"Maisto banko" vadovei Deimantei Žebrauskaitei už labdaringą veiklą šiemet įteiktas Šv. Kristoforo apdovanojimas. Jauna moteris juokauja, kad viskas prasidėjo nuo to, kad ji neturėjo ką veikti.

– Esate viena jauniausių žmonių, gavusių šį garbingą apdovanojimą. Kaip reagavote apie jį sužinojusi?

– Tikrai to nesitikėjau, todėl gavus apdovanojimą apėmė dvejopi jausmai. Aišku, džiaugiuosi.  Sakyčiau, tai labiau įvertinimas ne man, o visai organizacijai. Kita vertus, pažįstu šitame sektoriuje daug žmonių, kurie dirba daug metų, daug ilgiau negu aš, ir niekada tokio apdovanojimo negavo. Tikrai yra žmonių, kurie gal nėra tokie matomi, bet dirba ne prasčiau, ir apima dvejonė, kodėl mes esame tokie išskirtiniai? Kita vertus, turbūt visada taip būna ir reikia džiaugtis.

– Kodėl apdovanojimą Rotušėje atsiėmėte ne pati, o už jus tai padarė kolega iš "Maisto banko"?

– Tikrai būčiau atėjusi, bet apie apdovanojimą sužinojau vos prieš kelias dienas, kai jau buvau suplanavusi kelionę į Briuselį, kur vyko baigiamasis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi Europoje metų renginys. Mano širdžiai kur kas mieliau būtų buvę ateiti į ceremoniją Vilniuje, tačiau teko daryti tai, ką privalėjau.

– Jūsų kolega juokavo, kad teks mėginti statulėlę parduoti, nes "Maisto banką" spaudžia skolos.

– Tiesa. Šis apdovanojimas – moralinis įvertinimas, o tie žmonės, kuriems mes padedame, statulėlės neatsikąs, mums reikia finansinės paramos darbui. Todėl juokavome, kad darysime visų gautų apdovanojimų aukcioną. Kalbant apie Vilniaus savivaldybę, dvejus metus net konkursai neskelbiami. Mes juokiamės, kad morališkai mus savivaldybė palaiko, visaip kitaip – kol kas ne. Kalbant rimtai, šiuo metu daug organizacijų išgyvena sunkius laikus. Mums gerai dėl to, kad prašome paramos maistu ir jo tikrai gauname. Tačiau kuo daugiau turime maisto, kuo daugiau galime padėti žmonių, tuo daugiau reikia įdėti darbo ir viskas kainuoja. Turime šiokių tokių nuogąstavimų dėl kitų metų, bet visą laiką išbrisdavome, išbrisime ir dabar.

– Vadovaujate šiai organizacijai nuo tada, kai ji susikūrė?

– Ne, "Maisto bankas" kaip vienos organizacijos projektas startavo 2001 m., bet laikui bėgant pradėjo atrodyti, kad pagal veiklos apimtį jis galėtų būti nepriklausoma organizacija. 2007 m. viduryje taip ir buvo įregistruota. Tuomet jai ieškojo vadovo ir ja tapau aš.

– Ar tikėjotės, kad "Maisto bankas" tiek išsiplės? Dabar jį, regis, žino visi.

– Nemanau, kad taip yra, mums reikia dar plėstis. Tačiau įvairūs rodikliai patvirtina, kad mums sekasi gerai – kasmet maždaug padvigubėja skaičius žmonių, kuriems galime padėti. Vis dėlto, kai dirbi, matai, kokia kaina tai pasiekiama. Labai laukiu švenčių, kai galėsiu į valias išsimiegoti, bet turbūt taip yra visiems. Gali dirbti iš visų jėgų kurį laiką, bet paskui turi atsikvėpti, matyti, kodėl tu tai darai, ir aš džiaugiuosi, kad tie žmonės, kurie dirba pas mus, mato prasmę.

Manau, kad jei sunkiais laikais, kai žmonėms reikia pagalbos, nedirbsi, o dirbsi tik tuomet, kai viskas gerai, kai labai lengva gauti pinigų, tai bus netikras darbas. Turime dabar dirbti iš visų jėgų, o kai pagerės ekonominė situacija, galėsime atsipalaiduoti.

– Kaip apskritai patekote į šią sritį?

