Pentagono svarstymai dislokuoti Baltijos šalyse sunkiąją ginkluotę, o dar keturiose Europos Sąjungos šalyse – po batalioną, žinoma, sulaukė Rusijos politikų ir kariškių reakcijos. Tai buvo pavadinta agresyviausiu NATO ir Pentagono žingsniu nuo Šaltojo karo laikų, o toliau sekė grasinimai, kad Rusijos atsakas bus ginkluotųjų pajėgų stiprinimas palei visą Rusijos vakarinę sieną, įskaitant naujų tankų, artilerijos ir aviacijos dalinių suformavimą. 

Tuo metu Lietuvos kariškiai teigia, kad Vakarų strategine kryptimi skirti kariniai pajėgumai ne tik nemažėja, bet ir stiprinami jau dabar. Rusija didina ginkluotųjų pajėgų karinį aktyvumą Vakarų kryptimi, aktyvumas Baltijos regione taip pat išaugo. „Savaitės“ studijoje – Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovas pulkininkas Alvydas Šiuparis.

– Ar tikrai didėja Rusijos karinis aktyvumas Vakarų kryptimi, tai galima konstatuoti?

– Taip, mes vertiname, kad aktyvumas didėja tiek kiekybiniais, tiek kokybiniais parametrais. Šalia planinių kovinės parengties ir strateginių pratybų ,nuo 2013 metų vykdomi ir vadinamieji netikėtos kovinės parengties patikrinimai. Galiu paminėti porą faktų, pavyzdžiui, 2014 m. netikėtas kovinės parengties patikrinimas, įvykęs gruodžio mėn. 5-11 d.d. Kaliningrado regione. Baltijos jūroje taip pat netikėtas kovinės parengties patikrinimas 2014 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje, kai, pasinaudojant šiuo patikrinimu, dalis Rusijos ginkluotųjų pajėgų buvo perdislokuota šalia Ukrainos sienos.

– O ar galima teigti, kad Rusija stiprina savo pajėgumus Šiaurės kryptimi, ko anksčiau nebuvo stebima?

– Na, Rusija yra indikavusi savo dėmesį Šiaurės krypčiai jau ne vieną kartą. Ir, be abejo, Rusija turi didelių strateginių interesų Arkties regione. Kalbant apie pajėgumus Šiaurės kryptimi, tai pokyčiai fiksuoti buvo 2014 m., kai buvo sukurtas naujas darinys – vadinamoji Šiaurės jungtinė strateginė vadovybė. Taip pat yra stiprinami sausumos padalinių pajėgumai Šiaurės kryptimi.

– Ar, kai sakome Šiaurės kryptimi, tai mes kalbame ir apie Baltijos valstybes?

– Na, apie Baltijos valstybes kalbėdami, mes kalbame apie pajėgumų stiprinimą Vakarų kryptimi, o Šiaurės kryptimi, tai būtų daugiau pajėgumai nukreipti į Arkties regioną. Žiūrint iš Rusijos perspektyvos, tai – Barenco jūra – Šiaurės-Vakarų kryptis, Baltijos jūros kryptis ir Juodosios jūros kryptis. Būtent šitomis kryptimis Rusija ir mato galimus NATO veiksmus, į jas ir orientuojasi, vystydama savo pajėgumus. Jeigu konkretinti, tai, pavyzdžiui, Kolos pusiasalis – tai Barenco jūros kryptis, Kaliningradas – Baltijos jūros kryptis, Krymas, kuris labai reikalingas dominavimui ir įtakai, – Juodosios jūros kryptis. Tai turime visą eilę tokių forpostų, kuriuose pajėgumai yra kryptingai ir nuosekliai stiprinami.

– Ar gali Rusijos karinio aktyvumo didinimą sustabdyti ekonominiai sunkumai, ar jie gali sustabdyti investicijas į karo pramonę?

