Parlamentarai  bendru sutarimu šią savaitę po  pateikimo pritarė šiems  Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko prof. Arūno Gumuliausko  pateiktiems projektams. Po svarstymo Kultūros komitete ir  Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje toliau Seimo posėdžio salėje jie bus svarstomi lapkričio 5 d.

„Kad toks teisės aktas atsirastų, iniciatoriai buvo nepriklausomybės gynėjų organizacijos. Praėjus  30  metų nuo tų įvykių, jie tikrai nusipelnė, kad  būtų pagerbti“, – sakė A. Gumuliauskas.

Seimo narys konservatorius Edmundas Pupinis svarstė, ar nebus problemų nustatyti, koks  žmogus vertas tokio statuso ir kokio lygio bus reikalingi dokumentai, kurie bus vertinami kaip įrodymai.

„Tam yra organizacijos, kurios  atstovauja tiems žmonėms, kurios veda jų apskaitą. Patikėkite, kad tapti tos organizacijos nariu ne taip yra lengva. Daug yra gyvų liudininkų ir jie liudija“, – sakė prof. A. Gumuliauskas.

Manyčiau, kad gali būti sunku nustatyti, kas labiau vertas, kas mažiau vertas tokio statuso. Žmogaus fantazija kartais yra beribė... Taip pat daugelis žmonių yra kuklūs, jie nesigyrė, kad stovėjo  ir gynė parlamentą.

Tai, kad gali būti problemų įgyvendinant  įstatymus, mano ir Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila.

„Manyčiau, kad gali būti sunku nustatyti, kas labiau vertas, kas mažiau vertas tokio statuso. Žmogaus fantazija kartais yra beribė... Taip pat daugelis žmonių yra kuklūs, jie nesigyrė, kad stovėjo  ir gynė parlamentą“, – sakė jis Eltai.

Seimui siūlomi priimti  įstatymai  apima laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.

Pagal projektą, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjais siūloma pripažinti:  karius, kurie 1990 m. kovo 11– 1991 m. rugpjūčio 21 d. priklausė Lietuvos gynybos struktūroms, davė priesaiką (pasižadėjimą) ir jos nesulaužė; asmenis, dalyvavusius organizuotose struktūrose Lietuvos Nepriklausomybės gynyboje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.

Į tokį statusą galėtų pretenduoti ir asmenys, kurie nepriklausė organizuotoms struktūroms, bet nuo 1990 kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. gynė svarbius valstybinius objektus sovietų kariuomenės agresijos metu, jei tai dokumentais įrodoma;  asmenys, turintys  valstybinius apdovanojimus už Nepriklausomybės gynybą 1990 m. kovo–1991 m. rugpjūčio 21 d.

Laisvės gynėjo-kario savanorio teisinio statuso įstatymas  apibrėžia laisvės gynėjo-kario savanorio sąvoką ir nustato pagrindinius tokio statuso pripažinimo kriterijus.

Pagal projektą, Laisvės gynėjas-karys savanoris yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris kūrė krašto apsaugos struktūras, tarnavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje,  Lietuvos šaulių sąjungoje, saugojo ar gynė valstybinės svarbos objektus Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21d.

Lietuvos Nepriklausomybės gynėjo ir Laisvės gynėjo-kario savanorio teisinis statusas būtų pripažįstamas asmeniui ir po jo mirties.

Toks teisinis statusas būtų nepripažįstamas asmenims, kurie iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. pasišalino iš tarnybos vietos arba  buvo nušalinti nuo pareigų.

Pagal projektus, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjo ir Laisvės gynėjo-kario savanorio teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą tvarko Krašto apsaugos ministerija.

Siūloma, kad  įstatymai  įsigaliotų  2021 m. sausio 1 d. 

Šiuo metu nepriklausomybės gynėjų teisinis statusas suteikiamas  asmenims, pripažintais nedarbingais dėl 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos.