– Monika, ar anksčiau yra tekę savanoriauti?

– Mano savanorystė buvo susijusi su tuo, ką išmanau geriausiai, – muzika ir menu. Savanoriavau vaikų namuose ir vaiko užimtumo centre. Kaip ten atsiradau? Dėl savo didelio noro bendrauti su paaugliais. Kasdien su jais susitikdavau, sugalvodavau įvairiausių veiklų, kurios skatino jų kūrybingumą. Tikiu, kad pagalba žmogui gali daug ką pakeisti. Norėjosi, kad vaikai išmoktų geriau vienas kitą suprasti, bendrauti. Tie, kurie auga vaikų namuose ar lankosi užimtumo centruose, turi savas skaudžias istorijas. Stengiausi jiems parodyti kitokį gyvenimą, bent šiek tiek pakeisti jų likimą. Kiek žinau, pagelbėjau beveik visiems, labai apmaudu, kad vienam nepavyko padėti.

– Ar buvo sunku psichologiškai? Su kokiomis emocijomis susidurdavote?

– Negalėčiau šios savo patirties pavadinti sunkia. Tiesiog ji pareikalavo didelės atsakomybės ir sąmoningumo. Tai, ką dariau, buvo be galo įdomu, negailėjau tam jėgų. Žinoma, nebuvo lengva, nes visi išgyvenimai ir emociniai pajutimai nugula kur kas giliau – tai juk tikros žmonių istorijos. Ir teismuose teisėjai kasdien susiduria su istorijomis, kurios kartais užima kvapą. O kai supranti, kad tai, ką tu darai, lemia arba gali lemti žmonių likimus, jauti didelę atsakomybę ir prasmę.

– Kaip manote, kokie žmonės renkasi savanorystės kelią?

– Tai prasminga veikla, kuri kiekvienam žmogui reikalinga. Daryti gera yra gera. Tuos, kurie pasuka savanorystės keliu, galėčiau pavadinti gerais žmonėmis. Tai žmonės, kurie supranta, kad norint kažką pakeisti, užtenka padaryti labai nedaug. O pradėti galima nuo savęs ir nuo savo aplinkos, kuri tau priimtina.

– Kuo reikšminga savanorių institucija teismams ir kodėl ši tarnyba reikalinga?

– Ši tarnyba teismams labai labai reikalinga. Poreikis tikrai didelis: pradedant nuo paprasčiausio palydėjimo iki reikiamos teismo posėdžių salės, baigiant man ypač jautria tema – į teismą atvykusio vaiko priežiūra. Atrodo, paprasti dalykai, tačiau kaip tai svarbu mamai, tėčiui, vaikui ir pačiam procesui užtikrinti. Neįkainojamai. Be viso to, tai be galo įdomi patirtis. Šiaip juk nesugalvosi praverti teismo durų. Tai pasaulis, į kurį tu pakliūsi tik tada, kai baigsi teisės mokslus arba smarkiai prisidirbsi, arba tau pridirbs. Vis dėlto čia atsiranda nauja galimybė ne tik susipažinti su teismų pasauliu, bet ir gauti neįkainojamos patirties.

Daryti gera yra gera. Tuos, kurie pasuka savanorystės keliu, galėčiau pavadinti gerais žmonėmis.

– Kaip vertinate šiandienį jaunimą?

– Ateinanti karta, mano akimis, yra pranašesnė už dabartinę ir buvusiąją. Jie turi daug energijos, matę daug pasaulio, žino daugiau nei mes ir praeitos kartos, o prie to prisideda technologijos ir žmonių atvirumas. Tokie žmonės savo idėjomis, noru padėti ir išmokti yra naudingi ir iniciatyvas teikiančioms organizacijoms. Veikloje, kurią siūlo teismas, aš matau ir jaunimo, ir senjorų indėlį. Kiek žinau, jie irgi teismuose savanoriauja.

– Ar Lietuvoje žmonės pasirengę savanorystei, ar pati visuomenė subrendusi į ją žvelgti teigiamai?

– Statistiškai negalėčiau apžvelgti šios situacijos. Nesvarbu, koks yra požiūris ir kokiame atspirties taške esame, svarbu tai, kad savanoriaujančių žmonių ir savanorystės idėjų pačiai Lietuvai tikrai reikia. Tegu jų būna kuo daugiau! Gal kartais pats žmogus jaučiasi nelaimingas, nes jam trūksta, kad ką nors gero padarytų. Dauguma iš mūsų įsisuka į ratą, kuriame mato tik save ir savo problemas, o tada jos atrodo labai didelės. Tačiau jeigu pažiūri plačiau, išeini į pasaulį ir pamatai, kad ne viskas kartais taip ir blogai.

– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų tapti teismų savanoriais, bet nedrįsta prisijungti prie šio socialinio projekto ar nepasitiki savimi?

– Reikėtų susisiekti su teismų sistemos ambasadoriais ar žmonėmis, kurie dirba prie šio projekto. Parašyti socialinėje paskyroje "Facebook" užtruks minutę, o mes jau padrąsinsime ir pasakysime, ką jiems reikia daryti toliau. Jaučiuosi įkvėpta ir matau, kad ši tarnyba yra neįkainojamas dalykas ir patiems teismams, ir ateinantiems savanoriauti. Linkiu, kad teismai turėtų šį institutą, o jo reikšmė tik didėtų bei savanoriaujančių skaičius augtų ir niekada nemažėtų.