„Aš šiandien nesuprantu, kas darosi Lietuvoje. Nesuprantu, kur dingo mūsų senosios religijos požymiai, kur medis buvo kažkas tai tokio daugiau nei tik medis. Dabar aš matau miestuose, ištisuose miestuose, tiesiog nebespėju jau sekti – Gargždai, Klaipėda, Šiauliai... Kažkas baisaus“, – penktadienį Prezidentūroje vykusioje diskusijoje kalbėjo šalies vadovas.

Aš šiandien nesuprantu, kas darosi Lietuvoje. Nesuprantu, kur dingo mūsų senosios religijos požymiai, kur medis buvo kažkas tai tokio daugiau nei tik medis.

G. Nausėda teigė, kad Punios šile „turi būti nutraukta bet kokia veikla kertant medžius ir galbūt net iki minimumo apribotos žmonių teisės ten kažką daryti, net uogavimo ar grybavimo prasme“.

Kreipdamasis į aplinkos ministrą Kęstutis Mažeika jis priminė, kad pirmajame susitikime ragino spręsti Punios šilo klausimą.

Aplinkos ministras teigė, kad visi sprendimai Punios šile daromi griežtai laikantis įstatymų ir mokslininkų rekomendacijų.

Miškų politikos negali lemti tik verslo interesai

Formuojant Lietuvos miškų politiką, medienos auginimas negali būti vienintelis prioritetas, reikia ieškoti pusiausvyros tarp verslo interesų ir siekio saugoti mišką, teigia prezidento vyriausiasis patarėjas Jaroslavas Neverovičius.

„Atsiranda vis daugiau argumentų už tai, kad turime vertinti ir socialinį kontekstą, visuomenės poreikius per miškų prizmę, turime matyti miškus kaip pagrindinę ekosistemą, atliepiant klimato kaitos iššūkius. Taip pat turime matyti galimybę per miškus dalinai prisidėti prie tos problemos švelninimo“, – spaudos konferencijoje žurnalistams sakė J. Neverovičius.

Taip jis kalbėjo po penktadienį Prezidentūroje vykusios diskusijos-konferencijos „Lietuvos miškai po 2020 metų“.

Šiais metais baigia galioti Nacionalinės miškų ūkio strategijos sektoriaus plėtros programa, todėl, anot Prezidentūros, būtina pradėti diskusiją dėl naujo miškų politikos strateginio dokumento turinio.

„Reikia kitokios miškininkystės, nei esame pripratę“, – sakė aplinkos viceministrė Rasa Vaitkevičiūtė.

Kaip teigia Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos vadovas Algis Gaižutis, jei privačiuose miškuose yra tam tikri suvaržymai, tai jų savininkams už tai turi būti atlyginama „pilna apimtimi“.

Reikia kitokios miškininkystės, nei esame pripratę.

„Šiuo metu atlyginimas už apribojimus yra arba išvis nemokamas, arba imituojamas. Pagal šiuo metu taikomą metodiką yra atlyginamos palūkanos už negautą naudą iš brandą pasiekusių miškų, kuriuos būtų galima naudoti, bet jie nenaudojami“, – sakė A. Gaižutis.

„Nuo 2015 metų bankai daugeliu atveju taiko neigiamas palūkanas. Pagal tą logiką, tai savininkas dar turėtų primokėti už tai, kad jam apribojimus nustatė. Absoliuti nesąmonė“, – kalbėjo jis.

Pasak Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Kupstaičio, formuojant naują miškų politiką taip pat gali būti peržiūrėtos saugomų teritorijų ribos, tačiau pačiose saugomose teritorijose tuomet turėtų būti įvedami papildomi apribojimai.

„Turime daug saugomoms teritorijoms priskirtų miškų, kurie dažniausiai neturi didelės gamtinės vertės, tačiau juose yra tam tikri apribojimai, kurie sukelia naštą miško savininkams, o mes po to ieškome pinigų kompensacijoms“, – sakė N. Kupstaitis.

„Ir pats miškų ūkis turėtų prisitaikyti labiau, atsisakant plynųjų miško kirtimo sistemų tam tikrose teritorijose“, – pridūrė jis.

Naują miškų politikos dešimtmečio strategiją Aplinkos ministerija turėtų parengti iki šių metų pabaigos.