Šokoladiniame kreme „Nutella“ su lazdynų riešutais nugriebto pieno miltelių mažiau. Mažiau ir braškių mums skirtame jogurte „Activia“, užtat įmaišyta tirštiklių, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, dažiklių. Į tuno pjausnį „Rio Mario“ ir juodąją arbatą „Lipton Yelow“ pridėta kvapiųjų medžiagų, o „Milka“ saldumyne šokolado mažiau. Tokį tyrimą rugsėjo pabaigoje paskelbė Maisto ir veterinarijos tarnyba.

Tačiau tai jokia naujiena, apie tai kalbama nuo 2011 metų. Toks tyrimas su analogiškais rezultatais Lietuvoje jau buvo paskelbtas prieš gerus trejus metus, o siūlymų, kaip su tuo elgtis, turbūt ir dabar rastume ministerijų stalčiuose. Ir dar apie vieną problemą kažkodėl niekas nenori kalbėti – maisto papildų sudėtį.

Europos Komisijos pirmininkas metiniame pranešime pateikė kaip neginčijamą faktą, kad skirtingose Bendrijos šalyse skiriasi tų pačių prekės ženklų produktų sudėtis ir kokybė.

„Slovakai nusipelnė, kad pas juos žuvų piršteliuose būtų tiek pat žuvies, kaip ir kitose valstybėse narėse parduodamuose žuvų piršteliuose, vengrai – valgyti mėsą, kurioje mėsos būtų tiek pat, kaip valgo ir visi kiti, Čekijoje šokolade kakavos būtų tiek pat, kaip ir kitose šalyse“, – sakė Jean-Claude`as Junckeris.

Įkvėptas J. C. Junckerio kalbos Lietuvos žemės ūkio ministras pats paskelbė Maisto ir veterinarijos tarnybos atlikto tyrimo rezultatus. Tarnyba nustatė, kad Berlyne ir Vilniuje pirktų tokių pat produktų sudėtis skiriasi. Pasak ministro, kompanijos piktnaudžiauja.

„Tai tikrai korporacijų, kompanijų siekis daugiau uždirbti“, – piktinosi žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.

Jie tikrai žino, kad mes neturime tiek pinigų, kiek turi vokiečiai, ir jie didesnę kainą pasiūlo ne dėl to, kad jie nori mus dar apiplėšti, tikrai čia nėra jokios sąmokslo teorijos.

Ministras sako, dar reikėtų tirti, kas dvejopų standartų produktų gamyba suinteresuotas labiau – gamintojai ar prekybininkai. Prekybininkų atstovas teigė, kad jie iš to nesipelno, esą, gamintojams jie negali nurodyti, kokios sudėties produktus gaminti.

„Gamintojai turi atsakyti, ar jie skirtingos, sakykim, sudėties, to paties prekės ženklo produktus tiekia skirtingoms šalims dėl to, kad tai pritaiko kiekvienos šalies vartotojams ar tai daro bandydami sutaupyti. Tai tikrai būtų nepateisinama“, – sakė Prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas.

Gamintojų atstovė teigia, kad maisto ir veterinarijos tarnybos atliktas produktų lyginimas neįtikina, jog nustatytais atvejais produktų kokybė yra prastesnė.

„Sudėtis gali būti skirtinga ir dėl kitų priežasčių: tai skirtingos žaliavos, skirtingas vartotojų noras, tų priežasčių yra daug, skirtingos gamyklos, skirtingose Europos šalyse“, – tvirtino asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ direktorė Irma Pilipienė.

Ekonomistė Rūta Vainienė sako, jokio kriminalo ar sąmokslo čia nėra. Prieš eksportuodami prekes į mūsų rinką, gamintojai sprendė dilemą ir rado būdą, kaip sumažinti savikainą: šiek tiek pakeičia produktų sudėtį ir jį atpigina, tada tokia pati prekė Vokietijoje ir Lietuvoje kainuoja apylygiai. 

