„Ukrainos kare savo akimis mačiau, kaip Voluinės srityje realiai teritorijas saugojo nebe kariuomenė, o į komendantūrų užnugario sistemas suburti žmonės. Ukrainoje įsitikinome, koks svarbus visuomenės įsitraukimas. Jų patirtimi dabar naudojamės kurdami Lietuvos užnugario sistemą“, – pasakoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynimo komiteto (NSGK) pirmininkas konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Seimo rudens sesijai jis yra parengęs ir naujų siūlymų, kad pilietis, norintis prisidėti prie šalies gynybos, galėtų ir mokėtų tai daryti.
„Nuosekliai keliu visuotinės gynybos koncepcijos idėją ir siekiu, kad ji būtų įgyvendinta. Dažnai tai akcentuojame, bet anksčiau tai likdavo politinėmis deklaracijomis be praktinės išraiškos“, – sako politikas.
Mūsų šalies gynybos politika remiasi trimis ramsčiais: pirma, kolektyvine gynyba (NATO saugumo garantijomis), antra, mūsų nacionaliniais pajėgumais (kariuomene, Vidaus reikalų ministerijos struktūromis, kurios karo padėties atveju tampa ginkluotųjų pajėgų dalimi), bet, pabrėžia L. Kasčiūnas, labai svarbus ir trečiasis ramstis – visuomenės įsitraukimas.
Paskirtis: pasak L. Kasčiūno, medžiotojų, kitų ginklus turinčių asmenų į mūšio lauką ir neplanuojama siųsti. Tai ne kariuomenės pakaitalas, o parama jai per užnugario sistemą. S. Lisausko / BNS nuotr.
Jo šerdis – Šaulių sąjunga, vienijanti apie 14 tūkst. narių. „Ją stipriname tiek didindami finansavimą, tiek keisdami įstatymą. Tačiau, nepaisant, kad tai žinoma ir gerbiama organizacija, šauliai (išskyrus kovinius, kurių yra 500), kad ir kaip keista, niekada nebuvo integruoti į gynybos planus. Pradėjome keisti įstatymus, kad jie būtų į juos integruoti“, – apie svarbų pokytį pasakoja parlamentaras.
Reikia suprasti, kad tai ne kariuomenės pakaitalas, tai parama kariuomenei per užnugario sistemą.
Dar vienas esminis pokytis – jau kuriamos vadinamosios komendantūros – užnugario sistema karo padėties atveju. Paskirti komendantai, jų pavaduotojai. Komendantas, profesionalios kariuomenės karys, savivaldybėse – pagrindinis šios sistemos žmogus, jo pavaduotojai – kariai savanoriai, vietos žmonės, kurie žino vietos specifiką. Seimo rudens sesijoje L. Kasčiūnas pateiks Karo padėties įstatymo pataisas, kurios labiau detalizuos komendantūrų veiklą, nes, pasak jo, dabar ji aprašyta gana abstrakčiai.
„Komendatūra galėtų būti ta platforma, į kurią galėtų įsitraukti trys kategorijos asmenų: šauliai, rezerve esantys kariai ir kiti koviniai asmenys, t. y. asmenys, turintys ginklą: ar tai būtų medžiotojai, ar kurie nors kiti“, – aiškina L. Kasčiūnas.
Medžiotojai siūlosi
Iniciatyvos papildyti valstybės gynimo sistemą civiliais – ne tik iš viršaus. Nemažo rezonanso susilaukė birželį paskelbtas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) kreipimasis į šalies vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą – Lietuvos Respublikos Prezidentą su prašymu juos integruoti į šalies gynybą ir priešų atgrasymą.
Draugijos pirmininko Virginijaus Kantausko manymu, medžiotojai yra ne tik viena labiausiai šalį ginti ginklu nusiteikusi bendruomenė, bet ir galinti atlikti pačias įvairiausias funkcijas užtikrinant šalies gynybos politiką.
Šį birželį atliktoje Lietuvos medžiotojų apklausoje, kurioje dalyvavo 1 106 šios bendruomenės nariai, 86,6 proc. grėsmės Lietuvai atveju pasiryžę ją ginti ginklu, 5,4 proc. – gintų kitaip. Palyginimui: šių metų pradžioje paskelbtais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenimis, Lietuvą ginti ginklu pasirengę tik 14 proc. Lietuvos gyventojų, 36 proc. ją gintų kitaip.
