bendrovės (AB), kur daug smulkių narių. Jie samdo kokį vykdomąjį direktorių, gali vieną, gali ir kitą. Toks Liberalų sąjūdis, Laisvės partija, socialdemokratai, tokie tampa ir konservatoriai. Jos buriasi pagal kažkokią ideologiją – liberaliąją, socialdemokratų ar kitą. „AB direktoriui svarbios kiek kitokios savybės, nei UAB: jam neužtenka būti išvaizdžiam, jis turi būti geras organizatorius, išmanyti tą ideologiją, kurią reprezentuoja, kad galėtų atstovauti AB. Bet jį gali pakeisti kitas žmogus, jis ne tiek svarbus kaip UAB steigėjas“, – lygina sociologas.

Jis atkreipia dėmesį į tam tikrą rinkimų aritmetiką. Kad partija patektų į Seimą, reikia 5 proc. visų rinkėjų balsų, bet į rinkimus jų ateina pusė, vadinasi, užtenka 2,5 proc. Atitinkamai jei nori pelnyti apie 20 proc. mandatų Seime, užtenka 10 proc. balsų. Vadinasi, politiko, kuris patinka tik dešimtadaliui Lietuvos žmonių, o 90 proc. nepatinka, partija gali gauti 20 proc. mandatų Seime. Svarbu patikt ne visiems, o savo rinkėjui. Štai G.Landsbergis visuomenės apklausose tarp nepopuliariausių, bet tarp savo elektorato jis populiarus arti 100 proc.

„Gražus ir charizmatiškas turi būti kandidatas į prezidentus, nes ten reikia surinkti daugiau kaip pusę balsų, o partijai reikia nedaug, užtenka, kad lyderį ir partiją mylėtų bent 2,5 proc. gyventojų“, – skaičiuoja V.Gaidys.

G.Landsbergio pavyzdys puikiai iliustruoja, kad lyderis gali būti populiarumo dugne, o partija – viršuje. Bet, žinoma, pranašumas, jei partiją jos pirmininkas kilsteli aukštyn, kaip kad buvo LSDP lydere išsirinkus Viliją Blinkevičiūtę. „Socialdemokratų elektoratas – pats seniausias iš visų partijų, o V.Blinkevičiūtė jiems – dalis prisimenamos Algirdo Brazausko charizmos, imponuoja jos tikrumas, ji net savo išvaizda socialdemokratiška, globėjiška, ji išmano socialdemokratų ideologiją, apvaikščiojusi Briuselio koridorius. Kaip samdyta „direktorė“ ji labai atitiko lūkesčius. Prieš ją buvęs „direktorius“ buvo silpnas. Nors irgi atitiko socialdemokratų kanonus, bet jam trūko charizmos“, – lygina V.Gaidys.

Vis dėlto, pasak sociologo, nepriklausomybės atgavimo pradžioje, kai formavosi politinis peizažas, visos partijos buvo UAB, tad labai svarbu buvo lyderiai. Po truputį jos pradėjo transformuotis į AB, kai „direktoriai“ tampa mažiau svarbūs.

Lyderis ar vertybės

Vienas iš kandidatų į naujus DP vedlius A.Mazuronis taip pat įsitikinęs, kad vieno žmogaus partijos jau baigia savo erą, o V.Uspaskich šįsyk išėjo negrįžtamai.

Dar vienu jo sugrįžimu netiki ir M.Baltrukevičius: „Jis ir pats jaučia, kad jo žvaigždžių valanda politikoje jau praeityje. Pastaruoju laiku buvo aišku, kad jis suinteresuotas vieta EP, ir Seimo rinkimai tai puikiai parodė. Jei jam DP interesai būtų rūpėję labiau nei asmeniniai, jis būtų buvęs sąrašo vedliu.“

Prieš kelerius metus praeitį nuėjo ir kitas panašiu laiku pradėtas ir politines viršūnes pasiekęs projektas – Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumas“.

Vis dėlto, aiškina M.Baltrukevičius, dėl mūsų rinkimų sistemos – vienmandačių apygardų, tiesioginių merų rinkimų ir vieno žmogaus sukurtas politinis projektas, jei nori pasiekti didesnės sėkmės, turi rasti daugiau vardų. Tad ir DP savo auksiniais laikais turėjo ir daugiau ryškesnių asmenybių, tiesa, visi jie telkėsi aplink partijos lyderio figūrą.

