Pasak jų, neatmestina, kad Rusija vis dėlto imsis nedidelio masto karinių veiksmų Ukrainoje, taip pat toliau sieks visiškos politinės ir karinės Baltarusijos integracijos, tuo pat metu derybose su Vakarais ieškos nors nedidelės diplomatinės pergalės. 

Ekspertams nerimą kelia, kad kariniai susirėmimai tiek Rusijai, tiek Ukrainai sutelkus karines pajėgas gali įvykti kilus ir menkiausiai kibirkščiai.

Svarbiausias taikinys – Baltarusija

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deividas Šlekys mano, kad pagrindinis Rusijos taikinys vis dėlto yra Baltarusija.

„(Rusijos prezidentas – BNS) Vladimiras Putinas tikrai neindikuoja, kad jis nori užimti Ukrainą. Šiuo metu didesnis planas, daug patogiau yra užimti Baltarusiją nei Ukrainą, kaip valstybę, kokie tai bebūtų administraciniai kaštai. Jis tikrai nenori, kad Ukraina būtų NATO nare ar judėtų į Vakarus. Bet tą gali padaryti iš principo ne kiek fiziškai užimdamas Ukrainos teritoriją, bet iš vidaus destabilizuodamas“, – kalbėjo ekspertas.

Anot jo, karinių pajėgų koncentracija Rusijos ir Ukrainos pasienyje bei Baltarusijoje, Ukrainos pajėgų permetimas į frontą šalies rytuose kelia didelį tiesioginio karinio susidūrimo pavojų, jis gali įvykti dėl menkiausios klaidos ar nesusipratimo.

„Turint tokią pajėgų koncentraciją, kokia nors maža klaidelė be jokių strateginių Kremliaus ar Kijevo intencijų gali įplieksti kažką. Nes kuo daugiau karių vieni šalia kitų, tuo labiau didėja klaidos tikimybė. Ar pats Kremlius nori tyčia pradėti čia ir dabar konfliktą? Manyčiau, kad tam tikra prasme turbūt ne, nes jie jau tiek laiko telkia karius, jie tiek laiko tą daro viešai, viskas yra tiek pastatyta ant podiumo, kad yra prarastas bet koks strateginio puolimo siurprizo momentas“, – tvirtino D. Šlekys.

Scanpix nuotr.

Rusija, jo nuomone, iš tiesų gali vykdyti oro antpuolius prieš Ukrainos gamyklas ar kitus mažiau urbanizuotus, industrinius objektus, siekdama destabilizuoti šalį, bet stengdamasi išvengti didelių civilių aukų.

„Tada kamuolys būtų Vakarų pusėje: jei Rusija iš savo teritorijos apšaudė Ukrainą, ką darome – šauname atgal į Rusijos teritoriją? Bet, manau, labiausiai Rusija siekia naudojant karinio šantažo priemones destabilizuoti Ukrainą politiškai taip, kad ji paskęstų savo intrigose, konspiracijose, sąmoksluose“, – tvirtino ekspertas.

Tiesioginė smūgių grėsmė kyla ir Kijevui

Eksperto teigimu, Rusijos dislokuojama ginkluotė Baltarusijoje pajėgi pasiekti atokesnius taikinius, o kai kurių Europos valstybių vadovų užuominos leidžia manyti, kad pradedama baimintis ne karinio konflikto paaštrėjimo Donbaso regione, bet netgi tiesioginių atakų prieš pačią Ukrainos sostinę Kijevą.

„Kalbama labiau apie Kijevą, miestą, kaip taikinį. Įsivaizduokite – esate Ukrainos politikas, prezidentas, ir žvalgybos tarnybos pasako, kad labai rimta ginkluotė, net nebe strateginė, o taktinė-operacinė, dislokuota Baltarusijoje, gali apšaudyti miestą, kuriame tu sėdi, posėdžiauji. Kaip tai gali paveikti žmones ir jų sprendimus?“ – svarstė D. Šlekys.

Jo nuomone, Rusijos reikalavimai rodo, kad nerealūs reikalavimai NATO atsitraukti netgi iš ilgamečių narių Rytų Europoje, grasinimai Ukrainai nėra tiesioginis tikslas, o labiau aukštai pakelta derybinė kartelė spausti Vakarus. Tad Vakarai taip pat turės rasti tinkamą atsaką.

