Per visas dešimt gaisro gesinimo parų Alytaus mero N. Cesiulio šeima jo beveik nematė. Užsiliepsnojus gaisrui, po kelių dienų politiko žmona su dviem vaikais – ketverių Ąžuolu ir beveik dvejų Liepa – išvyko pas senelius, gyvenančius aštuoniolika kilometrų nuo Alytaus.

„Iš pradžių jam kartojau, kad mums reikia tavęs namie, grįžk, reikia pailsėti, tu ir taip daug padarei. Bet supratau, kad kitaip nebus. Kad ir aš pyksiu, kad ir rėksiu, jis vis tiek darys tą, ką turi daryti. Tai palaipsniui supratau, kad mes, šeima, turim atsitraukti“, – „Nuo...iki…“ laidoje pirmadienio vakarą pasakos A. Cesiulienė.

Labai didžiuojuosi juo kaip vyru, kaip tėčiu.

„Žmona išleisdama mane į gaisrą irgi nežinojo, o jeigu grius stogas, o jeigu grius sienos, jei aš negrįšiu. Bet ji žinojo, kad manęs neperkalbės ir kitaip nebus“, – šiandien prisimena N. Cesiulis.

Pati Aurelija su vyru susiskambindavo vos kartą per dieną, visus įvykius ji akylai sekė žiūrėdama televizorių ar internete. Pasak jos, įtampa nebuvo nuslūgusi nė akimirkai.

„Labai didžiuojuosi juo kaip vyru, kaip tėčiu. Tai pavyzdys visiems, mūsų vaikams, nes jie turi nuostabų tėtį, kuris nenuvylė mūsų, kuris darė tai, ką turėjo daryti, ką prisiekė savo miestui“, – kalbės A. Cesiulienė.

Pirmas dalykas, ką N. Cesiulis padarė vos užgesinus gaisrą, išjungė telefoną, iš uošvių pasiėmė žmoną, du vaikus ir nuo visko atsiribojo savo sodyboje. Čia traukė ne tik norėdamas pasislėpti nuo aplinkinių, pagaliau skirti laiko per katastrofą apleistiems artimiesiems, bet ir dėl gydytojų diagnozuoto ūminio bronchito, kurį gydosi sodybos pirtyje.

Kaip Alytaus meras jaučiasi šiandien, ką iš tikrųjų teko patirti jam ir jo šeimai, o taip pat – istorijos apie jaunystę ir jo, kaip didžėjaus laikus – tiesiai iš mero sodybos bei gaisravietės pirmadienį 20 val. „Nuo...iki…“ laidoje per LNK.