Vis dėlto, kiek šiandienos Lietuvos rinkėjų pasirinkimus lemia partijų lyderių patrauklumas, o kiek – vertybiniai dalykai? M.Baltrukevičiaus vertinimu, partijos dažnai į programų kūrimą žiūri gana formaliai, o asmenybių vaidmuo labai svarbus. „Štai turime antrą iš eilės nepartinį premjerą, ir tai daug ką pasako – viskas susiveda į populiarius asmenis, kurie nori save atsieti nuo nepopuliarių partijų. Iš dalies tai rinkėjų apgaudinėjimas, nes Vyriausybė formuojama partiniu pagrindu, čia tik bandymas tą patį produktą įvynioti į patrauklesnį popieriuką. Mūsų politika gana smarkiai personalizuota“, – neabejoja M.Baltrukevičius.

J.Novagrockienės manymu, ideologija partijoms tampa antraeiliu dalyku, vertybės, kurios kažkada buvo labai svarbios norint pelnyti rinkėjų balsus, dabar nusileidžia asmenybių svarbai, ir ji abejoja, kad tai išnyks kaip vektorius.

„Dabar trūksta lyderystės, personalijų, kurios būtų ryškios politikoje, ir šio deficito kontekste tampa svarbios vadybinės savybės. Politinės partijos gana seniai tapo akcinėmis bendrovėmis ir rinkimų sėkmei didelę reikšmę turi tai, kiek partijų pirmininkai sėkmingai dirba kaip vadybininkai. Bet vis tiek jų asmenybė svarbi“, – neabejoja J.Novagrockienė.

„Amžinieji“ išliks

Kitąmet pirmininkų rinkimai laukia Liberalų sąjūdžio, LSDP, Laisvės partijos. Ar joms vertėtų ieškoti naujų vedlių?

„Nenustebčiau, jei visos trys pirmininkės liktų. Didžiausia mįslė – socialdemokratai. Jų pirmininko rinkimai bus po savivaldos rinkimų, tad, jei rezultatas bus geras ir pati V.Blinkevičiūtė norės likti, ir liks. Bet klausimas, kas LSDP yra geras rezultatas. Didelis palaikymas nacionaliniu mastu, daug merų postų, bet ypač svarbus pasirodymas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kur dabar partija neturi net savo frakcijų tarybose. Nesugebėti grįžti į tris didmiesčius būtų pralaimėjimas, o tokia tikimybė neatrodo neįmanoma“, – mano M.Baltrukevičius.

Jo nuomone, neatrodo, kad Liberalų sąjūdis šiuo metu turi rimtų alternatyvų Viktorijai Čmilytei-Nielsen. Jei pasiseks sėkmingai pasirodyti savivaldos rinkimuose ir jei Aušrinė Armonaitė norės liks Laisvės partijos pirmininkės poste, pokyčių gali nebūti ir joje, nors Seime yra ir kitų gana ryškių „laisviečių“ – Vytautas Mitalas, Tomas Vytautas Raskevičius. Remigijaus Šimašiaus, M.Baltrukevičiaus vertinimu, politinė karjera baigėsi arba arti pabaigos. Dabartinės jo žmonos verslo peripetijos nelabai gražiai atrodo, ypač partijai, kuri susikūrė Liberalų sąjūdžio skandalo kontekste, tiesa, mastai nesulyginami, bet vis tiek negražu.

Iki TS-LKD pirmininko rinkimų laiko daugiau, bet jau įsisiūbuoja diskusijos, nes G.Landsbergis nebekandidatuos ir tikrai reikės naujo vedlio. Šiandien dažniausiai minima krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko pavardė, bet, primena J.Novagrockienė, jo politiniai taškai didele dalimi surinkti dėl palankių aplinkybių, nes jis buvo matomas mūsų pagalbos kariaujančiai Ukrainai, Lietuvos saugumo stiprinimo kontekste. Bet tarp konservatorių atsirandant naujų lyderių politologė sako neįžvelgianti.

Kiek karaliaus amžinieji partijų vadovai? „Valstiečiams“ Ramūnas Karbauskis su viena aštuonerių metų pertrauka vadovauja nuo 1997-ųjų, Valdemaras Tomaševskis nepakeičiamas Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai jau 23-eji metai. „Bus, kol patys to norės“, – prognozuoja M.Baltrukevičius.

Bet, kaip rodo V.Uspaskicho atvejis, tokia diena anksčiau ar vėliau ateina. Tik neaišku, kas po jos laukia partijos, dešimtmečius prijunkusios prie vieno asmens.