Ar pats Kremlius nori tyčia pradėti čia ir dabar konfliktą? Manyčiau, kad tam tikra prasme turbūt ne.

„Ukraina yra labiau antrinis taikinys, Putino ultimatumas yra apie Europą, apie saugumo architektūrą, NATO plėtrą – ne tik į Ukrainą: mūsų narystę, lenkų, vengrų, čekų. Didysis taikinys – Europos saugumo struktūra, kurią griaudamas „sutvarkai“ ir Ukrainą taip, kaip tu nori“, – kalbėjo D. Šlekys.

„V. Putinas yra tiek viską užkėlęs aukštai, kad jis negali atsitraukti be nieko. Ne, jis neturi gauti Ukrainos, Donecko, bet jam reikia mažos pergalės, kurią jis galėtų parduoti vidaus auditorijai“, – sakė jis.

Tikslas – pakeisti žaidimo taisykles

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Gynybos analizės centro politikos analitikas Liudas Zdanavičius pabrėžė, kad Vakarų valstybės įžvelgia karinio konflikto tikimybę, ir tai turėtų būti vertinama rimtai, nes Rusija daug investavo į šių veiksmų kampaniją.

„Tai nereiškia, kad tai būtinai įvyks, bet tokia yra tikimybė, nes pritraukta daug karinių pajėgumų, vykdomi pasirengimai, demonstruojamas ryžtas“, – kalbėjo ekspertas.

„Kitas klausimas – ar pačiai Rusijai tai naudinga. Iš racionaliosios pozicijos – nėra prasmės. Pati Rusija labai stipriai nukentėtų tokių veiksmų atveju. Bet į eskalaciją daug investuota, traukinys pajudėjęs, reikia kokios nors tikros ar menamos pergalės. Pergalės jų pasaulio suvokimo kontekste“, – teigė L. Zdanavičius.

„Lygiai taip pat yra įvairi galimų veiksmų skalė prieš Ukrainą: nuo nieko nedarymo ar labai riboto iki pilnaverčio konvencinio puolimo. Bet pasekmės pačiai Rusijai būtų sunkiai pamatuojamos, todėl labai svarbu, kad jie patys tai racionaliai įvertintų. Nes vienas dalykas yra vykdyti vadinamąją netiesioginę karybą, neigiant savo įsitraukimą, kitas dalykas, kai vykdomas atviras puolimas, kai visi mato, kai kortos ant stalo“, – aiškino ekspertas.

Jo nuomone, svarbiausias Kremliaus tikslas yra pakeisti Europos saugumo architektūrą, t. y. „pakeisti esamas žaidimo taisykles, revizuoti jas, sukrėsti esamą sistemą, kuri jiems netinka“.

Pasak eksperto, svarbus yra Vakarų valstybių bendras veikimas stiprinant tiek savo, tiek Ukrainos gynybą bendru frontu, kadangi tai veikia kaip atgrasymo faktorius.

Ragina sekti informacinį foną 

D. Šlekio teigimu, Vakarų bendruomenė turėtų atidžiai stebėti po mėnesio Baltarusijoje vyksiantį referendumą dėl Konstitucijos pataisų bei Rusijos karių telkimą šioje šalyje, kaip teigia Maskva, vasarį vyksiančioms karinėms pratyboms.

Lietuvos teigimu, šiems mokymams gali būti sutelkta triskart daugiau pajėgų nei per rudenines pratybas „Zapad“. 

Eksperto nuomone, Lietuva ir likę Vakarai „turėtų skaičiuoti ne tik tankus“, bet ir atidžiai stebėti informacinę erdvę, skirti daugiau dėmesio kibernetiniam saugumui.

Kita vertus, jis įžvelgė grėsmę, kad Vakarai, plačioji visuomenė nėra gerai informuoti apie Ukrainos vidaus politiką, vidaus konfliktus ir pačių ukrainiečių nuotaikas.

„Kibernetinės atakos yra pigu kaštų prasme, nes, visų pirma, įrodykite, kad tai daro Kremliaus hakeris. Žmonės kentėtų, kiltų nepasitenkinimas, ir klausimas, ar jis būtų nukreiptas Kremliaus, ar Kijevo link – čia įsijungia informacinių operacijų klausimas, kaip sukonstruoti nuomonę, kaip atrodo Vyriausybė žmonių akyse, kiek jie pykstasi, kiek ne“, – sakė D. Šlekys.

