„Europa dvejus metus laukė sužadėtuvių vakarėlio, bet jis atšauktas likus savaitei“. Tokius žodžius Vokietijos kanclerė Angela Merkel ištarė Valdovų rūmuose Vilniuje 2013-ųjų lapkričio 28-osios vakarą, Ukrainai atsisakius pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga (ES).

Praėjus lygiai metams, Ukrainai vadovauja nauja provakarietiška valdžia, tačiau Rusijos agresijos akivaizdoje „susižadėti“ su Briuseliu nepasiryžo ir ji: laisvosios prekybos sutartį pasirašė, bet įsigaliojimą atidėjo.

Kitas ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas gegužę rengiamas Rygoje, kai prie ES vairo stovės Latvija. Karčias geopolitikos pamokas besimokanti Europa jame ambicijų turės mažiau.

Viltis ir nusivylimas Vilniuje

Tikėtasi, kad Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymas ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje padės Ukrainai ištrūkti iš Rusijos orbitos ir vainikuos Lietuvos pirmininkavimą ES.

Visus 2013-uosius dėmesys buvo sutelktas į bergždžias Europos pastangas įtikinti tuometinį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių paleisti iš kalėjimo politinę oponentę ekspremjerę Juliją Tymošenko. Tačiau likus savaitei, Vakarus apstulbino Ukrainos Vyriausybės pareiškimas, kad ji nutraukia pasirengimą sutarties pasirašymui.

„Nevadinčiau to nesėkme, tačiau tai buvo šokas, tarsi žadintuvo skambutis. Europos lyderiai neprognozavo tokio Rusijos pasipriešinimo ir iki paskutinės minutės tikėjosi, kad V.Janukovyčius pasirašys. Visi Europos diplomatai sakė, kad nebuvo jokio plano B, kai Ukraina pasakė „ne“, - sako Richardas Youngsas (Ričardas Jangsas) iš Briuselyje veikiančio tyrimų centro „Carnegie Europe“.

Dalis apstulbusių europiečių save įtikinėjo, kad V.Janukovyčius tik blefuoja, siekdamas geresnių sąlygų. Viltis Vilniuje ruseno ir lapkričio 28-osios popietę, kai likus kelioms valandoms iki viršūnių susitikimo pradžios, Europos Komisijos atstovai ukrainiečiams pasiūlė paskutinį kompromisą: sutartis pasirašoma, jos įsigaliojimą atidedant iki vasario.

Ši idėja Vilniuje sulaukė atsargios paramos iš žemesnio rango delegacijos narių, bet V.Janukovyčius paskutines viltis sudaužė per susitikimą su ES institucijų vadovais viešbutyje „Kempinski“, šalių lyderiams jau renkantis į už 200 metrų esančius Valdovų rūmus.

V.Janukovyčius teisinosi, kad pasirašius sutartį Rusija imsis sankcijų, kurios sužlugdys Ukrainos ekonomiką. Valdovų rūmams ištuštėjus, likus valandai iki vidurnakčio, renginio šeimininkė Dalia Grybauskaitė pranešė, kad ES vadovų argumentai „nepasiekė Ukrainos prezidento nei ausies, nei minties“.

„Atrodo, kad V.Janukovyčius buvo nuoširdus, kalbėdamas apie kaimyninės šalis spaudimą. Rytų partnerystės koncepcija neturėjo strategijos, kaip priešintis Rusijos veiksmams. Buvo didžiulė klaida neatsižvelgti į Rusijos faktorių“, - sako Ukrainos nacionalinio strategijų studijų instituto Odesos skyriaus ekspertė Julija Serbina.

Žinios iš Vilniaus pakurstė protestus Kijeve, įgavusius „Maidano“ ir „Euromaidano“ pavadinimus. Vasarį V.Janukovyčius buvo priverstas sprukti iš šalies. Rusija aneksavo Krymą, o jos remiami separatistai įsitvirtino keliuose Rytų Ukrainos miestuose. Karas Rytų Ukrainoje jau nusinešė jau per 4 tūkst. gyvybių.

Ribotas suverenitetas?

