Kiekvienam naujam kardinolui yra paskiriama bažnyčia Romos vyskupijoje. Tai reiškia, kad kardinolas tapo Romos vyskupijos dvasininkijos dalimi. Viena iš jo užduočių yra padėti Romos vyskupui, kuris yra ir visuotinės Bažnyčios ganytojas. Kardinolus sąlyginai galima pavadinti „popiežiaus taryba“ arba „Bažnyčios senatu“.

Kardinolų atsiradimas yra susijęs su pirmųjų amžių istorija. Yra žinoma, kad jau šv. Anakletui, trečiajam popiežiui, I amžiaus antroje pusėje krikščionių bendruomenės valdymo reikaluose talkino 25 kunigai, bendruomenių vyresnieji. Iš jų kilo kardinolų kunigų titulas, kuris suteiktas ir Sigitui Tamkevičiui. Rūpinantis vargšais Romos miestas buvo padalintas į septynias teritorijas, už jas buvo atsakingi septyni diakonai. Iš jų kilo kardinolų diakonų titulas. Aplink Romos miestą buvo įsteigtos septynios vyskupijos, kurių ganytojai taip pat padėdavo popiežiui, dalyvaudavo liturginėse iškilmėse. Iš jų kilo kardinolų vyskupų titulas. Amžiams bėgant kito kardinolų skaičius ir funkcijos, susiformavo tradicijos ir taisyklės. Pavyzdžiui, kardinolais diakonais skiriami tie ganytojai, kurie darbuojasi Šventojo Sosto institucijose.

Popiežiui paskyrus kardinolui titulinę bažnyčią, yra surengiamas iškilmingas ir simbolinis įžengimas į ją. Tai – susitikimas su parapijos bendruomene.

Prie įėjimo į bažnyčią kardinolą pasitinka parapijos klebonas, kiti kunigai ir tikintieji. Kardinolas pabučiuoja klebono laikomą Nukryžiuotąjį, šventintu vandeniu apšlaksto tikinčiuosius, įžengia į bažnyčią ir pagarbina Švenčiausiąjį Sakramentą, zakristijoje pasirengia šv. Mišioms. Prieš jas parapijos klebonas perskaito popiežiškąją bulę, kuria titulinė bažnyčia buvo paskirta naujajam kardinolui. Klebonas ištaria trumpą sveikinimą. Po šv. Mišių popiežiaus ceremonierius perskaito aktą, kuriuo juridiškai patvirtinamas įžengimo ir parapijos priklausymo kardinolui faktas. Šis aktas yra pasirašomas.

Kardinolo S. Tamkevičiaus titulinė bažnyčia, kaip sakoma Vatikano radijo pranešime, yra Romos Nomentano kvartale, į šiaurės rytus nuo Romos centro. Nors čia yra ir Romos imperijos laikus ar viduramžius menančių statinių ar sienų, dabartinis kvartalas pradėjo formuotis 19 amžiaus antroje pusėje ir 20 amžiuje. Plečiantis miestui, augant sielovadiniams poreikiams, buvo statomos naujos bažnyčios.

Šv. Angelės Meriči (Sant'Angela Merici) bažnyčios statybos užbaigtos 1955 metais. Tai raudonų plytų statinys, kurio pagrindinei erdvei architektai suteikė aštuonkampio formą. Tai labai sena krikščioniškos architektūros tradicija, kuri simbolizuoja Kristaus Prisikėlimą auštant „aštuntajai dienai“, kaip rašė ketvirtojo amžiaus autorius šv. Ambraziejus. Aštuoneto simbolis išreiškia amžinąjį gyvenimą. Ant bažnyčios fasado regimas tuometinio popiežiaus Pauliaus VI herbas. 1963 metais bažnyčia tapo parapine, o tituline – 2014 metais. Pirmuoju parapijos tituliniu kardinolu tapo ispanų arkivyskupas Fernando Sebastiánas Aguilaras, kuris mirė lygiai prieš metus, 2019 sausio 24-ąją.

Parapijos interneto svetainėje nurodoma, kad bažnyčioje ar parapijiniame centre veikia Caritas skyrius, renkasi 20 amžiaus pabaigoje Brazilijoje gimusios „Šalom“ bendruomenės, „Naujosios Jeruzalės“ charizmatinės bendruomenės, Mažųjų Jėzaus ir Marijos brolių ir seserų, neokatechumenų nariai, seserys eucharistietės ir uršulietės, veikia skautų kuopa ir futbolo mokykla.