Ekspertas ragino itin atidžiai stebėti ne tik situaciją dėl Ukrainos, bet ir bet kokius Minsko pareiškimus.

Grėsmė priartėtų prie Lietuvos

Anot D. Šlekio, kariuomenės perkėlimą į Baltarusiją reikėtų vertinti kaip šalies politinę integraciją į Rusiją, o po pratybų neišvykus nors daliai karių, Baltarusijoje galėtų būtų įkurtos nuolatinės Rusijos karinės bazės – tai sukeltų dar didesnę karinę įtampą ir tiesioginę grėsmę Lietuvai, Latvijai, Lenkijai bei visam rytiniam NATO flangui.

„Jei Rusijos kariai yra Baltarusijoje, distancija iki sienos trumpėja, ir mūsų reagavimo greitis turės atitinkamai irgi būti trumpesnis, o tai – rimtas iššūkis ne tik Lietuvai, bet ir visai NATO karinei struktūrai, planavimui, pasirengimui. Jei iš tiesų Baltarusijoje prasidės nuolatinis rusų karių dislokavimas, Lietuva ir Lenkija gauna labai didelį argumentą spausti tiek NATO, tiek Briuselį, Vašingtoną, kad reikia dislokuoti dar daugiau pajėgumų mūsų valstybėse“, – pabrėžė jis.

Vis dėlto, jo nuomone, Rusija supranta, kad tokia eskalacija jai būtų nenaudinga, ypač jei NATO nuspręstų įdiegti regione modernias oro gynybos sistemas.  

Jis akcentavo, kad Rusija jau kurį laiką naudoja hibridinius spaudimo būdus visai Europai, per kylančias energetikos, ypač dujų, kainas, tik tai neįvardijama kaip ataka.

„Bet tai, ką Rusija pasitreniravo ant mūsų, dabar sėkmingai taiko visos Europos mastu. Klausimas – kas pasikeitė Kremliaus kalkuliacijoje, kad jie nebebijo manipuliuoti visa Europa taip, kaip jie manipuliavo Lietuva. Vadinasi, Kremlius nebegerbia Europos valstybių, mano, kad jos per silpnos kažką padaryti“, – svarstė D. Šlekys.

V. Tutkus: Rusija kariauti nerizikuos

Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys pirmadienį LRT pirmadienį teigė manantis, kad karo Ukrainoje tikimybė yra didelė.

Buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus tvirtina, kad nepaisant iki aukštumų išaugusios karinės įtampos, realių karinių veiksmų vis dėlto neturėtų būti.

„Aš vis dėlto karo grėsmę vertinčiau labai skeptiškai. Be abejonės, pasakyti, kad tikrai nebus, niekas negali, bet dėl eilės susiklosčiusių prielaidų, kurios, mano požiūriu, yra, karo grėsmė šiandien yra minimali. Pirma – pačiai Rusijai agresoriaus vardas ir Ukrainos puolimas be jokios priežasties, sakyčiau, nelabai turi pagrindo. Antra, net jei staiga įsivaizduotumėme, kad jie ryžtųsi tokiam žingsniui, pasekmės Rusijai būtų labai tragiškos“, – BNS sakė jis.

„Nelaikau nei V. Putino, nei jo komandos durniais, nes pasekmės, puikiai suvokiate, kokios – jos tragiškos ir jiems pirmoje eilėje, nes nukentės dėl Ukrainos pirmiausia Rusija, o ne Vakarai“, – teigė buvęs kariuomenės vadas.

Anot V. Tutkaus, pirmiausiai ant Rusijos gultų milžiniška finansinė ir karinė našta, būtų įvedamos sunkiai pakeliamos Vakarų sankcijos.

„Antra – būtų sunkūs mūšiai su didelėmis aukomis. Esu absoliučiai įsitikinęs, labai gerai pažįstu Ukrainos kariuomenę, daug karininkų – Ukraina, jeigu juos puls, kausis ir kausis stipriai, aršiai. Ukrainos kariuomenės ginkluotė, paruošimo lygis yra tikrai neblogas. Po okupacijos iškiltų naujos problemos: neturiu abejonės, kad ypatingai vakarų Ukrainoje būtų ilgas ir kruvinas partizaninis karas. Na, ir tuos 47–50 mln. gyventojų tektų Rusijai išlaikyti. O tai – dujos, nafta, maistas“, – svarstė V. Tutkus.

