– Likimo ironija turbūt tokia, kad E. Vaitkus yra vienas iš nepalankiausių Lietuvos lenkams kandidatų, bet kažkodėl už jį balsuoja. Tai iš vienos pusės juokinga, iš kitos graudu. Tokia istorija šito krašto, tie žmonės nuolat keitė tapatybes.

19 amžiaus pradžioje dauguma jie buvo arba baltarusiai, arba lietuviai. Paskui, daugiausiai vedybų keliu, kalbėdavo tarpusavyje lenkiškai.

Lenkų rašytojas, gimęs Naujojoje Vilnioje, kurio visų romanų veiksmas vyksta aplink Vilnių ir Vilniuje, viename romane vaizduoja paskutinius kovos su Raudonąja armija metus, ten yra toks sakinys: „Nuėjus iš Vilniaus tris kilometrus, lenkų kalba pasibaigia“.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– E. Vaitkus pakomentavo savo sėkmės receptą pats. Esą Šalčininkuose ir Visagine, kur jis surinko daugiausiai balsų, jam padėjo rinkiminiai lankstinukai rusų kalba. Vytautas Juozapaitis yra minėjęs, kad tokios balsavimo tendencijos neramina. Gitanas Nausėda užsiminė, kad šiems regionams reikėtų skirti daugiau dėmesio.

Likimo ironija turbūt tokia, kad E. Vaitkus yra vienas iš nepalankiausių Lietuvos lenkams kandidatų, bet kažkodėl už jį balsuoja.

– Reikėtų klausti, ar įmanoma ką nors padaryti greituoju būdu. Kaip sakė vienas klasikas, greitai tik katės dauginasi. Visi, pažodžiui skaitantys Bibliją, sakytų, kad reikia 40-ies metų.

Kadangi skaitau ne pažodžiui, sakyčiau, kad reikia 76-erių metų. Tada buvo toks amžiaus vidurkis Artimuosiuose Rytuose, kai Mozė gyveno. Tokie dalykai nesikeičia greitai, jie keičiasi su kartomis. Kai kurių poslinkių yra, Vilniaus rajone meras yra ne Tomaševskininkas, ne iš tų jėgų, pamažu keičiasi.

Ar galima padaryti ką nors greičiau, bijau, kad nelabai. Kai tik politikai pradeda ką nors taisyti ir gerinti, išeina kaip su tarpiniais atsiskaitymais mokyklose, ar apskritai kaip su egzaminais, tik sugadina reikalą.

Reikia daugiau rodyti jautrumo. Galų gale, Lietuva 30 metų sprendė vienos raidės „w“ klausimą. Jeigu būtume jį išsprendę 1995 metais, gal šiandien E. Vaitkus būtų gavęs kokiu dešimtadaliu balsų mažiau.