– Bent ką mes matome savo ruožtu, artimiausioje ar ir vidutinėje perspektyvoje šie prioritetai neturėtų keistis. Ir Rusija, matyt, išlaikys siekį investuoti kiek įmanoma daugiau. Aišku, ekonominiai rodikliai gali pakoreguoti, bet netgi tolesnio negatyvaus vystymosi atveju, mes manome, kad vis tiek pajėgumas turėtų ir toliau augti, gal tiktai mažesniu tempu. 

– Ar galima pasakyti, kad šita karinė reforma, kuri prasidėjo 2008 m. ir turi būti baigta, regis, 2020 m., kad ji ne tik karinio komplekso reforma, bet tapo praktiškai valstybine reforma, nes ji apima ne tik Gynybos sistemą, bet, tarkim, ir Vidaus reikalų sistema įtraukta?

– Be abejo, tai yra kompleksinis procesas, kuris įtraukia, ne vien tik tiesiogiai su karyba susijusius pajėgumus ir institucijas, bet taip pat ir pajėgumus ir institucijas, kurios gali būti panaudojamos esant tam tikrai situacijai.

– Pašome pasakykite, kas yra tokios privačios Rusijos karinės kompanijos, kurios veikia ne Rusijoje. Aš noriu paklausti ar Lietuvoje buvo mėginimų tokias įkurti, o gal jos veikia Lietuvoje, ar jūs stebite tokias?

– Tos privačios karinės struktūros ir organizacijos, kurios yra pusiau karinės arba sukarintos, yra tokia gana nauja tema, kuri vis stipriau eksploatuojama pastaraisiais metais. Kalbant apie tokių organizacijų buvimą Lietuvoje ar aplinkinėse šalyse, taip, yra matomi tam tikri veiksmai, siekiant panaudoti tokias organizacijas. Kaip, pavyzdžiui, šratasvydžio klubus, kur naudojama tam tikra leistina ekipuotė ir ginkluotė, o rengimas pritaikomas daugiau prie karinės aplinkos, labiau susijęs su karinėmis sąlygomis. Tai turėti tokį pajėgumą, kuris atspindėtų poreikį jį aktyvuoti, ir tas pajėgumas, kuris būtų politiškai palankus ir galėtų vykdyti tam tikras užduotis, yra labai svarbus komponentas. Ir tam tikri veiksmai šia kryptimi yra matomi ir stebimi.

– Ir Lietuvoje jūs tą stebite?

– Taip, ir Lietuvoje.

– Ar Rusija šiuo metu yra labiau pajėgi panaudoti nekonvencines priemones ar ji gali ryžtis pradėti nuo karinių veiksmų, jeigu jau, tarkime, taip atsitiktų?

– Na, nieko negalima atmesti. Grėsmė iš esmės turi du esminius komponentus: norą, siekį, ambicijas ir galimybes tai įgyvendinti. Ir kaip matome, bent jau Ukrainos atveju, tai buvo ir noras ir galimybės. Ir buvo tam tikras apsisprendimas išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje. Ar būtų galima kalbėti apie pamėginimą testuoti, kaip ir buvo užsiminta ankstesniuose pranešimuose, kokią nors NATO narę, tai čia reiktų svarstyti pagal sąnaudų ir naudos aspektą. Tai Rusijai, matyt, nelabai norėtųsi akcentuoti konfliktą su NATO, bet pabandyti gal tam tikru atveju? Tai paneigti, matyt, būtų sudėtinga.

– Jūs kalbate apie 5-ojo straipsnio aktyvavimą šiuo atveju, t.y. kad Rusija gali pamėginti išprovokuoti kažkokį konfliktą su NATO nare, aš taip supratau? Neatmestinas tas atvejis?

– Teisingai sakote, galbūt negalima atmesti, bet tikimybių skalėje, mes vis tiek vertiname, kad tai nėra labai jau didelė tikimybė, kad tai būtų daroma.