Pereiti į pagrindinį turinį

Radijo garso režisierės po darbo nebegalėdavo klausytis muzikos

Neįmanoma įsivaizduoti radijo teatro, kuriame skambėtų tik aktorių balsai, o poezijos valandėlė būtų be muzikos – kitaip tariant, muzika yra dar vienas svarbus laidos komponentas, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Devyni radijo dešimtmečiai“.

Tačiau, kaip prisipažįsta garso režisierė Lina Dainienė, dirbant tokį darbą, ausys pavargsta, todėl, grįžus namo, jokios muzikos nebesinori.

Visi esame patyrę muzikos galią ir poveikį: kartais ji mus nuramina, kartais pravirkdo, leidžia išgyventi katarsį, kartais sugrąžina gyvenimo džiaugsmą. Turbūt neįmanoma įsivaizduoti radijo teatro, kuriame pjesė būtų suvaidinta tik aktorių balsais, o poezijos valandėlė būtų be muzikos.

Net paprasčiausiai laidai muzika suteikia gilesnį kvėpavimą, erdvę, polėkį, įneša daugiaprasmiškumo, tarp kelių pokalbių per muzikines pertraukas galime apmąstyti girdėtas mintis. O išgirdę jau kitos muzikos garsus galime suprasti, kad netrukus girdėsime pokalbį jau visai kita tema: muzika suteikia ne tik tam tikrą nuotaiką, bet ir pabrėžia, akcentuoja svarbesnes pokalbio vietas. Kitaip tariant, muzika yra dar vienas svarbus laidos komponentas.

„Man radijas visada atrodė kažkas nesuprantamo, mistiško. Nors su mama, kuri čia dirbo, radijuje vaikštinėdavau nuo mažų dienų. Tačiau ateiti dirbti čia man buvo iššūkis. Atėjusi atsinešiau sausainių, galvojau – pavaišinsiu visus. Padėjau sausainius ant stalo, atsistojau ir „apakau“ – įspūdį paliko tvyranti ramybė, dinamika, komandos susikalbėjimas. Supratau, kad čia vyksta labai rimtas darbas, labai atsakingas, kur kiekvienas žodis apgalvotas“, – savo darbo pradžią prisimena garso režisierė Lina Dainienė.

Anot radijo garso režisierės Sonatos Jadevičienės, šiame darbe būna labai įdomių atradimų. „Kai kurdamas nori parinkti dramatišką muziką, dramatizmas gimsta visiškai subtiliuose, atsargiuose muzikos niuansuose – aktorius galbūt perskaitė taip tvirtai, kad, atrodo, užtektų tik trijų natų“, – sako S. Jadevičienė.

Nijolė Baranauskaitė pasakoja, kad dešimčiai poezijos įrašo minučių muziką kartais tekdavo kurti ištisą valandą. „Muzika turi derėti prie aktoriaus balso, turi atitikti epochos dvasią ir eilėraščio turinį, o dar juk norisi pabrėžti ir pačias gražiausias eilėraščio subtilybes“, – pastebi ji.

Vis dėlto, pasak L. Dainienės, dirbant tokį darbą, ausys pavargsta nuo muzikos. „Šeimoj man sako, tai tu tame darbe tik muzikos klausai ir kaifuoji. Bet tu kitaip klausai, įtemptai, o nuo tos įtampos pavargsti, parėjus namo nebesinori jokios muzikos“, – neslepia garso režisierė.

Muzika neša informaciją, o tas, kuris kuria muziką, ją dėlioja, gali būti gero, bet gali būti ir blogos nuotaikos, pastebi S. Jadevičienė. „Vieną dieną galime mėgti klasiką, kitą dieną gali stebėtis ankstesnės dienos sprendimais. Mes nuoširdžiai stengiamės, kad muzika suskambėtų prie žodžio ir netrukdytų jam“, – sako ji.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų