„Pirmą kartą Rusijos naujųjų amžių istorijoje stipriai ginkluota ir vieno asmens kontroliuojama jėga surengė reidą per šalies, turinčios vienas didžiausių branduolinio ginklo atsargas, teritoriją, reikalaudama pareigūnų atsistatydinimo ir atkeliavo iki sostinės“, – pasaulio dėmesį prikausčiusius penktadienio vakarą prasidėjusius ir visą šeštadienį trukusius įvykius vertina Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas.
Nors pasiektas susitarimas ir ginkluoto maišto vadeiva J. Prigožinas sustabdė savo privačios grupuotės „Wagner“ samdinius jiems neįžengus į Maskvą, tai nėra šios istorijos pabaiga. „Kauno diena“ su A. Medalinsku aiškinasi, kas gali būti toliau.
Situacija: A. Medalinsko teigimu, J. Prigožinas padarė klaidą manydamas, kad Maskvoje juos pasitiks lygiai taip pat kaip Rostove. Asmeninio arch.nuotr.
Tikėtini neramumai
– Kokius prognozuojate tolesnius įvykius, sukeltus J. Prigožino ginkluoto maišto? Jam Vladimiras Putinas pažadėjo leisti išvykti į Baltarusiją.
– Yra trys aspektai. Pirmas, mums artimiausias, J. Prigožino žygis į Maskvą pasibaigė, bet į Baltarusiją prasidėjo. Baltarusija geopolitiškai svarbi V. Putinui, ir ne tik, ji turi sienas su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. Klausimas, koks vaidmuo bus skirtas J. Prigožinui Baltarusijoje. Ar tik pabūti po A. Lukašenkos, kuris dalyvavo derybose dėl maišto nutraukimo, sparnu pakeliui į Afriką toliau tvarkyti savo verslo? Gal provokacijų rengimas prieš Ukrainą ar kurią nors NATO šalių? Tokiu atveju Rusija galėtų sakyti: čia juk J. Prigožinas, matėte, ką jis išdarinėjo Rusijoje, mes jo nekontroliuojame. Mums Lietuvoje reikėtų galvoti apie pasirengimą tokioms provokacijoms, ir čia jau nebebūtų tik migrantų krizė.
Antras klausimas, kaip sureaguos J. Prigožino komanda, nes jų galva numušama, kartu numušamas ir jų autoritetas, juos norima išskirstyti po Rusijos karinius dalinius. Akivaizdu, kad Rusija turi problemą dėl 25 tūkst., dar ir daugiau, jei skaičiuotume ir „Wagner“ rezervą – buvusius kalinius, kurie gerai įvaldę ginklą ir bet kurioje Rusijos teritorijoje gali imtis įvairių veiksmų.
Trečia, J. Prigožinas parodė, kad Rusijos valdžia silpna. Rostove prie Dono išėję į gatves žmonės sutiko „Wagner“ samdinius kaip savotiškus išvaduotojus, juos ragino eiti į Maskvą ir ten daryti tvarką. Akivaizdu, kad visos apklausos apie didelius V. Putino reitingus, bent jau vertinant pagal Rostovo situaciją, švelniai tariant, neteisingos. Pats faktas, kad ginkluota karinė jėga galėjo nueiti Rusijoje didžiulį kelią be jokių kliūčių, jai buvo leista pašauti Rusijos karinius lėktuvus, suimti Rusijos karinius generolus, užimti miestus, kontroliuoti teritorijas, labai akivaizdžiai parodo, kokio stiprumo yra Rusijos režimas.
– Sakote, mūsų pasienyje su Baltarusija gali būti sukelta didesnių provokacijų nei A. Lukašenkos organizuota nelegalių migrantų krizė. Kokių?
– Negalime nuspėti J. Prigožino, Rusijos, o gal ne tik jos specialiųjų tarnybų veiksmų. Manau, per A. Lukašenką čia galėjo dalyvauti ir kai kurios kitos šalys, visų pirma, turiu omeny Kiniją.
Kita vertus, jei J. Prigožinas nevykdo kokios savo funkcijos Baltarusijoje, manau, galime išgirsti apie kokį jam nutikusį nelaimingą atsitikimą. Jis iš tikrųjų sudavė tokį smūgį V. Putinui, taip pažemino jį, jo aplinką, jo režimą. To iš KGB atėję žmonės, o tokie yra ir Rusijos oligarchai, ir specialiųjų tarnybų vadovai, neatleidžia, visai nesvarbu, kokioje šalyje jiems neįtikęs asmuo būtų.