„Jeigu mes norėsime „Activia“, „Nutella“ ir visokių sojos pieno, ir „Nestea“, ir ko tik norime, tos vokiškos kokybės, tai jos kainuos ne centais brangiau, kaip dabar gali būti, bet kainuos apie 30 proc. daugiau. Bet gamintojas irgi nekvailas, mes nepirksime taip tokių brangių produktų. Jie tikrai žino, kad mes neturime tiek pinigų, kiek turi vokiečiai, ir jie didesnę kainą pasiūlo ne dėl to, kad jie nori mus dar apiplėšti, tikrai čia nėra jokios sąmokslo teorijos“, – pasakojo R. Vainienė.

Buvęs maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius sako, kad tokius produktų sudėties skirtumus tarnyba buvo nustačiusi ir paskelbusi jau prieš ketverius metus. Tarnybos pasiūlymai, esą, dūla ministerijų stalčiuose, o tokių produktų mūsų rinkoje toliau daugėja.

Be to, nustačius ir paviešinus tokius atvejus, gamintojai randa išeičių, kaip tiekti produktus į rinką. Ir net Europos Komisijai būtų sudėtinga kompanijas priversti visoms šalims gaminti vienodų standartų produktus. Didelės korporacijos tokiems ginčams pasitelkia brangiai apmokamus teisininkus.

J. Milius teigė, kad kai kurios tarptautinės korporacijos priėmė įdomius sprendimus. Prie gerai žinomo prekės pavadinimo buvo prirašomi žodžiai plius ar super. Tada korporacijos galėjo nusikratyti kaltinimų dėl skirtingų sudėčių, nes jie aiškino, kad tai visai kitas produktas.

Buvęs maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius pažymėjo, kad labiausiai galėtų būti girdimas vartotojų visuomeninių organizacijų balsas. Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Stukas taip pat sakė, kad tokie paviešinti atvejai turėtų atkreipti pirkėjų dėmesį, ir jie patys turi būti atidūs rinkdamiesi produktus.

„Visos tos medžiagos yra leidžiamos, visi tie komponentai leidžiami, viskas priklauso nuo kiekio, kiek yra. Mes nežinome, koks yra kiekis, dėl to, kad net ir sudėtyje, skaitant sudėtį, ko gero vartotojai yra  pastebėję, kad net nėra nurodoma, kiek ko įdėta, tiktai sudedamąsias dalis nurodant. Bet vėlgi viskas priklauso nuo to, kokie yra kiekiai, o taip pat priklauso, kiek mes to produkto suvalgome“, – pasakojo R. Stukas.

J. Milius teigė, kad jo vadovauta tarnyba buvo nustačiusi dar labiau nevaldomą papildų rinką.

„Jeigu neklystu, virš 13 tūkst. yra registruota maisto papildų Lietuvoje, notifikuota virš 13 tūkst. Iš jų tiktai nuo 10 iki 15 proc., kurie turi klinikinius tyrimus, mokslu pagrįstus ir, kad tai padeda žmogui tam tikru atveju. Visi kiti papildai paprasčiausiai maistas arba kreidos gabaliukas. Visa laimė, jeigu jis nekenkia sveikatai. Tai čia yra labai pavojinga ir labai grėsminga situacija šiuo klausimu“, – tvirtino J. Milius.

Maisto ir veterinarijos tarnybai paskelbus dvejopų standartų produktų sąrašą, parduotuvėse jiems buvo taikomos trumpalaikės akcijos. Ir, greičiausia, kad niekas daugiau nesikeis. Ir po Europos Komisijos pirmininko pareiškimo, ir po tarnybų atliekamų ir viešinamų tyrimų, kaip nepasikeitė nuo 2014 metų tyrimo.

Jeigu viską lemia kainos, tai jas numušti ir produktų kokybę garantuoti gali tik didesnė konkurencija, o kol taip nėra, patys žmonės turi skaityti etiketes bei gilintis į produktų sudėtį ir galvoti, ką deda į burną.