„Tokį tyrimą atlikome pirmą kartą, siekdami nustatyti medžiotojų bendruomenės požiūrį į galimą bendradarbiavimą su formuojančiais Lietuvos gynybos politiką. Nuo šiol labai drąsiai galiu pasakyti, kad mūsų gretos vienija apie 30 tūkst. ne tik Lietuvos gamtą mylinčių, bet ir pasirengusių ją ginti ginklu žmonių“, – sako LMŽD pirmininkas V. Kantauskas.
Apklausoje net 72,1 proc. respondentų visapusiškai palaikytų Lietuvos medžiotojų glaudesnį bendradarbiavimą su už šalies gynybą atsakingomis institucijoms, dar 18,2 proc. tai greičiau palaikytų, nei nepalaikytų, o tam nepritaria vos 4 proc. Net 77,2 proc. nori, kad į valstybės gynybos formavimą ir užtikrinimą būtų įtraukti ir medžiotojai. Tam nepritarė tik 11,8 proc., dar 10,9 proc. neatsakė. Net per 61 proc. medžiotojų blogai ir labai blogai vertina dabartinį šalies gynybos politiką formuojančių institucijų bendradarbiavimą su medžiotojų bendruomene.
„Net devyni iš dešimties medžiotojų pasirengę Lietuvą ginti ginklu, vadinasi, drąsiai galime kalbėti apie papildomą šalies gynybos potencialą, jis gali būti papildytas tūkstančiais taiklių šaulių. Tačiau tam reikalingas kompleksinis sprendimas, kurį galėtų formuoti už tai atsakingi, o ne kas nors kitas. Tad manau, kad apskritojo stalo diskusija apie tai, kuo mes galime būti naudingi ir kaip prisidėti prie saugesnės Lietuvos sukūrimo, galėtų būti pirmas žingsnis formuojant mūsų bendruomenės įtraukimą į valstybės saugumo užtikrinimą“, – sako LMŽD pirmininkas V. Kantauskas.
Jis primena, kad būtent medžiotojai prieš keliasdešimt metų buvo vieni iš tų, kurie kruvinojo sausio dienomis, Lietuvai kovojant už nepriklausomybę, buvo pasirengę ginklu ginti tiek parlamento rūmus, tiek kitus objektus.
Beje, minėtoje apklausoje absoliuti dauguma šalies medžiotojų – 71,9 proc. – nurodė, kad lažintųsi, jog būtent medžiotojai yra taiklesni šauliai nei kariai. Už karius lažybose statytų 16,5 proc. tyrimo dalyvių, dar 11,6 proc. neturėjo nuomonės.
Ne mūšyje, o užnugaryje
Medžiotojų iniciatyva susilaukė ne tik ovacijų. Kai kurie karybos ekspertai aiškino, kad karį parengti ne taip lengva, o šaudyti į antis – ne tas pats, kas su ginklu kautis mūšio lauke.
L. Kasčiūnas aiškina, kad medžiotojų, kaip ir kitų ginklus turinčių asmenų, norinčių prisidėti prie šalies gynybos, į mūšio lauką ir neplanuojama siųsti.
„Reikia suprasti, kad tai ne kariuomenės pakaitalas, tai parama kariuomenei per užnugario sistemą. Komendantūros vykdytų įvairias funkcijas: tvarkos palaikymo, kovos su diversinėmis grupėmis, strateginių objektų, rezervų apsaugos, žmonių srautų valdymo evakuacijos atveju ir pan. Tai labai pasiteisino Ukrainoje. Tai puiki proga įtraukti visus – ne tik šaulius, bet ir karius rezervininkus, kitus asmenis, kurie turi ginklą“, – aiškina NSGK pirmininkas.
Tačiau ar veikla užnugaryje – tie lūkesčiai, kurių vedami medžiotojai kreipėsi į Prezidentą siūlydamiesi prisidėti prie tėvynės gynybos? „Medžiotojai – Lietuvos patriotai, beveik visi tėvynę gintų ginklu. Kur mus siųs, karinei vadovybei geriau matyti, svarbiausia, kad būtume įtraukti į gynybą. Neturiu informacijos, kad mus ketina panaudoti tik užnugaryje. Tačiau kur siųs, ten siųs, ne medžiotojai tai spręs“, – sako Vilniaus medžiotojų draugijos pirmininkas Vytas Mazuronis.
Jis primena, kad Ukrainos medžiotojai net be specialaus pasirengimo įtraukti į šalies gynybą. Jie geriausiai pažįsta miškus, apylinkes, tad geriausiai gali organizuoti pasipriešinimą ir pagalbą tiek kariškiams, tiek ir gyventojams.
