Įtaigaus žodžio dvasininkas

V.Sladkevičiaus gyvenimo kelią simboliškai įrėmina nepriklausomybės dvasia. Gimęs 1920 m. ką tik valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje, didžiąją gyvenimo dalį – 50 metų, patį brandžiausią laiką, praleido sovietinio režimo, lėmusio Bažnyčios suvaržymus ir persekiojimą, sąlygomis, iš kurių net 23 metus išbuvo tremtyje, ir galiausiai, jau gyvenimui einant į pabaigą, sulaukė laisvės nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Kunigo V.Sladkevičiaus dvasinės tarnystės pradžia 1944 m. pavasarį pažymėta dvigubu ženklu – artėjančia Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir prasidėjusia sovietine reokupacija, kuri suardė nepriklausomybės metais susiklosčiusią gyvenimo sanklodą, prieškariu išpažintas ir puoselėtas vertybes prievarta keitė sovietiniu pakaitalu, brutaliai laužė žmonių likimus. Tęsėsi tolydžio stiprėjantis 1940 m. pradėtas Bažnyčios persekiojimas, kurio tikslas – pašalinti Bažnyčią iš žmonių dvasinio gyvenimo. Okupacinės valdžios kėsinimąsi į sąžinės laisvę lydėjo jos saugotojų – Bažnyčios hierarchų ir kunigų – areštai, įkalinimai, tremtys. Ir mirtys.

Pradėti pastoracinį darbą jaunam kunigui teko nerimo, įtampos, nežinomybės ir gresiančio persekiojimo sąlygomis. Dėl kunigų areštų bendruomenės likdavo be dvasininko, tad reikėdavo atlikti jų tarnystes. Per aštuonerius pirmuosius metus V.Sladkevičius dirbo net devyniose vietose. Iš pradžių vikaravo Kietaviškėse ir Merkinėje, paskui laikinai ėjo klebono pareigas Aukštadvaryje, vėliau buvo Kaišiadorių ir Stakliškių vikaru, dar vėliau – Šešuolių, Kuktiškių bei Inturkės klebonu. Kun. V.Sladkevičius buvo subtilaus, įtaigaus žodžio dvasininkas. Žmonės, būdavo, klausydamiesi jo pamokslų, verkdavo. Nors vengė ypač aštrių temų, kaip uolus kunigas jis iš karto pakliuvo saugumo akiratin.

Asmenybė: kardinolas V.Sladkevičius buvo subtilaus, įtaigaus žodžio dvasininkas. Evaldo Timuko asmeninio archyvo nuotr.

Gerbiamas, mėgstamas

Ypač neramūs ir skaudžių netekčių pilni buvo 1946-ieji. Suimami keturi vyskupai: Vincentas Borisevičius po kelių mėnesių sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose, Pranciškus Ramanauskas ir Juozapas Matulaitis-Labukas nuteisiami dešimčiai metų lagerio, Teofilius Matulionis nuteisiamas septyneriems metams lagerio. Žemesnio lygio dvasininkai taip pat buvo suimami, tardomi, verbuojami ar nuteisiami.

Kunigas V.Sladkevičius, dvasinės vyresnybės nurodymu, siekiant apsaugoti nuo represavimo, tais metais pakeitė net keturias parapijas. Jis kantriai ir su meile nešė dvasinės tarnystės naštą, stengdamasis pokario metais drastiškų sovietinės tikrovės pokyčių išgąsdintus, išvargintus, moraliai išblaškytus žmones vesti dvasinės bendrystės kryptimi. Šias dvasines patirtis su dėkingumu prisimena buvę parapijiečiai.

