T. Janeliūno teigimu, buvusios prezidentės laikysena tarptautinėje erdvėje buvo kategoriškas reikalavimas atsižvelgti į Lietuvos interesus, o knygos pagrindinė tema, pasak autoriaus, nagrinėja, ar dešimtmetį šaliai vadovavusi D. Grybauskaitė formavo užsienio politikos doktriną.

Pradėjusi knygos pristatymo renginį, Vilniaus universiteto (VU) Taptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Tarptautinių santykių katedros vedėja prof. Dovilė Jakniūnaitė pasidžiaugė, kad knyga yra parašyta gerai išanalizavus visą D. Grybauskaitės vadovavimo šaliai laikotarpį.

„Man atrodo, kad ši knyga labai svarbi, nes 2019 m. Lietuva išgyveno svarbų politinį įvykį ir gavo naują prezidentą. (...) Ji svarbi dar dėl to, kad turbūt bene pirmą kartą padarytas gilus tyrimas, pasikalbant ne tik su ekspertais, komentatoriais ar šiaip stebinčiais procesą, bet ir su tuo pagrindiniu žmogumi (...) – Tomas gavo kelis prezidentės interviu. (...) Taip pat apklausti visi patarėjai, kurie vienaip ar kitaip dirbo su užsienio politika“, – sakė D. Jakniūnaitė.

Ar D. Grybauskaitė formavo užsienio politikos doktriną?

Pats knygos autorius T. Janeliūnas, pristatydamas savo knygą, sakė, kad joje iškelia vieną ir pagrindinį klausimą – ar D. Grybauskaitė apskritai formavo kažkokią užsienio politikos doktriną, kurios paprastai kyla iš vertybinių principų.

„Įsimintiniausios doktrinos iš tikrųjų telpa į vieną sakinį. Prasmingiausios doktrinos – kurios ne tik paskelbiamos, bet ir palaikomos veiksmais: konkrečiomis strategijomis yra įgyvendinamos“, – kalbėjo politologas, pridūręs, kad, jo nuomone, D. Grybauskaitė vis dėlto doktriną formavo, tačiau pabrėžė, kad tai buvo daroma principingu elgesiu.

„Mano manymu, taip. Apžvelgęs tai, ką ji nuveikė per dešimt metų ir kokių principų ji laikėsi vykdydama savo užsienio politiką, aš manau, kad ji turėjo pakankamai aiškų vertybių ir principų rinkinį, nusakantį, kaip Lietuva turėtų elgtis tarptautinėje politikoje“, – kalbėjo T. Janeliūnas, pripažinęs, kad D. Grybauskaitė nesuformavo naujų politikos krypčių, naujų vektorių, tačiau, jo nuomone, doktrininis pokytis įvyko elgesio ir stiliaus prasme.

Mokslininkas taip pat atskleidė, kokia frazė, pasak jo, galėtų geriausiai iliustruoti D. Grybauskaitės užsienio politiką, kuri, tvirtina T. Janeliūnas, jos valdymo laikotarpiu labai sustiprėjo.

Neleiskime spardyti mums užpakalio nei rusams, nei amerikiečiams.

„Neleiskime spardyti mums užpakalio nei rusams, nei amerikiečiams“, – tokią frazę, atspindinčią prezidentės valdymo dešimtmetį, pasakė T. Janeliūnas. Šis principas, pasak politologo, dėl jo tiesmukumo nebuvo niekada žodis-žodin pasakytas, tačiau subtilesne forma buvo išsakytas jau pačioje D. Grybauskaitės kadencijos pradžioje duotame interviu.

Kartu mokslininkas patikino, kad prezidentės laikysena vadovaujant šaliai kito, tačiau liko kategoriška, reikalaujant atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus. Tai, pasak T. Janeliūno, tapo akivaizdu bendraujant su D. Grybauskaite.

„Jos sprendimuose vis labiau didėjo pareigos ir atsakomybės našta. Kitaip tariant, ji vis labiau nustumdavo tą savo asmenybės „aš“ į šoną ir vis labiau mąstydavo valstybės interesų kontekste“, – konstatavo knygos autorius, patikinęs, kad ir pati D. Grybauskaitė tvirtindavo, jog elgiasi taip, kaip privalo elgtis.

Žvilgsnis į knygos turinį ir rašymo procesą

Renginyje dalyvavusi Lietuvos karo akademijos profesorė Jūratė Novagrockienė atkreipė dėmesį į knygoje, pasak jos, atskleidžiamus du pjūvius.

„Atkreipčiau dėmesį į du pagrindinius pjūvius, kurie atsispindi šioje knygoje: užsienio politikos raida, kuri išlukštenta žingsnis po žingsnio. (...) Kitas pjūvis, kuris labai svarbus skaitant šią knygą, žiūrint ir plačiame kontekste, tai yra prezidento institucijos autoritetas“, – teigė J. Novagrockienė.

