XX a. pradžioje, atsiradus radijui, ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“ – kai kurie radijo ir prisibijojo, nes nesuprato, kaip jis veikia, LRT RADIJUI sako radijo istorijos tyrinėtojas Sigitas Žilionis. „Būdavo ir taip, kad kaime žmonės susirenka pasiklausyti radijo, sugrįžta namo ir bijo garsiai kalbėti, nes pas tą, kuris turi radiją, girdėti viskas, ką žmonės kitur kalba“, – teigia S. Žilionis. O, pavyzdžiui, 1927 m. „Lietuvos žinios“ rašė, kad „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“
Pirminė radijo funkcija – karinė
Pirmoji siunčiamoji radijo stotis buvo Vilniuje carinės Rusijos laikais, sako radijo istorijos tyrinėtojas Sigitas Žilionis. Anot jo, manoma, kad po Rusijos ir Japonijos karo, po 1905 m., kariuomenė pradėjo statyti radijo stotis pagrindiniuose miestuose. „Tikrai žinoma, kad 1910 m. Kauno tvirtovėje buvo įrengta radijo stotis ryšiui su Sankt Peterburgu ir kitomis karinėmis zonomis palaikyti. Tos tvirtovės stotis buvo ne radiofoninė – nei kalbos, nei muzikos netransliavo, ji buvo skirta ryšiui. 1915 m. vasarą, kai vokiečiai pradėjo pulti rusus ir šturmavo Kauną, stotis buvo padegta ir rusai pasitraukė. Vokiečiai stotį suremontavo ir pradėjo naudoti kariniams tikslams“, – pasakoja S. Žilionis.
Po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo pagal taikos sutarties nuostatas vokiečiai jokių įrengimų negalėjo išsivežti į Vokietiją, todėl stotis 1919 m. vasarą perduota Lietuvos kariuomenei. Tų metų liepos 9-oji laikytina radijo ryšio pradžia Lietuvoje. Kariuomenės stotis veikė dar ketverius metus. Pasak S. Žilionio, radijo stotis buvo labai primityvi – buvo neįmanoma transliuoti nei kalbos, nei muzikos, todėl 1923 m. nutarta statyti naują, radiofoninę, stotį. Konkursą dėl stoties statybos laimėjo prancūzai, ir 1926 m. birželio 12 d. prasidėjo transliacijos. 1923 m. prancūzai pasirinkti ne šiaip – užėmus Klaipėdos kraštą, santykius su jais reikėjo gerinti.
Lietuva tik šešeriais metais atsiliko nuo pirmųjų radiofoninių stočių ir aplenkė ne vieną valstybę. 1920 m. lapkritį JAV veiklą pradėjo Pitsburgo radijo stotis – tai buvo pirmoji radiofoninė stotis. Po dvejų metų reguliariąsias radijo programas Didžiojoje Britanijoje transliavo Londono, Birmingemo ir Mančesterio radijo stotys. Latvijos radiofonas reguliarias radijo laidas pradėjo transliuoti pusmečiu anksčiau nei Lietuvos, o Estijos – 1926 m. gruodį. Pati radiofono veikimo pradžia buvo sunki – trūko radijo aparatūros, o ką jau kalbėti apie gerai nuo garso izoliuotą radijo studiją.
Pirmoji radijo studija – telefono būdelė
Kauno radiofono veikimo pradžioje radijo techniku dirbęs Petras Radžiūnas, vėliau čia išdirbęs apie 40 metų, prisimena, kokia buvo pirmoji Kauno radiofono studija. „Pirmoji studija pranešimams buvo atvežta iš Kauno centrinio pašto telefonų stoties. Tai buvo paprasta telefono būdelė. Pamenu, kai visi džiaugėmės, kad galėsime tarti žodį, kurį išgirs ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai buvo visų radijo specialistų šventė“, – 1978 m. radijo žurnalistui ir istorikui Juozui Girdvainiui pasakojo P. Radžiūnas.