Puolamoji ginkluotė – galimas derybų objektas

Anot atsargos generolo, konflikto tikimybė vis dėlto yra, jei Rusijai pavyks išprovokuoti Ukrainą Donbaso regione.

„Bet nemanau, kad Ukrainai neužteks nervų atlaikyti, kad jie imtųsi ginklu atsiimti Donbasą“, – kalbėjo jis.

Karo grėsmę vertinčiau labai skeptiškai.

V. Tutkaus nuomone, tiek Rusijai, tiek Vakarams keliant aukštus reikalavimus, realios derybos vis dėlto gali įvykti dėl puolamosios ginkluotės nedislokavimo bei atitraukimo.

„Kaip aš matyčiau, apie ką įmanoma diskutuoti, kad tai neužgautų nė vienos pusės ir kur būtų galima rasti sutarimą – dėl smogiamosios ginkluotės dislokacijos. Tai gali būti derybų klausimas, kad NATO nedislokuotų puolamosios ginkluotės prie Rusijos sienos, atitinkamai, Rusija turėtų atitraukti savo puolamąją ginkluotę“, – kalbėjo jis.

V. Tutkus sakė, kad į Baltarusiją permestos Rusijos pajėgos rodo „jau de facto įvykusią tam tikro lygio integraciją, kuri tik stiprės“. Anot jo, tai jau parodė pratybos „Zapad“ – bendra štabų struktūra, bendros „atidirbtos“ procedūros. 

Vis dėlto buvęs kariuomenės vadas įsitikinęs, kad Rusija, priešingai nei Donbase, nerizikuotų iš Baltarusijos imtis tiesioginių karinių veiksmų prieš Lietuvą, Latviją, Lenkiją kaip ir prieš bet kurią kitą NATO valstybę.

„Aš vertinu, kad Baltarusijos pajėgos jau yra integrali Rusijos pajėgų dalis (...) Bet  nenumatau, kad galėtų prasidėti karinė provokacija prieš Lietuvą, nes Lietuva yra NATO valstybė ir mums galioja 5-asis straipsnis“, – tvirtino V. Tutkus.

L. Kasčiūnas: karui pakaktų politinio sprendimo

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NKSG) vadovo konservatoriaus Lauryno Kasčiūno teigimu, situacija grėsminga, nes nuo realių karinių veiksmų Europą skiria vienas politinis sprendimas Kremliuje.

L. Kasčiūnas (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Politikas pritaria ekspertams, sakantiems, kad Rusijos planuose bus mažų konfliktų, židinių kūrimas toliau bandant tęsti derybas.

„Pradėti ne plataus, bet pakankamai didelio masto karinę operaciją šią minutę pakaktų politinio sprendimo. Esame tokioje stadijoje, sutelkta tiek pajėgų. Klausimas, ar kartelė pasiekta, ar telkimas tęsiasi. Atrodytų, kad telkimas tęsis“, – sakė jis.

„Strateginėje Rusijos kultūroje viskas ves į derybas – net neabejoju. Tik bus užimta nauja teritorija – arba geopolitiškai, užimant diplomatinę poziciją, arba po tam tikros atakos-invazijos. Bus kalbama apie taiką, tik pagal rusiškas sąlygas, ką girdėjome ir Donbaso atveju“, – kalbėjo NSGK vadovas.

L. Kasčiūnas sveikino Vakarų sprendimą nenusileisti ultimatyviems reikalavimams dėl įsipareigojimo Ukrainos ir Sakartvelo nepriimti į NATO. Tačiau jis pasigedo griežtesnės ir vieningesnės retorikos reaguojant ne į galimą karinę intervenciją, o į jau esamą situaciją – jo nuomone, tai atrišo rankas Rusijai toliau telkti pajėgas.

„Pritrūko vieno labai svarbaus dalyko – kalbėjimo iš stipresnės pozicijos, o skirtingos žinutės iš skirtingų šalių susilpnino Vakarų pozicijas. Kai prasidėjo tiesioginiai grasinimai dėl karinių-technologinių sprendimų iš kai kurių Rusijos pareigūnų, tuo metu reikėjo aiškiai pasakyti – už tokius dalykus turi būti sankcijos, tokios, kaip Iranui: atsieti Rusiją nuo SWIFT (tarpbankinių atsiskaitymų sistemos – BNS), NATO dujų embargas“, – teigė politikas.