1952–1957 m. kunigui V.Sladkevičiui kilo naujų iššūkių. Saugumiečiams pašalinus dalį Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos profesorių, jis buvo pakviestas dėstytojauti. Netrukus paskirtas seminarijos prefektu, t.y. rektoriaus pagalbininku, o kiek vėliau jam patikėta rūpintis auklėtinių dvasiniu augimu. Tad šie penkeri akademiniai metai buvo ir savęs, kaip teologijos dėstytojo, ir kaip Dvasios tėvo atradimo ir augimo metas. Iš pradžių atsakomybės jausmas neleido patikėti savo pedagoginiais gebėjimais, kurį laiką neapleido abejonės ir dėstant. Vis dėlto greitai V.Sladkevičius įsitikino, kad klierikų yra gerbiamas, vertinamas ir mėgstamas. Apie tai galima spręsti pagal jo auklėtinio Sigito Tamkevičiaus ir kitų anuomečių seminaristų liudijimus.

Konsekravo vyskupu

Prefektas V.Sladkevičius kartu su atvykstančiu kunigu jėzuitu Pranciškumi Masilioniu rūpinosi apsaugoti dėstytojus ir auklėtinius nuo ateistinės valdžios terorizavimo ir KGB verbavimo.

Be to, pagal saugumiečių agentūrinės-operatyvinės veiklos ataskaitą, V.Sladkevičius tarp dėstytojų ir klierikų pasisakydavo "antitarybiškai", o klierikus auklėjo "nacionalistiškai", šitaip darydamas jiems "žalingą įtaką". Tad 1957 m. gegužę jį iškvietė į miliciją. Pokalbyje dalyvavo net penki pareigūnai. Jie prefektą ėmė spausti: jis seminariją gadinąs, klierikų laisves varžąs.

Kunigas paaiškino seminarijos tvarką ir pareiškė, kad seminariją gadina pareigūnai, nes jie klierikus nuolat šantažuoja. Ir pridūrė: "Tarybinės santvarkos atžvilgiu gal ir nebūčiau taip priešiškai nusiteikęs, jeigu ne saugumas – tikra votis ant jos veido." Šitaip baigėsi pastangos iškviestąjį užverbuoti, kad jis "galėtų kilti aukščiau".

Po to Kauno arkivyskupijos ir Kaišiadorių bei Vilkaviškio vyskupijų administratorius – kan. Juozapas Stankevičius – pareiškė, kad V.Sladkevičius dirbti seminarijoje negalės. Taigi, saugumiečių nurodymu, V.Sladkevičius iš seminarijos atleistas. Jam teko apsiriboti Kauno arkikatedros bazilikos altaristos pareigomis, iš esmės – nepelnytai nušalinto ir laukiančio nuosprendžio kunigo statusu.

Vis dėlto 1957 m. lėmė, ko gero, svarbiausią kunigo V.Sladkevičiaus tarnystės posūkį. Kiek anksčiau į Lietuvą grįžęs represuotasis Kaišiadorių vyskupas T.Matulionis, kuriam raudonoji valdžia ir toliau neleido eiti ganytojo pareigų, V.Sladkevičiaus pareigas pakėlė į kanauninko, o slaptu laišku Šv.Sosto paprašė skirti pagalbininką bei įpėdinį ir svarbiausiu kandidatu įvardijo naująjį kanauninką. Gavęs žinią, kad Šventasis Tėvas skiria jį vyskupu, kanauninkas V.Sladkevičius po svarstymų ir dvejonių, suprasdamas tenkančios atsakomybės svarbą ir savo kuklias galimybes, tačiau vyskupo T.Matulionio skatinamas ir palaikomas, apsisprendė šią naštą priimti. Jis rėmėsi, kaip vėliau pats teigė, apaštalo Pauliaus žodžiais "Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus." Paslapčiomis naktį iš gruodžio 24 d. į 25 d. Birštono klebonijoje vyskupas T.Matulionis konsekravo kanauninką V.Sladkevičių vyskupu.

Iškilmės: Nemunėlio Radviliškio Švč.Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje po iškilmingų Pirmosios Komunijos šv.Mišių. Centre – vyskupas tremtinys V.Sladkevičius. 1976 m. rugpjūčio 15 d. Evaldo Timuko asmeninio archyvo nuotr.