S. Žilionis tvirtina, kad iš pradžių radijo studija buvo tame pačiame name, tvirtovės forte ant Vytauto kalno. Nedidelis kambarėlis buvo paskirtas ir studijai. Ten buvo įrengti radiofoniniai siųstuvai programai transliuoti, įrengtos klausomosios stotys, skirtos priimti signalus iš Europos ir Amerikos. Stotis buvo pastatyta ne tik tam, kad transliuotų radijo programą, muziką ir kalbą. Ji buvo skirta ir telegramoms priimti bei perduoti.
Tame pačiame name įkurta ir radijo studija. Anot S. Žilionio, ji buvo pavaldi radijo stočiai. O stotis – Susisiekimo ministerijai. Vyriausybės nutarimu 1927 m. kovą buvo įkurta Radijo taryba. Niekas jai nedavė jokių instrukcijų, vadovavo Liudas Gira. S. Žilionio manymu, galima sakyti, kad nuo 1927 m. kovo radijas tapo visuomeniniu ir toks buvo porą metų.
Trūko ne tik aparatūros, bet ir oro
„Pirmoji laida užtruko apie pusvalandį. Buvo pasakyta sveikinamoji kalba, perskaityti naujausi vidaus ir užsienio gyvenimo pranešimai, pranešėjas įvairiomis kalbomis paragino klausytojus parašyti į Kauno radijo stotį, kaip buvo girdėti pirmoji laida. Gerai pamenu, kaip pranešėjas, išėjęs iš telefono būdelės, kurioje buvo įrengtas mikrofonas, mums, šalia stovėjusiems radijo technikams, pareiškė, kad, jei jam būtų reikėję dar pusvalandį kalbėti, jis nebūtų ištvėręs, nes toje būdelėje trūko oro“, – prisiminimais dalijasi radijo technikas P. Radžiūnas.
Radijo istorikas J. Girdvainis teigia, kad pirmoji laida be atgarsio neliko. Apie pirmą lietuvišką žodį per Kauno radiją klausytojas iš Panevėžio Vytautas Juknevičius rašė: „1926 m. birželio 12 d. 19 val. užgirdau pirmą Kauno radijo stoties veikimą. Sveikindamas su veikimo pradžia linkiu sėkmingai užbaigti siunčiamus bandymus ir pradėti nuolatinį darbą. Kauno radijo stotį priimantį aparatą reguliuoju maždaug 2000 metrų banga.“
Birželio 14 d. radiją pasiekė penkių klausytojų laiškai iš įvairių Lietuvos vietovių. Per kitas dvi savaites buvo sulaukta dar dviejų dešimčių laiškų su klausytojų atsiliepimais apie pirmąsias transliacijas. Klausytojai rašė apie transliacijų kokybę, sveikino su radiofono pradžia ir teikė savus pasiūlymus – jie norėjo girdėti ne tik žodinę informaciją, bet ir prašė pabandyti nors kelias minutes po žinių pagroti smuiku ar violončele, paįvairinti neva monotonišką programą.
Kaip savo knygoje „Eterio šviesa“ rašo radijo žurnalistas Stasys Štikelis, klausimo, kas turi dominuoti Lietuvos radijo programoje – kultūra ar politika, pirmiesiems programų kūrėjams net nekilo. Visi žinojo, kad šis technikos stebuklas turi tapti priemone visapusiškai šviesti ir ugdyti visuomenę. Koncertų, spektaklių bei operų transliacijos supažindino Lietuvos gyventojus su to meto kultūros gyvenimu. Radijas buvo puiki priemonė propaguoti meną.
