Šią savaitę Lietuvoje lankosi Shimonas Peresas, Izraelio prezidentas, save laikantis litvaku. Lietuvoje užaugęs, žydų mokyklą baigęs ir archikterūros magistro diplomą Vilniuje apsigynęs Markas Segalis sako – vien Izraelį kaltinti dėl agresijos gali tik tie, kurie nežino, kad prie Artimųjų Rytų konfliktų prisideda ir JAV bei ES.

Prieš trejetą metų Tel Avive įsikūręs 28-erių M.Segalis "Vilniaus dienai" pasakojo apie neramumus Izraelyje, politiką, socialines garantijas ir ryšius su gimtąja šalimi.

Sunkumų nemato

M.Segalis iš Lietuvos išvyko 2010-ųjų rugsėjį. Nors vaikinas Izraelyje jau buvo lankęsis du kartus, trečiasis buvo lemtingas. Atvykęs į sesers vestuves (ši į Tel Avivą nuvyko iškart baigusi mokyklą), netikėtai pasiliko penkių mėnesių stažuotei, vėliau ją prasitęsė tokiam pat laikotarpiui ir galiausiai susiradęs darbą liko gyventi.

Markui ten nuvykus, viskas iškart klostėsi sėkmingai. "Iškart patekau į stažuotę, kurios programoje dauguma buvo amerikiečiai. Aš jaučiau daugiau kultūros skirtumų nuo amerikiečių nei nuo vietinių. Vėliau mums ir paskaitos buvo būtent apie kultūrinius skirtumus, darbo kultūrą ir panašiai", – pasakojo M.Segalis.

Jo Izraelyje nelabai kas nustebino. Kaip ir visur, jaunas architektas įžvelgia pliusų ir minusų: "Jie labai tiesmuki žmonės. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje atleidžia iš darbo, niekas nesako už ką. O ten – viską tiesiai šviesiai pasako: būtent už ką, ir dar rekomendaciją parašo, kad nekiltų problemų kito darbo susirasti."

Kai M.Segalis 2008 m. Vilniuje apsigynė bakalauro diplomą, gauti darbą buvo sunku – pasirodydavo po vieną naują darbo skelbimą per tris mėnesius. O Izraelyje pasirodo 5–8 nauji darbo skelbimai per dieną, bet tai jau reiškia, kad visiškai nėra darbo pasiūlymų.

Skiriasi ne tik kraštovaizdis

"Negaliu sakyti, kad čia viskas geriau. Jeigu galėčiau atvykti į Lietuvą, pasirinkčiau odontologą lietuvį – jie geresni nei izraeliečiai. Dar pasigendu uogų ir grybų – čia tokie dalykai neegzistuoja. Ir dar miško", – sakė jaunasis litvakas.

Sentimentus lietuviškai gamtai vaikinas pajautė dar pirmaisiais metais gyvendamas Tel Avive, kai vieno žiūrėto filmo pabaigoje pasirodė Lietuvą primenančių girių vaizdai. "Čia dabar 31 aukšte sėdžiu, iki pat horizonto viskas užstatyta. Vienintelė žaluma prie pastato yra parkas ir stadionas", – kalbant telefonu guodėsi M.Segalis.

Jo teigimu, Izraelyje vietiniai nesupranta, kas vyksta užsienyje, o užsieniečiai nesupranta, kas vyksta Izraelyje. Pavyzdžiui, Izraelyje tarp miestų nėra ribos – gali dirbti viename mieste, bet perėjęs gatvę jau būsi kitame mieste.

"Ir ne visi bendradarbiai žino, kuriame mieste dirba. Pavyzdžiui, aš dirbu su žemėlapiais, tad aiškiai žinau, kur yra miesto ribos, – ten jos aiškiai pažymėtos. Būna, kad užsisakai picą, o ją pristato ne į tą miestą, nuveža kokį 20 km į kitą pusę. Nes kiekviename mieste yra gatvių, kurių pavadinimai vienodi", – juokėsi architektas. Ten būna ir taip, kad ta pati gatvė tęsiasi net per kelis miestus.

Dėl neramumų – atsipalaidavę

Šiuo metu M.Segalis gyvena mieste, esančiame 6 km nuo Tel Avivo. Anksčiau gyveno ir pačioje sostinėje, kur yra tekę matyti ir sprogdinimų, ir bombardavimų. Tačiau, jo teigimu, žiniasklaidoje viskas atrodo baisiau, nei iš tikrųjų yra.

"Sirenas iš tikrųjų pastarąjį kartą girdėjau vakar – buvo bandymas. O prieš kiek laiko buvo ir tikros raketos, girdėjau oro pavojaus sirenas, tačiau tada dauguma darbuotojų net nepakilo iš darbo vietos", – apie natūraliu dalyku tapusius įspėjimus pasakojo architektas.

Tokie dalykai Izraelyje įprasti: žmonės net eidami gatve žino, kur kurioje vietoje yra slėptuvės, jei kiltų realus pavojus. Pasak M.Segalio, netgi vaikų žaidimų aikštelėse slėptuvės įrengtos.
"Iš tikrųjų tai nėra vaikų žaidimai, bet kai gyveni dideliame mieste, tai ne bėda. Buvo atvejis, kai savižudis susisprogdino būtent tame autobuse, kuriuo aš įprastai važiuoju į darbą, bet tądien aš važiavau dviračiu", – kaip anekdotą pasakojo architektas ir pajuokavo, kad sprogdinimo atvejis buvo suorganizuotas nevykusiai – kai visi jau buvo darbuose.