– Tikriausiai daugelio žmonių gyvenime daug ką nulemia aplinkybės: ką studijuoji, ką veiki paskui. Aš jaunystėje ir paauglystėje turėjau reikalų su skautais, ateitininkais, taip pradėjau jungtis prie įvairios savanoriškos veiklos, eiti į vaikų globos namus, savanoriauti dienos centruose. Kažkaip paskui natūralu nebandyti stoti į vadybos mokslus. Todėl pasirinkau sociologijos studijas, studijavau, dirbau nevyriausybinėje organizacijoje, o atlikdama praktiką gavau pasiūlymą dalyvauti konkurse į "Maisto banko" vadovo vietą. Iki to laiko jame dirbdavau kaip savanorė, todėl žinau, ką tai reiškia.

– Kas jus paskatindavo savanoriauti?

– Aš esu iš tokio nedidelio Telšių miestelio, tai, tiesą pasakius, ten nelabai būdavo ką veikti (juokiasi). Žmonės, su kuriais tuo metu bendravau, buvo už mane vyresni ir užsiimdavo tokia veikla. Bet dėl to tikrai džiaugiuosi. Manau, kad būdama to amžiaus tikrai prasmingai leisdavau laiką, patirdavau malonumą. Man iki šiol atrodo, kad didelė dalis žmonių savanoriauja tiesiog dėl to, kad gerai praleidžia laiką.

– Nepagalvojate, kad reiktų ieškoti pelningesnio darbo? Vadovavimo įgūdžių juk turite.

– Mano tėvai taip mano, aš kol kas ne. Manau, iš "Maisto banko" sugalvosiu eiti tada, kai atrodys, kad jau nebegaliu būti šitai organizacijai naudinga. Šiuo metu, kol turime idėjų, kažkaip mokame jas įgyvendinti, išmanau tą darbą, kurį darau, būtų neatsakinga palikti organizaciją padarius tik pirmus žingsnius. Ne, niekur neisiu, toliau gyvensiu nuomojamame bute (šypsosi).

– Ar būna taip, kad vietoj padėkos sulaukiate piktų žodžių?

– Visokių žmonių yra, tikrai negalėčiau sakyti, kad visi šventieji ar kad visi atėję ranką bučiuoja. Yra tokių, kurie sako, kad per mažai duodame, kad neapsimoka atvažiuoti, bet aš jau nusiraminau ir nebesiteisinu, jei jiems atrodo, kad jiems priklauso kas nors kito. Pavyzdžiui, mes pastaruoju metu beveik neturime cukraus. Man neša straipsnius, kur parašyta, kad turėtų būti cukraus, klausia, kur mes jį padėjome.

Tačiau tokių žmonių, kuriems nuolat kas nors negerai, yra vos keli procentai. Reikia nuspręsti, ar dirbame dėl tų kelių procentų, ar tiesiog darome savo darbą taip, kaip galime, ir stengiamės padėti tai didžiajai daliai žmonių. Pastaruoju metu pati retai daliju paramą, bet kartais dar nueinu. Per kalėdinę akciją atėjo tokia moteris, kuri gavo visiškai paprastų produktų: aliejaus, cukraus, miltų, makaronų. Ji man sako: "Jūs nežinote, kokios mums šiais metais bus geros Kalėdos." Tada tiesiog oda pašiurpsta ir supranti, dėl ko dirbi. Atrodo keista, juk ne Afrika, bet kai kuriems žmonėms Lietuvoje tikrai trūksta pačių elementariausių dalykų.

– Ar po tokių istorijų nebūna morališkai sunku?

– Pradžioje būdavo, bet manau, kad visiems pas mus ateinantiems žmonėms yra tas etapas. Kai dirbi ir daliji paramą, visą laiką pasitaiko tokių žmonių, kurie šaukia, rėkia, visaip vadina, visi kalti dėl jų nelaimės, tokie žmonės kur kas labiau įstringa nei kiti, ir lieka sunkumas viduje.

Kita vertus, labai sunku matyti tuos žmones, kuriems pasiimti paramą yra didelė gėda, bet jie neturi kitos išeities. Kai jie ateina, mes duodame lapelį, kuriame užrašyta, kada ateiti kitą kartą. Jie sako: man nereikia, kitą kartą aš jau būsiu susiradęs darbą. Kadangi jie stovi eilėje, man atrodo, jie taip sako ne dėl mūsų, nes mes žinome, kad ir kitą kartą ateis, bet dėl tų kitų žmonių. Tie žmonės, kurie visiškai paprasti, kurių poreikiai paprasti, stovi nuleidę galvą, gniaužo kepurę – tuomet tikrai būna labai sunku. Stengiesi kuo greičiau atiduoti tą paramą ir elgtis kuo paprasčiau, kad žmonės net gaudami paramą galėtų jaustis oriai.