Eteryje – visa muzikos chrestomatija
Atsiradęs radijas sukėlė sumaištį muzikos kūrėjų ir visuomenės veikėjų galvose. Mat užsienio valstybių radiofonai kiekvieną dieną transliavo operų, dainų ir muzikos koncertus, o Lietuvoje tai buvo visiškai nauja. Iš pradžių buvo skaitoma tik ELTA`os žinios ir labai retai transliuojami muzikos koncertai. Keturis pirmuosius nemokamai parengė smuikininkas Michelis Hofmekleris. Lapkričio pabaigoje inžinieriaus Alfonso Gurskio pastangomis transliuotos operos iš Valstybės teatro. Tuo pat metu buvo sudarytas kontraktas su Valstybės teatro operos grupės vadovu Ferdinandu Virzingu, sukurta radijo orkestrantų grupė. Liepos 1 d. nuo 19 val. iki 21 val. transliuotas pirmasis radijo koncertas.
Muziką per Lietuvos nacionalinį radiją ėmė propaguoti Valstybės teatro dirigentas, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša ir muzikos pedagogas, kompozitorius Aleksandras Kačanauskas.
Pagal radijo tarybos posėdyje patvirtintą programą Kauno radiofonas turėjo kiekvieną savaitę transliuoti po du kamerinės ir vokalinės instrumentinės muzikos koncertus, turėjo vykti dvi transliacijos iš Valstybės teatro rinktinių operų. Valanda bus skirta lietuvių liaudies bei lengvajai muzikai ir valanda šokių muzikai. Muzikos kultūrai skleisti bus įvesti tautinės muzikos mėnesiai, pvz., vokiečių, italų, čekų, rusų, lietuvių, latvių ir kitų. Tai buvo lyg savotiška muzikos chrestomatija per radiją.
Muzikai Kauno radiofone koncertavo be jokio atlygio. Programą sudarė simfoniniai ir kameriniai koncertai, pramoginė ir šokių muzika, solistų, chorų, ansamblių koncertai. Dažniausiai buvo atliekami Stasio Šimkaus, Juozo Naujalio, Miko Petrausko, Aleksandro Kačanausko kūriniai. Pirmajame koncerte dainavo trys atlikėjai – Stasys Sodeika, Stasys Dautartas ir Marija Stašaitytė-Stanikienė.
1927 m. negausus radijo studijos simfoninis orkestras, vadovaujamas F. Virzingo, surengė 100 simfoninės muzikos koncertų. Jie sudarė 130 valandų metinės muzikinės radijo programos. Kauno radiofono populiarinama ir vis dažniau transliuojama muzika šalies gyventojams, neturintiems galimybių nuvykti į spektaklį ar operą, padėjo išvengti kultūrinės izoliacijos.
Radijo studijos tarnautojai, siekdami geriau pažinti klausytojų auditoriją ir išsiaiškinti jų nuomonę, 1927 m. rugsėjo 18 d. per radiją paskelbė anketą, kurią sudarė 84 klausimai. Į anketą atsakė žmonės iš daugiau nei 600 miestų ir kaimų. Kruopšti anketų analizė rodo, kad per radiją transliuotą muziką klausytojai vertino teigiamai, pageidavo vokalinės muzikos: solo, duetų, kvartetų, chorų.
Žinios po 11 kartų kasdien
Pirmąsias radijo žinias skaitė pranešėjai Petras Speičys, Petras Babickas, Alfonsas Vabalas, Irena Garmiūtė, Kazys Inčiūra, Irena Oškinaitė, Jonas Stonys.
Iš pradžių radijo žinių laidą sudarė informacija apie šalies gyvenimą ir užsienio įvykių pranešimai, kuriuos rengė ELTA`os žurnalistai. „1926 m. karštą birželio pavakarę užėjo žurnalistas Juozas Kazys Beleckas ir pareiškė, kad negalime būti apsiblausę ir turime skelbti laiką. Taip ir buvo įvestas laiko patikslinimas per radiją“, – prisimen radijo istorikas ir žurnalistas J. Girdvainis. Vėliau prie radijo žinių laidos prisidėjo Vidaus reikalų ministerijos pranešimai, sporto naujienos, politikos apžvalga, laikraščių santraukos ir t. t. Kartą per savaitę buvo transliuojami oficialūs pranešimai prancūzų, anglų, vokiečių, esperanto kalbomis, kad Lietuvą geriau pažintų kitų šalių žmonės. Iš pradžių informacinės laidos buvo transliuojamos kartą per dieną, vėliau – du tris, paskui – keturis penkis, o galiausiai – po dešimt ar vienuolika kartų kasdien.
