„Mes nelaukiame ryto, kad nubudę suprastume, kad jau atėjo Kovo 11-oji – mes patys ją pasitinkame, laukiame jos su laužais ant Stalo kalno Vilniuje, kviečiame ją dainomis, svečių istorijomis ir prisiminimais, istoriniais faktais, garsių žmonių apsilankymais“, – pasakoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai, jau dvyliktus metus prie Nepriklausomybės laužo minėdami vieną reikšmingiausių valstybės švenčių. Kariūnų kartos keičiasi, tačiau tradicija išlieka ta pati.

Pasitikti Kovo 11-ąją išliko tradicija ir tarp buvusių kariūnų, prie laužo susirenkančių karininkų, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime. Pirmąjį laužą uždegę karininkai kpt. Kazimiras Bogdanas, kpt. Daugirdas Antulis, kpt. Algirdas Navasaitis ir kpt. Alminas Sinevičius, prisimindami, kaip gimė idėja surengti šiltą ir jaukų vakarą, sako, kad laukiant laisvės, kaip ir aušros, kariui svarbu budėti sargyboje: „Parodome, kad mes saugome iškovotą nepriklausomybę, ir tai tampa amžinos nepriklausomybės sargybos simboliu“. Būsimi karininkai simboliškai ir budi prie laužo iki vidurnakčio – iki pat Kovo 11-osios.

Karo akademijos absolventai pasakoja, kad pirmaisiais metais Nepriklausomybės laužai būdavo tik kariūnų renginys, bet jį organizuojant sulaukdavo vis didesnio Akademijos bendruomenės palaikymo ir vis daugiau prisijungdavo karininkų, dėstytojų.

Kariūnai kiekvienais metais į renginį kviečiasi draugus, kitų universitetų studentus, jaunimo organizacijas. Švente susidomi vis daugiau žmonių.

Karininkai patvirtina, kad laužų tradicija „keliauja“ ir į kitus miestus – pradėję tarnybą karininkai šią šventę organizuoja ir tame Lietuvos kariuomenės dalinyje, kuriame tarnauja.

Pirmųjų Nepriklausomybės laužų organizatoriai neužmiršta renginio ir baigę studijas Lietuvos karo akademijoje. Į Nepriklausomybės laužus sugrįžtantys karininkai sako, kad naujosios kariūnų kartos taip pat mato ir ieško prasmės šiame renginyje, kurio pagrindinė mintis liko gyva ir plečiasi, sutelkia vis didesnę visuomenės dalį. Karo akademijos absolventai kariūnams linki ir toliau išlaikyti tą dvasią – nepriklausomybę švęsti ir budėti, t. y. ją saugoti, branginti.