Pasak jo, Baltarusijoje įsteigus nuolatines Rusijos karines bazes, NATO turėtų užtikrinti Baltijos šalių ir Lenkijos „totalinę gynybą“. Ukrainai, jo žodžiais, tai reikštų potencialų puolimą iš esmės visų pusių, o Baltarusija prarastų bet kokias galimybes išsaugoti suverenitetą.

L. Kasčiūno nuomone, Vakarai turėtų padėti Ukrainai tiekdami ginklus.

„Oro gynyba – svarbiausias dalykas, čia yra didžiausias plyšys“, – kalbėjo jis.

S. Skvernelis: Ukrainai reikia ne panikos

Buvęs premjeras, opozicinės Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ vadovas Saulius Skvernelis laikosi nuomonės, kad Rusija karinės galios demonstravimu daro spaudimą Ukrainai ir NATO bei „išbando ribas, kiek gali raudonas linijas perkelti nuo savęs“.

„Bet kalbėti apie kokį nors karą, kurį daug kas mini, kad čia jis rytoj prasidės, aš tikrai nesiryžčiau. Antra, kodėl to nedaryčiau, ir tai matyti akivaizdžiai per tai, ko prašo Ukrainos prezidentas: Ukrainai šiandien reikalinga ne panika. O panikos kėlimas turbūt irgi vienas iš Rusijos tikslų, kad prasidėtų suirutė visuomenėje, būtų atsiiminėjami pinigai, bėgama iš šalies. Panikos reikia vengti“, – BNS sakė S. Skvernelis.

„Jei tik žmonės pradės abejoti, nusivils arba išsigąs, tai bus didžiausia Rusijos pergalė nieko nedarant“, – pridūrė jis.

S. Skvernelis (Ž.Gedvilos/BNS nuotr.)

Ekspremjero teigimu, Vakarai turi pasiųsti Ukrainai aiškią žinią, kokią konkrečiai pagalbą skirtų kilus agresijai – ar tieks ginklus, ar ne, ar rems per sankcijas Rusijai, ar skirs instruktorius, ekspertus tiesiogiai kovojant su agresija. Anot politiko, daliai Europos valstybių, pavyzdžiui, Vokietijai abejojant dėl ginklų tiekimo Ukrainai, būtinas aiškus NATO sutarimas.

„Šiandien Ukrainai reikia ne iliuzijų, kad mes ką nors padarysime, ne panikos kurstymo, kad atšauksime ambasadų darbuotojus, nes karas tuoj bus, bet reikia stabilumo ir aiškumo. Ukraina dabar turi pakankamai stiprią kariuomenę, manau, kad jie neišsigąs ir kovos, jeigu reikės kovoti“, – kalbėjo S. Skvenelis.

„O ar kova bus, ar ne – manau, kad pabandymai gali būti būtent toje okupuotoje teritorijoje, kokios nors provokacijos. Svarbu, kaip reaguos Ukraina į provokacijas. Manau, kad tai realesnė situacija, nei tas karas, apie kurį skleidžiama nuo Vakarų iki Rytų, kad, žiūrėkite, tuoj rusų armija žengs iš Baltarusijos pusės ir Ukrainos pusės ir okupuos Ukrainą“, – kalbėjo jis. 

S. Skvernelis taip pat sakė, kad Rusijai telkiant kariuomenę Baltarusijoje, Lietuva turi kreiptis į NATO persvarstyti pajėgumus regione pasirūpinant, kad per Suvalkų koridorių Lietuva nebūtų atkirsta nuo Lenkijos ir kitų Europos sąjungininkių. Jo teigimu, sprendžiant šią problemą, jau anksčiau kelti klausimai dėl modernių oro gynybos sistemų, dėl pajėgumų stiprinimo Baltijos jūroje.

Rusijai sutelkus prie Ukrainos sienos daugiau kaip 100 tūkst. karių ir karinės technikos, Vakarai vis labiau nerimauja, kad Europoje gali kilti didelis karinis konfliktas. Be to, pastaruoju metu Rusijos kariuomenės pajėgos permetamos į ES kaimynystėje esančią Baltarusiją esą planuojamoms bendroms pratyboms.

Didėjant įtampai dėl Rusijos pajėgų telkimo, NATO sąjungininkai pirmadienį paskelbė padidintą pajėgų parengtį ir pasiuntė karinių laivų ir naikintuvų, kad sustiprintų bloko rytinio sparno gynybą.