J. Prigožinas parodė, kad Rusijos valdžia silpna. Rostove prie Dono išėję į gatves žmonės sutiko „Wagner“ samdinius kaip savotiškus išvaduotojus.
Svarbiau Afrika
– Vis dėlto, kaip darė prielaidą kai kurie apžvalgininkai, ar visas tas maištas galėjo būti inscenizacija Vakarams parodyti, kad gali būti dar blogiau nei V. Putinas?
– Neatmetu tikimybės, bet jei taip ir buvo, V. Putinas prarado J. Prigožino kontrolę. Kažkuriuo metu jis įsivaizdavo esantis Bachmuto užkariautojas, kai kurie V. Putino aplinkos oligarchai jį už tai garbino, jis manė, kad gali tapti svieto lygintoju, padaryti tvarką Rusijoje ir spręsti savo reikalus Afrikoje, nes čia jo verslui iškilo didžiulė problema.
Prieš dvi savaites jo karinei struktūrai „Wagner“ liepta pasirašyti sutartį su Rusijos gynybos ministerija – iš principo iš privačios karinės struktūros tapti jos dalimi, kontroliuojama Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu, tai, manau, ir buvo viena iš kertinių priežasčių, dėl ko kilo šis ginkluotas maištas. Mat tokiu atveju būtų kontroliuojami ir visi finansiniai srautai, gamtos ištekliai, kuriuos J. Prigožinas siurbė Afrikoje ir Sirijoje. Jis suteikdavo vietiniams režimams skydą nuo galimų perversmų ir teroristinių puolimų, o šie mainais jam atiduodavo gamtos išteklius.
– Ar Afrikoje negaliotų reikalavimas grupuotei „Wagner“ išsivaikščioti?
– Darau tokią prielaidą. Manau, J. Prigožiną sustabdyti jo žygyje į Maskvą, galėjo jo verslo interesai. Kadangi jie didžiausi ne Donbase, o Afrikoje, greičiausiai, kažkoks susitarimas ten ir buvo padarytas dėl „Wagner“ samdinių. Mačiau pasvarstymų ir Rusijos viešojoje erdvėje, kaip valdyti J. Prigožiną, – ar visapusiškai, ar paliekant jam Afriką, o Rusijoje padarant tampomu už virvutės.
Tačiau jis parodė, kad nenori būti tampomas. Pats faktas, kad iki paskutinės akimirkos prie pat Maskvos, prie Okos upės, „Wagner“ kolonos nesustojo ir nuolat vyko derybos, negalėčiau atmesti, kad J. Prigožinas kaip vieną esminių sąlygų, žinoma, šalia savo saugumo, kad nebūtų teisiamas, kad būtų suteikta amnestija jį remiantiems kariams, kėlė savo verslo interesus. Jie aktualiausi Afrikoje ir Sirijoje.
Kalinių kariuomenė
– Kas per veikėjas tas J. Prigožinas, kad jam leista turėti tokią nematyto pasaulyje formato privačią karinę formuotę kaip „Wagner“?
– J. Prigožinas – V. Putino draugas nuo Peterburgo laikų. Manyčiau, jie kartu kontroliavo vadinamojo banditiško Peterburgo finansinius srautus. J. Prigožinas, kiek žinau, dukart sėdėjęs už grotų, jis žino, kas yra nusikaltėlių mentalitetas, todėl ir sukūrė tokią struktūrą kaip „Wagner“.
Beje, Rusijos gynybos ministerija ne tik perima šią struktūrą, ji bus išsklaidyta po įvairius Rusijos karinius dalinius. Pagal Rusijos Valstybės Dūmos naujai priimtą įstatymą ši ministerija galės pasirašyti sutartį su kaliniais, esančiais kalinimo vietoje, iš lig šiol J. Prigožino verbuojamo kontingento. Tad Rusijos armijoje atsiras štai tokių asmenų – ir iš išsklaidytos J. Prigožino komandos, ir naujų kalinių.
Nežinau, ką gali laimėti Rusija išsklaidžiusi „Wagner“, išskyrus, kad išsklaido potencialų neramumų židinį viename taške į daug taškų. Jei kaliniai ateis į kariuomenę, jie gali joje pradėti įvesti savo taisykles, tai tas pats, kaip į jos vidų integruoti vėžio ląstelę.