Labiausiai laiškuose ir anketų atsakymuose klausytojų pageidaujamos radijo laidos buvo „Vilniaus valanda“ (ved. Vincas Uždavinys), „Vaikų valandėlė“ (ved. Petras Babickas), „Sveikatos patarėjas“ (ved. dr. Antanas Jurgelionis), „Technikos patarėjas“ (ved. radijo inžinierius Antanas Šulcas-Šilius), pradėtos transliuoti pamaldos iš Arkikatedros bazilikos, radijo vaidinimai, pramoginės laidos.
Radijo teatras: jūros ošimas su šukomis prie lūpų
Be įvairiausių paskaitų apie literatūrą ir meną, nemažai vietos programoje buvo skiriama radijo vaidinimams. 1927–1928 m. reguliariai vaidinti prie mikrofono buvo kviečiamas Karių teatras, kuriam vadovavo režisierius pulkininkas Vladas Braziulevičius. Po 2–3 kartus per mėnesį radijo klausytojams jie tiesiogiai atlikdavo lietuvių, latvių, rusų rašytojų veikalų radiofonizacijas, kurių, deja, LRT archyvuose neišliko. 1927 m. kovo 4 d. Karių teatras atliko pirmąjį radijo vaidinimą pagal Liudo Giros pjesę „Beauštanti aušrelė“. Ši transliacija buvo skirta Jonui Basanavičiui atminti ir pagerbti. 1927 m. vien Karių teatras per radiją surengė 13 vaidinimų, 1928 m. – 15.
J. Girdvainis sako, kad radijo teatro vaidinimai daug kuo skyrėsi nuo vaidinimų teatro scenoje. „Radijo teatro vaidinimo metu šalia mikrofono prie aktorių stovėdavo dvigubai trigubai daugiau pagalbininkų, kurie imituodavo pašalinius garsus: vienas būgną pamušinėdavo, kitas vandens kibirą pasistatęs jūros bangas imituodavo, keliese pridėję šukas prie lūpų jos ošimą sudarydavo, kiti, rankomis mušdami per kelius, žirgų šuoliavimą atkurdavo, dar kiti šliaužimą, bėgimą, aimanas, net gaisro situaciją perteikdavo“, – tvirtina J. Girdvainis.
Transliuotos ir P. Babicko teatralizuotos „Vaikų valandėlės“ laidos, jų metu buvo sekamos ar vaidinamos senovinės lietuvių liaudies pasakos, legendos ir padavimai, skaitomos, deklamuojamos rašytojų kūrinių ištraukos. Literatūrinė dalis, J. Girdvainio nuomone, buvo patraukli ne tik vaikams, bet visai klausytojų auditorijai, nes čia vyravo gyva ir paprasta, kiekvienam suprantama liaudies kalba.
Dar viena itin daug klausytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio sulaukusi laida – nuo 1927 m. reguliariai transliuota keliautojo Antano Paškevičiaus (vėliau pasivadinusio Poškos pavarde) rengiama laida „Esperanto kalba“, kurioje viso pasaulio klausytojams buvo pristatoma Lietuvos istorija, kultūra, tradicijos, asmenybės – trumpiau, tai buvo tarsi Lietuvos populiarinimo laida. 1928 m. vasarį pradėta transliuoti „Jaunimo valanda“, kurią globojo tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, 1928 m. pradžioje atsirado „Pusvalandis šeimininkėms“, transliuotos ir kitos laidos, pavyzdžiui, „Ūkis ir gyvenimas“. Be to, Kauno radiofone buvo skaitomos pedagoginio turinio paskaitos, lietuvių kalbos valandėlės, netgi buvo rengiami užsienio kalbų mokymų kursai.
