Kaip kovoti su Rusijos sabotažais Baltijos jūroje, plačiau pakomentavo už saugumą ir gynybą atsakingas Europos komisijos narys Andrius Kubilius.

– Suomija suėmė septynis jūreivius, kurie, panašu, plaukė laivu, nutraukusiu vieną iš elektros jungčių. Ar Suomija galėtų būti pavyzdys kitoms Europos šalims?

– Suomija pademonstravo gerą pavyzdį tiek sustabdydama laivą, tiek imdamasi teisinių veiksmų. Be to, kiek žinau, Europos Komisijos viceprezidentė, atsakinga už saugumą, planuoja artimiausiu metu pateikti keletą sprendimų Komisijos pritarimui. Kokiomis priemonėmis ir kaip šie veiksmai galėtų būti įgyvendinami, siekiant, kad Europos Sąjunga būtų geriau pasiruošusi stabdyti tokius sabotažo aktus, dar pamatysime. Be abejo, svarbu aptarti ir technologines priemones, skirtas situacijos stebėjimui. Baltijos jūra, palyginti su kitais povandeniniais kabeliais kitose jūrose, yra gana sekli, todėl pakanka inkaro grandinės, kad būtų pasiektas dugnas ir nutraukti kabeliai. Reikia stiprinti stebėseną, pasitelkiant įvairias priemones, įskaitant kosmoso technologijas. Tai ir mano atsakomybė, būnant komisaru, atsakingu už gynybą ir kosmosą.

Baltijos jūra, palyginti su kitais povandeniniais kabeliais kitose jūrose, yra gana sekli, todėl pakanka inkaro grandinės, kad būtų pasiektas dugnas ir nutraukti kabeliai.

Toliau svarbu aptarti teisinių veiksmų galimybes. Trečia – turime turime per medžius matyti ir visą mišką, nes mes kartais susikoncentruojame į vieną atskirą Rusijos hibridinio karo elementą. Šiuo metu ypač aktualūs yra kabeliai, tačiau anksčiau matėme kitus veiksmus, pavyzdžiui, pabėgėlių instrumentalizavimą. Neseniai Vokietijos spauda paskelbė apžvalgą apie sabotažo aktus, užfiksuotus pačioje Vokietijoje. Kai matome visą mišką, suprantame, kad mums reikia aiškesnės strategijos.

– Vis dar nėra aiškaus atsakymo, ką reikėtų daryti. Pavyzdžiui, Ž. Vaičiūnas teigia, kad galimybę saugoti strateginius kabelius riboja tarptautinė teisė. Ar galite tai paaiškinti?

– Sunku pasakyti. Tarptautinė teisė greičiausiai labiau susijusi su atvira laivyba. Jei pastebime, kad Rusijos laivas vykdo veiksmus, keliančius grėsmę, klausimas – kokių veiksmų galime imtis pagal tarptautinę jūrų teisę. Dabar dažniausiai reaguojame jau įvykus sabotažo aktams, tačiau būtų daug efektyviau užkirsti kelią iš anksčiau. Turbūt reikės konsultuotis su jūrų teisės specialistais. Galbūt turėtų būti teisė stabdyti tokius laivus ar užtikrinti, kad juos lydėtų pasieniečiai ar saugumo locmanai, tose vietose, kur yra nutiesti kabeliai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios šalys galėtų imtis šių veiksmų?

– Gali ir atskiros šalys, bet turbūt jos gali tai daryti tuo atveju, jeigu tai yra jų teritoriniai vandenys. Ar šalys gali imtis veiksmų vandenyse, kurie pagal tarptautinę teisę nepriklauso jokiems konkretiems teritoriniams vandenims, aš vėlgi nesiimu spėlioti. Kartais pagalvoji, kad tai, ką daro Rusijos laivynas, nesvarbu, kokiomis vėliavomis plaukioja su savo tuo naftos juoduoju laivynu. Klausimas yra toks: kai matome tokius sabotažo aktus, tai vis labiau panašėja į tai, ką aš drįsčiau vadinti žmogiška, o ne teisine kalba – piratavimu. Atsiminkime, kaip elgiasi tarptautinė bendruomenė, kovodama su piratavimu netoli Somalio, Indijos vandenyno pakraščiuose. Europos Sąjunga pati labai aktyviai yra ėmusis veiksmų.

– Kokie veiksmai buvo vykdomi?

– Buvo siunčiami kariniai laivai, imtasi priemonių apsaugoti laivybą.

LNK stop kadras.

– Ar piratavimas yra tam tikra nusikalstamumo forma, o ne politinis veiksmas?

– Labai paprastai šnekant, mes turime laivybos komunikaciją: mūsų laivai plaukia per Raudonąją jūrą, išplaukia į vandenyną ir ten, būtent tuose sąsiauriuose, plaukdami susiduria su piratais, kurie juos, taip sakant, užiminėja, stabdo ir panašiai. Tai reiškia, kad turime problemą su laivybos komunikacijos saugumu. Čia, tuo tarpu, turime problemą su telekomunikacijų saugumu – kabeliais, dujų vamzdžiais, kuriuos periodiškai ir sąmoningai siekia sugriauti Rusijos atitinkamos tarnybos. Ten bandoma sugriauti laivybos komunikaciją, čia bandoma sugriauti kitą komunikaciją. Kitaip sakant, matau panašumą ir matau, kaip apsaugant laivybos komunikaciją galima imtis reikšmingų veiksmų, sutelkiant reikalingas pajėgas ir karines priemones tam, kad būtų galima apsaugoti laivybos komunikaciją nuo piratavimo. Aišku, reikia ir kitų priemonių – nesulyginsi 100 proc., bet pats principas yra panašus.