Tremtis į pakraštį

Raudonosios valdžios pareigūnai, reguliavę Bažnyčios gyvenimą, šį faktą sutiko priešiškai. Jie naujajam ganytojui pareigų eiti neleido, liepė pasilikti Kaune.

Vis dėlto oficialiuose raštuose V.Sladkevičių nurodydavo kaip vyskupą, tačiau pabrėždavo, kad jis konsekruotas be sovietų valdžios leidimo. Intelektualas, poliglotas (mokėjo dešimt kalbų), izoliuotasis nepriklausomas vyskupas raudonajai valdžiai buvo labai nepatogus. Jį reikėjo nubausti taip, kad dvasininkai matytų nepaklusnumo valdžiai padarinius.

Saugumiečiai jau 1964 m. buvo priversti pripažinti, kad Nemunėlio Radviliškio parapijos kunigas altarista V.Sladkevičius yra Lietuvos katalikų dvasininkų autoritetas.

Kaip nepateisinęs saugumiečių lūkesčių, kadangi nebendradarbiavo, ir kaip nevykdęs Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio nurodymų, kadangi ir toliau palaikė draudžiamus ryšius su vyskupu T.Matulioniu ir Kaišiadorių vyskupijos kunigais, o tai buvo traktuojama kaip antisovietinė veikla, 1959 m. pavasarį V.Sladkevičius ištremiamas į Lietuvos pakraštį – Biržų rajone esantį Nemunėlio Radviliškį, kur nuo seno buvo stipri evangelikų reformatų bendruomenė.

Nors saugumiečiai tarėsi ištrėmę V.Sladkevičių į respublikos ir kartu bažnytinio gyvenimo paribį, vis dėlto kukli vyskupo tremties buveinė tapo uolių dvasininkų ir pasauliečių maldininkystės, taip pat ir lemiamų krašto Bažnyčios sprendimų vieta. Saugumiečiai jau 1964 m. buvo priversti pripažinti, kad Nemunėlio Radviliškio parapijos kunigas altarista V.Sladkevičius yra Lietuvos katalikų dvasininkų autoritetas. Čia su patikimais atvykstančiais kunigais buvo tariamasi dėl pogrindinės veiklos – nelegalaus leidinio, slapto ruošimo kunigystei ir šitaip paruoštųjų kunigystės šventimų.

Svarbiausias įvykis – 1972 m. aplankytasis vyskupas kunigui S.Tamkevičiui pasiūlė sumanytam pogrindiniam leidiniui publicistinę – Lietuvos katalikų persekiojimo duomenų skelbimo – kryptį. Tai buvo veiklos kryptis, nulėmusi pasaulinės visuomenės informuotumą apie persekiojamus okupuotos Lietuvos katalikus ir raudonosios valdžios sprendimų Lietuvos katalikų atžvilgiu keitimąsi.

Įžengė į katedrą

Nemažai pas vyskupą tremtinį V.Sladkevičių atvykstančių lankytojų buvo slapta besidarbuojantys vienuoliai, o ypač vienuolės. Jiems visiems reikėjo patarimų ir palaiminimo.

Nemunėlio Radviliškyje lankydavosi pranciškonės, širdietės, kazimierietės, eucharistietės ir kitų vienuolijų bei kongregacijų atstovės. Be šių vizitų ir jų metu gautų patarimų bei malonių vienuolių nelegalusis veikimas, pavyzdžiui, slapta vaikų katechezė, būtų kur kas silpnesnis. Tad logiškas žingsnis – vyskupas tremtinys, norėdamas sustiprinti pogrindžio sąlygomis nusilpusią, bet tebeveikiančią marijonų kongregaciją, 1975 m. tapo jos nariu.