Beje, „Wagner“ samdiniai, grįžę namo po karo Donbase, padaro labai daug nusikaltimų. Tad tie, kurie neis į Rusijos kariuomenę, prisidės prie nestabilumo įvairiose Rusijos vietose.
Kitaip: „Wagner“ Ukrainoje veikė ne kaip kariuomenė, o kaip banditai. Nežinia, iš kur staiga išdygdavo kaip vaiduokliai, iš pasalų atslinkdavo į apkasus, nužudydavo peiliu kokį Ukrainos kareivį, gal dar jį apvogdavo. Scanpix nuotr.
– Vis dėlto prie J. Prigožino masiškai nesijungė nei Rusijos armijos kariai, nei kitų struktūrų atstovai. Ar jis apsiskaičiavo?
– Manau, apsiskaičiavo. Jis padarė klaidą manydamas, kad Maskvoje juos pasitiks lygiai taip pat kaip Rostove. Buvo pažadintos vadinamosios miegančiosios J. Prigožino ląstelės Maskvoje, kad jį čia pasitiktų. Manau, jis gavo informaciją, kad Maskvoje nebus kaip Rostove, ir tai buvo dar viena papildoma priežastis, pastūmėjusi jį atsitraukti.
Vieni komentatoriai džiūgavo, kad J. Prigožino maištas – geriausia, kas galėjo nutikti, nes pačioje Rusijoje kils neramumų ir kariuomenė iš Ukrainos bus atitraukta jiems raminti, kiti – kad mušasi du banditai ir bet kurio pergalė mums nieko gero, o J. Prigožinas tikrai ne geriau nei V. Putinas. Ar Kremliaus silpnumą atskleidęs J. Prigožino žygis gali išjudinti ne banditiškas, o demokratines Rusijos jėgas pasipriešinti režimui?
Šie įvykiai parodė, kad Rusija yra tokia valstybė, kurią reikia analizuoti įvairiais pjūviais norint suprasti, kas ten vyksta ir kas dar gali įvykti. Tai, kas dabar įvyko, parodė, kad padėti pagrindai sąmyšio keliui, nestabilumui.
Dabar toks prieš tokį sukilo. Nežinia, kiek demokratinės jėgos, o jų daugiausia yra Vakaruose, net jei sugrįžtų į Rusiją, galėtų kontroliuoti situaciją ir pakreipti ją sau palankia linkme net ir su dideliais pinigais.
Išnaudojo nedaug
– Kokią įtaką J. Prigožino maištas turėjo ir turės kare Ukrainoje?
– Galėjo turėti didelę, bet kokią turės – matysime. Ukraina tik viename taške pasinaudojo šia sumaištimi – prie Bachmuto, kur J. Prigožinas atitraukė savo karius, tačiau nepasinaudojo Luhansko srityje, kur jis irgi juos atitraukė, kituose fronto taškuose.
Tačiau nežinome, kokį poveikį maištas gali turėti, jei po V. Putino ir J. Prigožino susitarimo atsiras sumaišties Rusijos karių galvose, kokią valstybę jie gina, jei per ją iki pat Maskvos gali bet kas pervažiuoti šarvuočiais nesutikdamas jokio pasipriešinimo, ką jie apskritai ten daro, jei, J. Prigožino žodžiais, Rusijos valdžia davė nurodymus S. Šoigu atvykti į Rostovą slapta laidoti Rusijos kareivių, kad nesimatytų žuvusių skaičiaus. Jei visa tai Rusijos kareiviai suvoks, galima demoralizacija ir to rezultatus matysime mūšio lauke.
Rusijos istorijoje yra buvę tokių demoralizavimo poveikio atvejų. Generolo Lavro Kornilovo reidas prieš Rusijos laikinąją vyriausybę nepavyko, bet demoralizavimas buvo toks didelis, taip išryškintas valstybės silpnumas, kad netrukus atėjo 1917 m. spalis ir Rusijos valstybė žlugo.
Scanpix nuotr.
– Kiek „Wagner“ buvo svarbus Rusijai vykdant agresiją Ukrainoje?
