Antroji Europos finansų krizės banga palies ir Lietuvą, tačiau ji bus kur kas švelnesnė nei ta, kurią jau išgyvenome. Kentės šalies pramonė ir vežėjai, augs nedarbas. Apie ne itin guodžiančią šalies ūkio perspektyvą – pokalbis su ekonomistu Jonu Čičinsku.

– Apie antrąją krizės bangą, kuri, tikėtina, bus šių metų rudenį, prabilo ir aukščiausia mūsų šalies valdžia. Ir, atrodo, ES vargu ar greitai pavyks susitarti dėl griežtos finansinės drausmės. Kokią tai įtaką gali turėti Lietuvos ūkiui, kuris jau pradėjo atsigauti?

– Iš tiesų, virš Europos ekonomikos artimiausios ateities kabo nežinia. Ispanijoje, Italijoje, kitose šalyse – bankų krizė. Iš to kyla bendras sisteminis pavojus finansams, eurui, bankams. Lietuvoje tai taip pat gali pasireiškti, tačiau vėliau. Europa tariasi dėl bankų sąjungos, kuri optimizuotų ir sugriežtintų bankų veiklos priežiūrą.

Taip, jei didesnėje Europos dalyje finansinė situacija dar labiau pablogės, nukentės ir Lietuva. Pirmiausia svarbus Vokietijos veiksnys. Jei Ispanija ir Italija patirs didesnių sunkumų, nukentės ir Prancūzija su Vokietija, nes jų prekybos ryšiai išplėtoti. O Vokietija yra ir svarbi Lietuvos partnerė, taip pat gigantiška Lenkijos partnerė, didžiulė Latvijos partnerė. Tad visa tai atsilieptų ir Lietuvai.

Tačiau Lietuva, priešingai nei kitos Baltijos šalys, nukentėtų palyginti mažiau, nes su Vakarų Europa prekybos ryšiais ji susijusi silpniau. Mūsų prekyba aktyvesnė Rytų kryptimi: su Rusija ir Baltarusija. Tad šis faktas galimam neramiam laikotarpiui suteikia šiek tiek stabilumo, savotiškai apdraudžia.

– Tvirtinama, kad kai kurie ūkio nuosmukio atvejai jau pasireiškia. Tarkim, eksporto rodiklis, tempęs ir kaitinęs visą Lietuvos ūkį ir padėjęs įveikti nuosmukį, gali pradėti gerokai mažėti?

– Taip, eksportas yra vienintelė ekonominės veiklos sritis, kuris pasiekė prieškrizinį lygį. Pramonė, žemės ūkis, mažmeninė prekyba, statybos Lietuvoje vis dar žemesnio lygio nei prieš nuosmukį. O štai eksportas didesnis nei 2008 m. pradžioje. Galime pasakyti taip: eksporto augimas pasiekė savo galimybių ribas ir jis dabar tikrai nebegali augti sparčiai. Šalių, su kuriomis prekiaujama, ekonomika neauga. Jis augo ir dėl to, kad išstūmė nusilpusius konkurentus iš nusilpusių rinkų Vokietijoje ar Lenkijoje.

– Jei, kaip prognozuojama, vis dėlto ūkio nuosmukis pasireikštų, per kuriuos ūkio sektorius jis labiausiai kirstų?

– Labiausiai nukentėtų mūsų pramonė. Ji labiausiai iš visų mūsų sektorių orientuota į išorės rinkas. Žinoma, ne tik pramonė, bet ir vežėjai – jie taip pat priklauso nuo užsienio partnerių. Tad čia gerų rodiklių galime nesitikėti. O pramonė Lietuvoje sudaro kiek daugiau nei penktadalį viso BVP.

– Tai reikštų, kad į biudžetą įplaukos sumažėtų?

– Kol kas taip nėra. Kai kuriomis prognozėmis, Lietuvos ūkis turėtų augti net 2–3 proc. Ypač optimistinė Pasaulio banko prognozė. Bet ja sunkoka patikėti. Vilčių teikia faktas, kad Lietuvoje vartojimas išlieka stabilus, nėra jokios panikos, per didelio taupymo taip pat nematyti, nes jis jau nustojo augti. Taigi, Lietuvos žmonės vartojimo kol kas nestabdo.

– Nejaugi visuomenė jau išmoko 2008 m. krizės pamokas?

– Atrodo, Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau bus įkalusi į galvą europiečiams, kad su kreditais reikia elgtis atsargiau. Bet kreditas toks patrauklus dalykas ir po 20 metų mes, matyt, kartosime tuos pačius dalykus. Tai liudija istorija.

Kas nenori greitai turėti daugiau pinigų? Tačiau anoji krizė, ekonominis perkaitimas, buvo vienkartinis, unikalus, jis suveikė dėl didžiulio įvežtinio kapitalo antplūdžio, statybos darbų apimties, neadekvačiai augančių atlyginimų, paskolų. Viso to jau nebebus. Su statybomis nudegė jau visa Europa ir tai artimiausiu metu tikrai nepasikartos. Tačiau žmonių noras pasiskolinti ir greitai daug uždirbti neišnyks niekada.

– Tačiau yra viena problema, kurios nesiseka spręsti visai ES, – tai nedarbas. Prognozuojama, kad jis dar labiau išaugs. Lietuvoje šiuo metu yra 230 tūkst. bedarbių. Tas skaičius dar augs?

– Taip, neabejoju. Darbo vietų kūrimas, užimtumo didinimas – didelė problema, nes dažnas verslas šiandien gamybą gali padidinti ne įdarbindamas naujų žmonių, o geriau organizuodamas darbą, tobulindamas technologijas. Atrodo, kad nedarbas ir bus didžiausias iššūkis, jei susidursime su nauja krize. Teks eiti tokiu keliu, kurį renkasi kiti. Pavyzdžiui, darbą skatinti dirbtinai. Svarstyti lengvatinius PVM tarifus tiems darbdaviams, kurių veikloje dominuoja gyvasis darbas. Tai – paslaugų sfera: kavinės, kirpyklos, prekybos centrai ir panašiai.

Ir nereikia turėti iliuzijų dėl to, kad darbo apmokestinimas gali būti padidintas – kalbu apie socialines įmokas ar įmokas į fondus. Kitaip tariant, nebranginti darbo. Sutaupytus pinigus verslas galėtų investuoti, įlieti į mūsų ekonomiką. Lengvatinis PVM paslaugų sferai galėtų išplėsti darbo vietų skaičių. Galiausiai, matyt, teks įvesti tokius mokesčius, kurių dar neturime: automobilių, nekilnojamojo turto ir panašiai.

– Šią savaitę Seimas pritarė ES fiskalinės drausmės sutarčiai. Tai reiškia, kad būsima Lietuvos valdžia negalės būti tokia dosni. Taigi, turėtų sumažėti kalbų apie kilsiančius atlyginimus, pensijas. Yra dar kokių nors neigiamų šios sutarties aspektų?

– Mažiau valdžios dosnumo yra geriau. Tačiau sumažės ir galimybės valdžiai daugiau pasiskolinti. Tai, aišku, jau bus kitos Vyriausybės rūpestis. Drausmė sumažina riziką nebeįklimpti į tokias skolas, kokios buvo. Būdama laisva ir nesuvaržyta Lietuva skolinosi už 9 proc. palūkanų, ir milijonus dovanojome bei dabar dovanojame tiems, kurie mums paskolino. Mus tiesiog apiplėšė. Tačiau tokių situacijų dėl minėtos fiskalinės drausmės sutarties ateityje būti neturėtų ir taip smarkiai įklimpti į skolas neturėtume.