Piratų siautėjimas įgyja vis didesnius mastus, todėl nieko nuostabaus, kad jūrų nusikaltėlių aukomis tampa ir Lietuvos laivai.

Pateiksiu du skirtingus atvejus, kurie atsitiko Lietuvos jūrų laivininkystėje. Vienu atveju piratai užpuolė Lietuvos laivą, kitu atveju įgulos budrumas lėmė, kad piratų buvo išvengta.

Kaltas jūreivis

Paanalizuokime pirmąjį atvejį. Tamsią naktį apie ketvirtą valandą laivui plaukiant Indijos vandenyne keitėsi budinčios įgulos. Budėjimą perėmęs vyresnysis šturmanas nurodė jūreiviui eiti į laivagalį stebėti horizontą. Mat laivo konstrukcija buvo tokia, jog aukštas kaminas užstodavo radarą ir laivagalyje tarsi susidarydavo šešėlis.

Užuot ėjęs tiesiai į laivagalį jūreivis užsuko pas budėjimą perdavusį antrąjį šturmaną išgerti arbatos. Per tą pusvalandį, kol jūreivis paliko skirtą postą laivagalyje, iš galo ir priplaukė greitaeigis piratų kateris. Ginkluoti plėšikai nuo laivagalio skubiai užsiropštė ant denio, užėmė tiltelį, pasklido po kajutes, prikėlė kapitoną, jūreivius, prasiskverbė į mašinų skyrių. Surakinę įgulos narius antrankiais, piratai juos apiplėšė, sudaužė laivo radijo aparatūrą ir skubiai išsinešdino.

Nubausti nedrįso

Pagal suderintus piratų veiksmus, duodamas trumpas komandas, aprangą ir ginkluotę laivo "Algirdas" įgula sprendė, kad tai buvo saloje esančios nedidelės valstybės kariškiai. Po kurio laiko įgulos nariams dildėmis pavyko nupjauti antrankius ir išsilaisvinti. Piratai nepastebėjo, kad kapitonas kajutėje turėjo veikiantį mobilųjį telefoną, kuriuo ir pranešė apie užpuolimą.

Užpuolimo metu buvo sužeistas antrasis šturmanas. Jis kartu su jūreiviu, kuris privalėjo budėti laivagalyje, kaip tik gėrė arbatą. Grįžus į Klaipėdą jūrininkams buvo kompensuoti užpuolimo metu patirti nuostoliai. Žiniasklaida juos padarė beveik didvyriais. Lietuvos jūrų laivininkystės vadovybė žadėjo bausti dėl arbatos gėrimo piratų antpuolį pražiopsojusį jūreivį. Bet vieno iš vadovų siūlymui nebuvo pritarta dėl suformuotos palankios nuomonės apie jūrininkus. Buvo nuspręsta neviešinti ir užpuolimo aplinkybių.

Išgelbėjo kapitono ryžtas

Antruoju atveju nei jūreiviai, nei kapitonas žiniasklaidoje nebuvo pastebėti, nors jų poelgis vertas pagyrimo.

Apie įvykį tame pačiame Indijos vandenyne ir maždaug tose pačiose platumose kapitonas papasakojo tik Lietuvos jūrų laivininkystės Laivybos skyriuje.

Nusileidus saulei Indijos vandenyną iš karto apgaubia tamsa. Budintis šturmanas pastebėjo prie laivo artėjant įtartiną nedidelį laivelį. Jis buvo panašus į žvejų laivus, tačiau plaukė pernelyg greitai.

Kilus įtarimų, kad tai gali būti piratai, šturmanai ant tiltelio skubiai pakvietė kapitoną. Su artėjančiu laivu pabandyta užmegzti ryšį radijo telefonu ir ratjeru (signaliniu žibintu), tačiau jis nereagavo. Kapitonas veikė ryžtingai. Jis nurodė įjungti visas denio šviesas ir radijo ryšio pagalba pradėjo kviesti kranto tarnybas. Tuo pat metu jis nurodė laivui plaukti darant zigzagus. Antrojo pasaulinio karo metais panašiai elgėsi Atlantą kertantys krovininiai laivai, taip išvengdami vokiečių povandeninių laivų.

Ryžtingi veiksmai padėjo. Neaiškus kateris apsisuko ir dingo. Juo plaukusių asmenų veiksmai liudija, kad tai galėjo būti piratų laivas. Tačiau buvo skeptikų, kurie tyliai šaipėsi iš kapitono, – neva jis pernelyg puolęs į paniką.

Išanalizavę abu atvejus galime remtis JAV karinio jūrų laivyno kapitono H.F.Cope knygos "Laivo valdymas" mintimi, kad laivų ir laivynų kokybė priklauso nuo žmonių, kurie juose tarnauja, kvalifikacijos, ir ne daugiau.