– Ši keista kariauna turėjo stiprią įtaką viename taške, visų pirma, Bachmute, buvo dar keli taškai Luhansko srityje, kai kur ir Donecko. Tai buvo mirtininkai, kurių išgyvenamumo procentas buvo labai mažas, palyginti net su bendru Rusijos karių išgyvenamumu. Tai buvo Rusijai naudinga brutali jėga Bachmuto užėmimo operacijoje. Rusija manė, kad „Wagner“ sukels sumaištį Ukrainos kariuomenės gretose, nes jie veikė netipiškai, ne kaip kariuomenė, o kaip banditai. Ukrainos kariai pasakojo, kad nežinia, iš kur staiga išdygdavo kaip vaiduokliai, galėjo iš pasalų atslinkti į apkasus, nužudyti peiliu kokį Ukrainos kareivį, gal dar jį apvogti ir dingti.
Lietuvos politikams, atitinkamoms valstybės struktūroms reikia labai rimtai pasižiūrėti į situaciją, įvertinti, kam turime pasirengti.
Dėmesys pasieniui
– Lietuvoje, palyginti su kai kuriomis kitomis šalimis, šeštadienį, kai buvo maišto pikas, vyravo olimpinė ramybė. Prezidentas susizgribo sušaukti Valstybės gynimo tarybą tik sekmadienį po pietų, už šalies gynybą atsakingi Vyriausybės ir Seimo asmenys, sprendžiant pagal foną prisijungimuose prie šalies televizijų, situaciją komentavo iš savo pavėsinių sodybose ar virtuvių. Ar reakcija buvo adekvati?
– Lietuvoje buvo Joninės, Latvijoje – dar didesnė Lyguo šventė, ir ten nesimatė jokios reakcijos. Taip, Lietuvos politikai gyveno švenčių nuotaika ir stebėjo įvykius daugiau socialinėje erdvėje. Gerai, kad nors sekmadienį surengtas Valstybės gynimo tarybos posėdis, juo labiau kad paaiškėjo naujų detalių, jog J. Prigožinas bus Baltarusijoje.
– Ko Lietuva dabar turėtų imtis, kad ši nauja situacija nekeltų pavojaus šalies gyventojų saugumui?
– Yra optimistinių pasvarstymų, kad situacija pasikeitė. Tačiau keliu klausimą, ar esame viską padarę, kad ypač du Lietuvos regionai ties Baltarusija – Šalčininkų ir Vilniaus rajonai būtų apsaugoti nuo galimų Rusijos provokacijų iš Baltarusijos teritorijos, kuriuos galėtų vykdyti tokie asmenys kaip J. Prigožinas ir kiti.
Svarbu įvertinti Donbaso regiono pamokas, kurias man teko labai gerai analizuoti. Iki 2014 m. šis regionas jau judėjo proukrainietiško suvokimo link, bet staiga tapo labai pažeidžiamas iš Rusijos pusės, kai šiaip kontrabanda buvo pakeista kontrabanda ginklais. Lietuvos politikams, atitinkamoms valstybės struktūroms reikia labai rimtai pasižiūrėti į situaciją, įvertinti, kam turime pasirengti.
Grėsmė: jei J. Prigožinas iš Baltarusijos rengtų provokacijas prieš Ukrainą ar kurią nors NATO šalį, Rusija galėtų sakyti: matėte, ką jis išdarinėjo Rusijoje, mes jo nekontroliuojame. Scanpix nuotr.
J. Prigožino dosjė
62-ejų metų.
Buvo vienas V. Putino režimo rėmėjų.
Jo privati karinė grupuotė „Wagner“, į kurią verbavo ir kalinius, ypač išsiskyrė žiaurumu kovose dėl Bachmuto.
2014-aisiais Rytų Ukrainoje rėmė prorusiškas separatistų pajėgas.
Pagarsėjo pasaulyje kaip trolių fabriko rėmėjas.
Jaunystėje kalėjo už vagystes, sukčiavimą, vaikų įtraukimą į nusikalstamą veiklą ir kt.
Verslą pradėjo nuo dešrainių kiosko, dabar vadintas Putino virėju, nes jo bendrovė maitino Rusijos kariuomenę ir Kremlių.
Didžiausi jo verslo interesai – Afrikoje ir Sirijoje, kur mainais už vietiniams režimams suteiktą skydą nuo galimų perversmų ir teroristinių puolimų šie jam atiduodavo gamtos išteklius.