Buvęs D. Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas užsienio politikai Renaldas Vaisbrodas taip pat įvertino T. Janeliūno knygą. Jo teigimu, knygoje išsamiai atspindėta prezidento institucija ir detaliai pažiūrėta į užsienio politikos formavimą per prezidentės asmenines savybes.

Tuo metu pats autorius neslėpė, kad derybos dėl interviu su D. Grybauskaite vyko sunkiai – nelengva, pasak jo, buvo įtikinti prezidentę, kad tai yra svarbu. Taip pat, pasak T. Janeliūno, buvo ir reikalavimų, kurių vienas – jokių audioįrašų, kad prezidentė galėtų jaustis laisviau ir nebūti labai susikausčiusi, dėl ko teko atsakymus rašytis ranka.

„Tai buvo iššūkis. Buvo atliekamos dvigubos transkripcijos – fiksavau aš ir Daiva Ulbinaitė (buvusi D. Grybauskaitės patarėja. – ELTA) visus interviu, po to sulygindavome tuos pasisakymus“, – sakė T. Janeliūnas, tačiau patikino, kad retušavimo buvo labai mažai, nes buvo siekiama išlaikyti autentiškumą.

Vis dėlto, eksperto manymu, rašant knygą jam pavyko išlaikyti distanciją tarp asmeninio požiūrio į D. Grybauskaitę ir tarp objektyvumo. Nors mano tikslas nebuvo provokuoti, bet galima buvo jausti, kurios temos prezidentei patiko labiau, o kurios – ne, patvirtino T. Janeliūnas, pateikęs sunkesnių temų pavyzdžius – D. Grybauskaitės nevykimas į Lenkiją pasveikinti Nepriklausomybės dienos proga, taip pat nevažiavimas į Prahą susitikti su tuomečiu JAV prezidentu Baraku Obama.

„Man buvo įdomu iš jos išgirsti tuos motyvus. Galbūt ne visi tie motyvai mane įtikino ir ten galbūt atspindėjo jos charakterio savybės, kad ji kartais reaguodavo per daug greitai, staigiai. Kaip jau esu sakęs kitur, tai, man atrodo, D. Grybauskaitei pritrūkdavo strateginės kantrybės. (...) Ji pati tai pripažindavo, kad kantrybė yra jos silpnoji vieta – kad ji jos neturi, bet ji tai kompensuodavo, kaip pati sakydavo, savo intuicija“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Ką reiškė būti D. Grybauskaitės patarėju?

Renginio moderatorei D. Jakniūnaitei paklausus buvusio D. Grybauskaitės patarėjo R. Vaisbrodo, ką vis dėlto reiškė būti prezidentės patarėju, jis atsakė, kad nuolat privalėjo būti pasiekiamas.

„Dirbti patarėju D. Grybauskaitės komandoje reiškė, kad turi būti pasiekiamas 24 valandas per parą. Tai reiškė, kad tu turi informaciją, kuri yra ne iš antraščių, o sugebi komentuoti giliai, suprasdamas turinį, kuris yra, ir kad žinai, kaip veikia užsienio politikos infrastruktūra bei gali joje greitai judėti“, – dalijosi prisiminimais R. Vaisbrodas.

Buvęs D. Grybauskaitės patarėjas papasakojo istoriją, iliustruojančią intensyvią šalies vadovės patarėjų darbotvarkę: 2015 m. Ukrainos ambasadorius Lietuvoje vėlai vakare persiuntė žinią, kad Ukrainos prezidentas Petro Porošenka nori paskambinti ir pasikalbėti apie aktualijas. Kilus įtarimui, kodėl pokalbis reikalingas taip spontaniškai, R. Vaisbrodas susisiekė su P. Porošenkos vyr. patarėju tiesiogiai, kuris patikino, jog pokalbio neprašė.

„Paaiškėjo, kad kažkoks Rusijos radijas paskambino į Ukrainos ambasadą Vilniuje, prisistatė, kad skambina Ukrainos prezidento administracijos vadovas. Ambasadorius tuo patikėjo ir suorganizavo skambutį, ir galiausiai mes vos vos, per plauką, išvengėme labai nemalonaus momento“, – prisiminė R. Vaisbrodas, palyginęs atvejį, kai Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas radijuje kalbėjosi su pokštininkais.

Savo knygos pristatymo pabaigoje T. Janeliūnas pareiškė apgailestavimą, kad knygoje vis dėlto nėra paliečiami D. Grybauskaitės santykiai su Baltijos šalių vadovais.

Šiemet apie buvusią šalies vadovę D. Grybauskaitę knygą „Nustokim krūpčiot“ pristatė ir abi kadencijas su prezidente dirbusi jos patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais bei vadovavusi Prezidentūros Spaudos tarnybai Daiva Ulbinaitė, primena ELTA.

Šiemet istorija apie D. Grybauskaitę buvo pristatyta ir kine – parodytas režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Valstybės paslaptis“.

Knygą apie D. Grybauskaitės užsienio politiką finansavo Lietuvos mokslų taryba.