Kitais – 1976-aisiais – metais raudonoji valdžia tremtinį V.Sladkevičių perkėlė į tame pačiame rajone esančią Pabiržę, kur jis gyveno ir darbavosi keletą metų. Vyskupas tremtinys leisdavo sau peržengti jam nubrėžtas raudonąsias linijas. 1977 m. sausio 27 d. jis sakė pamokslą Marijampolėje arkivyskupo Jurgio Matulaičio jubiliejaus iškilmių dalyviams. Be kitko, drąsusis atvykėlis ragino eiti aukos keliu, o šis, nesunku suprasti, daugelį įgalino pasiekti raudonosios valdžios uždraustus tikslus. Pats vyskupas tremtinys buvo tokios veiklos pavyzdys. Kunigas Juozapas Zdebskis nuveždavo vyskupą į Baltarusiją, kur šventimų laukdavo pogrindžio seminaristai.

Raudonoji valdžia, spaudžiama kunigų "ekstremistų" ir tarptautinės nuomonės, o šią "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" žinių pagrindu formavo užsienio lietuviai, ieškodama kompromisų, 1982 m. ėmė daryti nuolaidų santūresnei kunigijos daliai. Vienas padarinių – vyskupas tremtinys V.Sladkevičius nuo birželio 15 d. galėjo eiti Kaišiadorių vyskupijos apaštališkojo valdytojo pareigas. Į savo katedrą jis įžengė rugpjūčio 8 d. Šia pergale baigėsi ilga nepelnyta tremtis. Nepalūžęs vyskupas išsaugojo Lietuvos katalikų bažnyčios savarankiškumo perspektyvą.

Kaip vėliau teigė pats V.Sladkevičius, tie 23 metai, praleisti Biržų krašte, buvo "ne tremtis, o Dievo palaima". Konfesiškai mišriame krašte jis greitai pelnė nuoširdžią visų pagarbą. O parapijiečiai, atsidėkodami už pasiaukojamą ganytojišką darbą, už dvasines vyskupo dovanas, jo meilę ir užuojautą silpniesiems, švelniai vadino jį Vyskupėliu. Vis dėlto V.Sladkevičius, kaip liudija daugelis faktų, dvasine tarnyste parapijiečiams ir bendravimu su jais nesiribojo – ugdė ir puoselėjo dvasininkijos savarankiškumo daigus.

Idėjininkas: "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" viršelyje – vyskupas V.Sladkevičius. 1987 m. lapkričio 1 d. Evaldo Timuko asmeninio archyvo nuotr.

Laisvė nebūna dovanojama

Nuo vėlyvo 1988 m. pavasario, kylant Sąjūdžiui, viešas Lietuvoje skleidžiamas žodis darėsi laisvesnis.

Iki tol vyskupas V.Sladkevičių kaip asmenybę, ypač apie jo nuopelnus, žinojo nedaugelis. Kai popiežius Jonas Paulius II tų metų birželio 28 d. paskyrė jį kardinolu, visuomenė tai suprato kaip svarbų Lietuvos atgimimo įvykį, o naujojo kardinolo žodis tapo visiems reikšmingas.

Grįžęs iš Romos, liepos 12-ąją Marijampolėje apie jam tekusias pareigas jis kukliai bylojo: "Kam priklauso šis vardas, garbė ir išaukštinimas? Ne man, brangieji, o jums, visai lietuvių tautai, krikščioniškajai Lietuvai. Jai skiriamas šis kardinoliškas vardas, jai kardinoliškoji garbė ir išaukštinimas! Jūs esate šio vardo ir išaukštinimo savininkai, aš – tik jo nešėjas, laikytojas savo rankose ir širdyje."

Svarbu pabrėžti, kad kardinolas V.Sladkevičiaus valia ir žodžiai teigiamai paveikė Lietuvos katalikų dvasininkiją, o per ją – religinį ir visuomeninį daugelio pasauliečių gyvenimą. Jo kalba "Dėl Bažnyčios padėties ir uždavinių šiandienos permainų akivaizdoje", pasakyta 1988 m. rugpjūčio 3 d. Kauno kunigų seminarijoje keliems šimtams susirinkusių dvasininkų, tapo programinė. Kardinolas užtikrino, kad Lietuvos katalikų bažnyčia nebepaisys religiją varžančių įstatymų, taip pat nurodė svarbiausias nuostatas ir uždavinius: nelaukti Religijų reikalų tarybos sutikimo dėl priėmimo į seminariją, atvirai bažnytinėse patalpose mokyti vaikus ir jaunuolius katalikų tikėjimo, reikalauti sugrąžinti dvi Vilniaus šventoves – Šv.Stanislovo ir šv.Vladislovo arkikatedrą bei Šv.Kazimiero bažnyčią, taip pat Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią.

