Kaip apskritai atrodo akrobatinis skraidymas, kiek čia pavojų ir rizikų, kaip tampama pilotu, papasakojo akrobatinio skraidymo pilotas I. Lobanovas.

– Kai kalbėjome telefonu, sakėte, kad šiandien būsite ore, bet galite nusileisti į studiją. Tai iš kur nusileidote? 

– Šiandien turėjau padirbti, nes esu ne tik akrobatinio skraidymo pilotas, bet ir „Boeing 737“ kapitonas – vykdau keleivinius skrydžius. Šiandien turėjau nuskristi į Daniją, grįžti Vilnių, tada skristi į Oslą ir galiausiai atvažiavau tiesiai į LNK studiją. 

– Kaip atrodo akrobatinio skraidymo piloto diena? 

– Labai priklauso ar tą dieną esi komercinio, ar akrobatinio skraidymo piloto vaidmenyje. Apskritai sakyčiau, kad komercinis pilotas nėra tokia jau reta profesija. Aišku, ji yra įdomi tuo, kad kiekvieną darbo dieną pakyli virš debesų, kažką aplankai, bet ilgame laiko tarpe tai irgi patampa kasdienybe. Akrobatinio skraidymo piloto diena atrodo šiek tiek įdomiau, nes tame yra daugiau kūrybos. Žinoma, yra šiek tiek sunkiau pasiekti gerą lygį, kadangi niekur nėra tokios mokymo programos – ties tuo turi dirbti pats.

Labai priklauso ar tą dieną esi komercinio, ar akrobatinio skraidymo piloto vaidmenyje.

– Kaip jūs tapote tokiu pilotu? 

– Svajojau nuo vaikystės ir kažkaip gavosi, kad paėmiau ir atėjau. Keturiolikos metų pradėjau nuo sklandytuvų, prieš tai dar lankydavau aviamodeliavimo būrelius. Kai jau leido galimybės, skraidymo įgūdžiai, licencija, nes norint užsiimti akrobatiniu skraidymu, reikia turėti bent jau privataus piloto licenciją su lėktuvais turinčiais variklį, pradėjau skraidyti Alytaus aeroklube, paskui Kauno aeroklube, paskui Vilniaus aeroklube.

– Kiek tai pavojingas sportas? 

– Deja, statistiškai tai yra šiek tiek rizikinga. Aišku, pats akrobatinis skraidymas dalinasi į kelias disciplinas: klasikinis akrobatinis skraidymas, varžybinis, pagal kurio formatą ir vyksta pasaulio čempionatai. Mes turime atlikti ganėtinai kontroliuojamus manevrus ore. Aišku, priklausomai nuo kategorijos, pavyzdžiui, „unlimited“ – aukščiausia kategorija, kurioje šiemet dalyvavau, tai tie manevrai yra tikrai sudėtingi. Pavyzdžiui, yra manevrų einančių žemyn 400 km per valandą greičiu, atliekant kažkokius sukimus.

– Kaip vyksta tokio triuko mokymasis? 

– Geriausia apsauga nuo nelaimių yra turėti pakankamai aukščio. Mokantis skraidyti ir treniruotis bet kokioje kategorijoje, pradedame nuo didelių aukščių ir tada žeminame. Taip pat yra būtinas treneris. Aš dirbu su Lietuvos rinktinės treneriu Eltonu Meleckiu, kuris visą laiką prižiūri būdamas ant žemės, kuris gali ir patarti, kaip turėtų atrodyti vienas ar kitas manevras, ir apsaugoti, jeigu pamato, jeigu artėju prie tų ribų, kurių nereikia peržengti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką tik dalyvavote pasaulio čempionate, ko lietuvis nebuvo daręs daugiau nei 20 metų. Kaip sekėsi ir kaip atrodo čempionatas?

– Šių metų tikslas buvo išvažiuoti, nes kalbant apie akrobatinio skraidymo varžybinį lygį, reikia suprasti, kad tai yra sportas, kuris vis dar veikia olimpiniu principu. Nėra kaip kituose auto ar moto sportuose, kur gali varžytis vieno energetinio gėrimo komanda, prieš kito gėrimo komandą. Čia varžosi šalys ir tu atstovauji tai šaliai, kurios pasą turi. Žinoma, džiaugiuosi atstovaudamas Lietuvai, bet reikia suprasti, kad tai priklauso nuo šalių pajėgumų, nuo to, kiek šalis investuoja į sportininkų pasiruošimą, kiek sportininkų apskritai yra galinčių važiuoti į čempionatą. Reikia pradėti nuo nedidelių dalykų – tai sugrąžinti Lietuvą į tą aukščiausią kategoriją ir tada tikėtis geresnių rezultatų, nors mano rezultatai nebuvo labai prasti. Nepaisant klaidos paskutiniame pratime, bendroje klasikinėje įskaitoje užėmiau berods 35 vietą, o „freestyle“ įskaitoje – 10 vietą.