„Kas geriau žino Lietuvos miškus, jei ne medžiotojai? Mūsų turimos priemonės gal netinkamos karo lauke, bet, be jokios abejonės, gynybai jas galima panaudoti“, – sako V. Mazuronis.
Kai kas mano, kad norintiems ginti tėvynę medžiotojams tiesiog reikia prisijungti prie Šaulių sąjungos, o ne steigti kokius nors naujus darinius. V. Mazuronis pasakoja, kad nemažai medžiotojų, ypač jaunesnės kartos, jai priklauso. Tačiau gal ne kiekvienas turi laiko ir galimybių dalyvauti ir medžiotojų, ir šaulių veikloje. Tad, pasak jo, prisijungęs prie šaulių ar ne, bet kurį ginkluotą žmogų, Lietuvos patriotą, norintį ginti tėvynę, gal bus galima rasti, kur pritaikyti.
Yra skepticizmo, kam čia įtraukti visuomenę, reikia parengtų profesionalių karių. Man nepatinka toks požiūris, nes jis nekuria galimybės visuomenei prisidėti.
Kursai – nuo sausio
Žinoma, neužtenka vien noro – reikia ir kursų, apmokymų, reikės ir šiokios tokios patikros. L. Kasčiūnas tikisi, kad kursai prasidės jau nuo sausio. Jis pasiūlė tokią schemą: turintiems ginklą ir norintiems prasitęsti leidimą jį turėti ar jį gauti reikėtų išklausyti pilietinio pasipriešinimo kursą. Taip daugiau žmonių susipažintų su gynybos principais ir pilietinio pasipriešinimo pagrindais.
Tokiam įstatymo pataisų projektui Seimas po pateikimo liepą jau pritarė. L. Kasčiūnas tikisi, kad rugsėjį ar spalį pataisa Seime bus priimta. Pasipriešinimo jai parlamente, taip pat ir iš opozicijos pusės, pataisos iniciatorius sako nematantis.
Pasak jo, kursų lygiai gali būti skirtingi, o kokią formulę pasirinkti, spręs Vyriausybė. Jų organizacinė šerdis bus Krašto apsaugos ministerijos Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas ir Šaulių sąjunga.
„Darbo rengiant kursus tikrai bus, nes leidimą laikyti ginklą Lietuvoje turi beveik 57 tūkst. žmonių. Atmetus šaulius ir rezervo karius, kuriems kursų lankyti nereikės, jų gali reikėti apie 20–30 tūkst. asmenų“, – skaičiuoja L. Kasčiūnas.
Tokia tvarka galios ir medžiotojams, ir kitiems ginklus turintiems asmenims, pavyzdžiui, saugos tarnybų darbuotojams, ginklus įsigijusiems savisaugai ar sportiniam šaudymui. Parlamentaras pasakoja jau susisiekęs su Lietuvos saugos bendrovėmis, pagrindinių jų vadovus pakvietęs į Seimą aptarti, kaip jie karo padėties atveju matytų savo vaidmenį komendantūrose. „Saugos bendrovėse dirba apie 10 tūkst. darbuotojų, gal ne visi paties geriausio fizinio pasirengimo, bet apie 2–3 tūkst. – tikrai tokio. Jos turi ginklus, saugo kai kuriuos savivaldybių objektus. Gal ir karo padėties atveju saugotų objektus ir taip palengvintų komendantams darbą“, – svarsto L. Kasčiūnas. Rudeniop jis ketina susitikti ir su Medžiotojų ir žvejų draugijos vadovybe.
Naujovė: siūloma, kad visi Lietuvos valstybės tarnautojai baigtų pilietinio pasipriešinimo ir mobilizacijos kursus. L. Balandžio / BNS nuotr.
Jau gali kreiptis
Žinoma, kiekvienas turintis ginklą savanoriškai nuspręs, ar nori įsitraukti į užnugario sistemas. Kaip tai galės padaryti, schema jau sudaryta.
Žinoma, aiškina L. Kasčiūnas, negalės būti taip, kad vieną dieną kas nors prisijungia, o kitą persigalvoja. Jei įsitrauks, turės duoti priesaiką, gaus skiriamąjį ženklą, bus ir patikra. Algoritmas bus toks: jei kuriame nors rajone susiburs koks 30 medžiotojų, norinčių prisijungti prie gynybos plano, jie turės susirasti vietos šaulių vadą ar komendantą ir informuoti apie savo norą. Jiems vyks mokymo kursai, per tą laiką – ir jų patikrinimas. Tada jie bus registruojami, įtraukiami į registrą, kad būtų žinoma, jog tai žmonės, kuriais bus galima pasiremti karo padėties atveju. Su jais bus palaikomas ryšys, vykdomos pratybos, keičiamasi informacija ir pan. Šaulių sąjunga bus tarpinė grandis, per kurią reikės dirbti.