Jo Eminencijos tuomet pasakyti žodžiai "laisvė nebūna dovanojama" kunigus ir vienuolius skatino nesidairyti į pasaulietinę valdžią, laisvai eiti bažnytinės pareigas ir siekti nurodytų tikslų.

Mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti.

Išmintimi kardinolas V.Sladkevičius dalijosi su visais. Jo pamokslas, pasakytas 1988 m. spalio 23 d. prie Vilniaus arkikatedros durų aukojant šv.Mišias, kai Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo metu valdžia paskelbė grąžinanti šią bažnyčią tikintiesiems, buvo išgirstas visuomenės ir gali būti suprantamas kaip moralinė programa. Jis kalbėjo: "Mes džiaugiamės, kad suplevėsavo trispalvė vėliava, kaip mūsų tautos gyvybės ženklas. Visam pasauliui mes skelbiame: lietuvių tauta yra gyva tauta! (...) Ji nori būti <...> savarankiška, <...> niekieno batų nemindžiojama! (...) Ir mes tikime, kad prasidėję pasikeitimai atves mus į <...> savarankišką tautos gyvenimą. Bet, brangieji, mokėkime <...> būti kantrūs, mokėkime vienas kitam kulnų nemindžioti. Mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti. Ateis rudenį pasėtam pasikeitimo želmeniui pavasaris ir vasara ir atneš pasikeitimo derlių mūsų tautai, palaimingąja jos ateitimi pasireiškiantį. Reikia, brangieji, mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti…" Deja, ne visi dvasinio vadovo žodžiai, ištarti tais dainuojančios revoliucijos metais buvo iki galo suprasti ir priimti greitų pokyčių išsiilgusioje, artėjančios laisvės nuojauta gyvenančioje visuomenėje. Vis dėlto tie žodžiai, kurie byloja apie dvasinio augimo būtinybę, apie tarpusavio santykius, išlieka svarbūs ir dabar.

Išmintinga pozicija

Vykstant išsilaisvinimo procesams Lietuvoje, Vatikanas domėjosi kardinolo V.Sladkevičiaus nuostatomis dėl galimų nepriklausomybės atgavimo kelių.

1989 m. rugpjūtį LSSR KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas iš Maskvos gavo šifruotą telegramą, kuria jis informuojamas apie Vatikano poziciją Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Telegrama pranešta, kad Vatikanas laikosi kardinolo V.Sladkevičiaus tezės, jog Lietuvos okupacija, SSRS įvykdyta 1940 m. birželio mėnesį, buvo Molotovo–Ribentropo sutarties padarinys ir kad būtina nepriklausomybę atkurti, šią sutartį anuliuojant.

Ne tik Sąjūdžio, bet ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos laikotarpiu kardinolas V.Sladkevičius įdėmiai sekė politinius įvykius, o lemiamomis, ypač šaliai kritinėmis dienomis jo žodis – laiškas, raštas, telegrama – pasiekdavo Lietuvos širdimi tuomet vadintą Aukščiausiąją Tarybą kaip moralinis palaikymas arba kaip dvasinė tolesnio valstybės kelio nuoroda. Tokia buvo tautos dvasinio lyderio misija, kurią deramai vertino iškilūs amžininkai.

Kaip teigiama popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolui V.Sladkevičiui adresuotame sveikinimo laiške, kardinolo išmintinga ir kupina pagarbos kiekvienam žmogui pozicija tapo atrama daugeliui, ieškant kelio į naują, solidarumu ir teisingumu grindžiamą visuomenę.