Ukrainos prezidentu tapęs Petro Porošenka birželį paskelbė, kad taiso istorinę klaidą, ir parkeriu iš Vilniaus viršūnių susitikimo iškilmingai pasirašė laisvos prekybos sutartį su ES.

Po kelių mėnesių tas pats prezidentas paprašė atidėti sutarties įsigaliojimą iki 2016 metų. Lietuvos diplomatai, gynę Ukrainos interesus derybose su ES, neslepia nuoskaudos, kad apie tai sužinojo tik iš spaudos.

„Tai, kad sutartis neveikia, nuvilia, nes Ukrainos visuomenė turėjo sumokėti didžiulę kainą už sutarties pasirašymą. Nė viena kita šalis nesusidūrė su tokiais sunkumais kelyje į ES“, - teigia J.Serbina.

Briuselis sutiko ne tik vienašališkai atverti Europos rinką Ukrainai, bet ir pakviesti Rusiją prie derybų stalo aptarti sutarties poveikį. Anot politologo Vykinto Pugačiausko, sutikdama su Maskvos dalyvavimu, ES akivaizdžiai išsižadėjo anuometinės pozicijos, kad „riboto suverenumo laikai Europoje praėjo“.

„Sutikdama „sklaidyti abejones“, ES teisinius sutarties klausimus nepateisinamai grąžina į politinių diskusijų lygį, ima žaisti Rusijos primetamą žaidimą, ir dar tada, kai jau beliktų laukti įsipareigojimų vykdymo, o ne naujų diskusijų“, - sako LRT užsienio naujienų redaktorius V.Pugačiauskas, Lietuvos pirmininkavimo metu dirbęs atstovu spaudai Briuselyje.

„Nebesu tikras, ar sutartis apskritai įsigalios tokiu pavidalu, kokiu buvo pasirašyta ir ratifikuota“, - priduria jis.

Savo nuostolius skaičiuoja ir Maskva. Nors Ukrainos narystė ES ir NATO artimoje ateityje neatrodo reali, dar sunkiau įsivaizduoti Ukrainą besijungiančią prie Maskvos kuriamos Eurazijos sąjungos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tarptautinėje erdvėje vis labiau izoliuojamas, o Baltijos šalys bando pasinaudoti atsivėrusiu „galimybių langu“ užsitikrinti NATO sąjungininkų karių ir karinės įrangos dislokavimą.

„Praėjus metams, negalime kalbėti vien apie nesėkmes, nes Ukraina grįžo prie europinio pasirinkimo, turi demokratiškesnę Vyriausybę. Be abejo, Ukrainos padėtis yra siaubingai trapi, bet Rusijos taktika bent kai kuriuose Ukrainos regionuose sustiprino europinę tapatybę“, - sako R.Youngsas.

Su ryžtingu ukrainiečių pasipriešinimu susidūręs V.Putinas taip pat nebegali tikėtis lengvai pakartoti Krymo scenarijaus kitose Ukrainos teritorijose.

„Rusija svarstė apie vadinamosios Novorosijos sukilimą ir prijungimą prie Rusijos, bet ryžtingi ukrainiečių veiksmai ir smunkantis Vladimiro Putino populiarumas Rytų Ukrainoje privertė keisti planus“, - neviešame susitikime kalbėjo vienas ES pareigūnas.

Artėjant ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui Rygoje gegužę, apie sužadėtuvių vakarėlius nebekalbama. Ukraina, Gruzija ir Moldova norėtų Latvijoje gauti narystės ES perspektyvą, bet Vakarų Europai turbūt tai pasirodys per didelis įsipareigojimas, todėl bus kalbama apie kitus instrumentus, tokius kaip pažanga siekiant bevizio režimo.

„Yra abejonių, ar Rygos susitikime pakaks politinės valios suteikti Rytų partnerystei tikrai stiprų impulsą. Jo reikia, bet dabartinis dėmesys krizei Ukrainoje atitraukia dėmesį nuo tokių šalių kaip Gruzija ir Moldova, o juk būtent jose krizė gali kilti dar iki Rygos susitikimo“, - perspėja R.Youngsas.