Jei koks pavienis medžiotojas ar kitas turintis ginklą asmuo norės prisidėti? Pasak L. Kasčiūno, būtų gerai, kad susidarytų bent nedidelė grupelė, bet jei atsirastų koks vienas, jis būtų pakviestas, su juo būtų susisiekta, gal pasiūlyta luktelėti, kol susidarys grupelė. Įstatyme įrašyti koviniai asmenų būriai, vadinasi, tikimasi jų ne po vieną. Tiesa, neapibrėžta, kiek asmenų turi būti grupėje, ji gali būti ir nedidukė, bet būtų gerai bent koks penketas asmenų.
„Mano nuomone, visas organizuotas visuomenės celes reikia vienu ar kitų lygmeniu įtraukti į gynybos planus“, – pabrėžia NSGK pirmininkas.
Nors kursai turintiems ginklus, tikimasi, prasidės nuo sausio, jis jau dabar kviečia burtis ginklus turinčius asmenis į komandas savivaldybėse, kreiptis į Šaulių sąjungos vietos vadovybes, vietos komendantą ar jo pavaduotoją ir informuoti, kad nori prisidėti prie užnugario formavimo, paskui dalyvauti kursuose ir rengtis atlikti savo vaidmenį šalies gynyboje.
Mokysis tarnautojai
Dar viena idėja, kurią L. Kasčiūnas ketina pateikti Seimui rudens sesijoje, – kad visi Lietuvos valstybės tarnautojai baigtų pilietinio pasipriešinimo ir mobilizacijos kursus. „Tai nereiškia, kad jie bėgios laukuose per pratybas, bet bent jau išklausys kursą apie pagrindinius dalykus, kaip valstybė funkcionuoja karo padėties sąlygomis, kaip organizuojami procesai nuo pilietinio pasipriešinimo iki mobilizacijos. Reikia turėti omenyje, kad valstybė turi funkcionuoti ir karo padėties sąlygomis, o gyvybinėms funkcijoms atlikti valstybės tarnautojai įtraukiami į civilinį mobilizacinį rezervą“, – aiškina NSGK pirmininkas.
Jis pabrėžia, kad reikia kurti ir kiekvienos valstybę ginti galinčios tarnybos rezervus: įteisintas Valstybės apsaugos departamento rezervas, tą patį daryti reikia su pasienio, policijos institucijose tarnybą baigusiais asmenimis, juos treniruoti ir įtraukti į gynybos planus.
Tiesa, buvo nemažai kritikos, kad puolama ieškoti papildomo potencialo, nors ir atlikusių karinę tarnybą rezervas tik popierinis, pratyboms jų šaukiama nedaug ir retai. L. Kasčiūnas aiškina, kad ne visai taip: baigusių tarnybą kariuomenėje yra per 100 tūkst., iš jų 28 tūkst. – aktyvus rezervas, kurie kviečiami į pratybas. Be to, NSGK pastangomis pernai kiekvienas aktyvaus rezervo narys gavo žinutę apie karo padėties atveju jo priskyrimą kuriam nors daliniam – to iki tol nebuvo. Pasak NSGK pirmininko, pratybos gali būti dar intensyvesnės, reikia didinti aktyvaus rezervo skaičių bent iki 50 tūkst. Tačiau gerai, kad dabar gynybos planuose rezervui struktūriškai numatyta vieta.
NSGK nariai kelia klausimą ir dėl visuomenės rengimo suteikti pirmąją medicininę pagalbą – tai, kaip parodė karas Ukrainoje, taip pat yra išskirtinės svarbos šalies gynimo elementas.
„Yra skepticizmo, kam čia įtraukti visuomenę, reikia parengtų profesionalių karių. Man nepatinka toks požiūris, nes jis nekuria galimybės visuomenei prisidėti. Mūsų kariuomenei reikia, kad visuomenės valia priešintis, gintis būtų didelė, kad kuo daugiau žmonių žinotų, ką reikia daryti, turėtų bent bazinius įgūdžius, kad nebūtų chaoso. Norisi platesnio požiūrio, juolab kad šalia – priešas, kuris gali kariauti ilgą alinantį karą. Tad turime turėti valios priešintis, įgūdžių tai daryti ir kad tam būtų vietos gynybos planuose“, – pabrėžia L. Kasčiūnas.