Apskritai, jo teigimu, gyventi pavojingiau miestuose, kurie arčiau pasienio: kalbant apie konfliktuojančius su Izraeliu palestiniečius, raketos, kurios veikia 3–4 km, paprasčiau pagaminamos ir jų skaičius yra didesnis.

"Lietuvoje kokiame skersgatvyje dėl saugumo irgi galima pabijoti. Bet neramumai čia nevyksta kasdien, – tikino M.Segalis. – Izraelyje yra posakis: "Ehhh…", tai maždaug reiškia "iškęs". Tačiau, kaip sakoma, kiekviename anekdote yra dalis tiesos", – šmaikštavo pašnekovas.

Problemos dėl demokratijos ir religijos

Pašnekovas pasakojo, kad izraeliečiai per daug kalti dėl okupuotų Palestinos žemių nesijaučia. "Su kuo aš esu kalbėjęs, dauguma sako: jūs patys čia pagyvenkit ir tada kritikuokit. Tiesiai šviesiai sakant, Izraelis yra vienintelė demokratinė valstybė. Kada pastarąjį kartą kur nors aplink buvo demokratiniai rinkimai, kurie nebuvo anuliuoti, kaip Egipte? Arba falsifikuoti? Arba per prievartą demokratija buvo įvesta amerikiečių, kur jos niekas net nenorėjo", – ir demokratiškajai bei Izraelį visuomet palaikančiai JAV įgėlė M.Segalis.

Tačiau ir pas juos, kaip kiekvienoje demokratinėje valstybėje, yra tam tikrų apribojimų. "Čia demokratija derinama su religija. Čia, pavyzdžiui, šeštadieniais nevažinėja autobusai, dauguma parduotuvių uždarytos, nes šabas. Tai šiek tiek nervina – prievartiniu būdu religija kišama. Kaip lietuvių kalbininkai kovoja už lietuvių kalbos taisyklingą vartoseną, Izraelyje analogiškas dalykas vyksta su religija", – pasakojo pašnekovas.

Kita vertus, pasak M.Segalio, Tel Avivas yra labai kosmopolitiškas miestas, Izraelyje kone labiausiai išsiskiriantis tolerancija seksualinėms mažumoms. Pavyzdžiui, ten neseniai vyko homoseksualų paradas.

Tiesa, pasak pašnekovo, Tel Avivas nėra tiek bendruomeniškai susiskaldęs miestas, kaip Jeruzalė, kur kiekviena religinė bendruomenė turi savo rajoną.

"Iš esmės ten konfliktų irgi nelabai kyla, nes kiekvienas sėdi savo rajone ir nelenda į svetimus. Tiesa, į Izraelį atvykę mano draugai iš Lietuvos netyčia pasiklydo ir įvažiavo į arabų rajoną su izraelietiškais mašinos numeriais, tai juos ten akmenimis užmėtė. Reikia žinoti, kur eini, ir tada problemų nebus", – pasakojo M.Segalis.

Gatvių pavadinimai ten užrašyti trejopai: hebrajiškai, angliškai ir arabiškai. Užėjus ten, kur gatvės pavadinimas užrašytas tik arabiškai, geriau grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo ateita.

Miglota taikos vizija

Pasak M.Segalio, Izraelyje visuomenė yra susiskaldžiusi ir dėl politinių problemų kiekvienas kaltina vis kitus. Žinia, Izraelyje didžiausia valdžia priklauso ne prezidentui, o ministrui pirmininkui, tad visų akys daugiausia krypsta į jį.

"Kiek aš stebiu ministro pirmininko pareigas, tai yra laviravimas vienračiu dviračiu ant įtempto lyno, kurį iš abiejų pusių kas nors traukia. Jis turi įtikti ir religinei pusei, ir nereligingiems, ir ne žydams, ir tautinėms mažumoms, ir pasaulio visuomenei – valstybė turi veikti. Visą Izraelio politiką apriboja užsienio jėgos", – sakė M.Segalis.

Tiek amerikiečiai, tiek ES, pasak jo, vykdo politiką, kuri tikrai neprisideda prie taikos vizijos: "Paaiškėjo, kad ES remia organizacijas, kurios trukdo taikos procesui ir tiesiogiai propaguoja nesantarvę – netgi įvairiausiomis socialinėmis akcijomis."

Pašnekovo žodžiais, jeigu niekas netikėtų taika, niekas ir nebūtų daroma. "Jeigu pažiūrėtume, kada šalies žemėlapis buvo didžiausias ir mažiausias, tai per 65 metus istorijos galima pamatyti, kiek buvo nusileista. Tik kad niekas dėl to nesikeičia", – pasakojo pašnekovas.

Lietuva ne itin traukia

"Dažnai manęs vietiniai apie Lietuvą klausia su nuostaba: ar ten dar liko žydų? Vietos žmonės gerai žino Antrojo pasaulinio karo istoriją, žino, kad Lietuva, Lenkija bei Šiaurės Europa ir Rusijos pasienis pagal visus rodiklius pirmavo vykdant genocidą. Todėl juos tai stebina – kad žydai dar ten gyvena", – įspūdžiais dalijosi Izraelyje gyvenantis Lietuvos pilietis.

Pats M.Segalis Izraelyje atsidūrė neplanuotai, tad ir apie tai, kad negrįš į Lietuvą, kategoriškai kalbėti nenorėtų, tačiau prisipažino, kad gimtoji šalis ne itin traukia: "Visa mano šeima, išskyrus tetą, į Izraelį atvažiavo prieš 40 metų. Kai buvo pusseserės 50-metis, jie nuvažiavo į Lietuvą. Kaip suprantu, apsilankyti jiems ten smagu, bet nėra sentimentų pačiai valstybei. Sentimentai vietoms, bet ne Lietuvai."