Radijo Dėdė turėjo šimtus draugų, kurių nebuvo nė matęs
Tarpukario Lietuvoje kiekvienas atpažindavo laidos „Vaikų valandėlė“ rengėjo, diktoriaus P. Babicko, dar vadinto Radijo Dėde, balsą. Rodos, ši asmenybė neatsiejama nuo radijo. P. Babickas buvo ir aktyvus literatas, poezijos, prozos, publicistikos knygų autorius. Fotomenininkai jį vadina savo organizacijos kūrėju, Lietuvos kinematografijos istorijoje išliko jo sukurti dokumentiniai filmai. Tačiau Kauno radiofono istorijoje jis – pirmasis radijo laidų vedėjas, eterio žurnalistikos profesionalas. 1973 m. interviu Klivlando radijo žurnalistui Juozui Stempužiui P. Babickas pasakojo, kad į radiją pateko pats susižavėjęs radijo stebuklu.
„Buvau studentas ir Jurbarko gimnazijos mokytojas. 1926 m. birželio mėnesį visas mokytojų kolektyvas nusipirkome 2 000 litų kainavusį amerikonišką „Zenit“ radijo aparatą, labai didelę dėžę. Įsteigėme radijo klubą Jurbarke. Pirma išgirdome Maskvos „Točką“, paskui – kalbant vokiškai ir staiga – keletą Kauno žodžių. Buvome taip sužavėti lietuviško žodžio, kad aš pasiryžau važiuoti į Kauną aplankyti savo artimuosius ir užėjau pas radijo stoties viršininką pulkininką Alfonsą Jurskį. Išgyriau, kaip gražu, kad lietuviškas žodis skamba erdvėje, bet turbūt daviau nemandagią ir per staigią pastabą, kad pranešėjas netaisyklingai ištaria vardus. Pulkininkas reagavo gana griežtai: „Tai pakalbėk, tamsta, geriau.“ Aš, jaunas vyras, sakau: „O kodėl ne“, – savo atsiradimo radijuje istoriją pasakoja P. Babickas.
Pusę valandos skaitęs, jo žodžiais, abrakadabriškas žinias su daugybe užsieninių žodžių, pro telefono būdelės stiklą P. Babickas pamatęs, kad pulkininką A. Jurskį kažkas iškvietė prie telefono. Pasirodo, pulkininkui paskambinęs generolas Vladas Nagevičius pasiūlė P. Babickui radijuje pasilikti ilgam.
„Darbas buvo labai malonus, kūrybiškas. Visi lietuviai, su pagarba lenkiu savo žilą galvą, labai bendradarbiavo. Turėjau šimtus draugų, kurių gyvenime nebuvau matęs. Jie, atėję į radiofono direktoriaus kabinetą, mane apkabindavo kaip savo bičiulį, nes aš jiems jau keletą metų kalbėjau į ausį. Tada dar nebuvo didžiųjų mikrofonų“, – įspūdžiais dalijasi P. Babickas.
Bijojo kalbėti, nes viskas girdėti per radiją
Kaip jau minėta, be klausytojų pastangų, laiškų, atsakymų į anketų klausimus, radijas nebūtų taip sparčiai tobulėjęs ir žengęs į priekį. Lietuviai džiaugėsi radiju. Vis dėlto tikrai ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“ – kai kurie radijo ir prisibijojo, nes paprasčiausiai nesuprato, kaip jis veikia, išsilavinimo stoka skatino mitų apie radiją gimimą. „Buvo nuostabu, kaip galima girdėti smuikininką, kuris groja Berlyne. Tikra nesąmonė, to negali būti. Būdavo ir taip, kad kaime žmonės susirenka pasiklausyti radijo, sugrįžta namo ir bijo garsiai kalbėti, nes pas tą, kuris turi radiją, girdėti viskas, ką žmonės kitur kalba“, – teigia S. Žilionis.
Reakcijų būta labai įvairių, sako S. Žilionis. Anot jo, buvo suprantančių, kaip veikia radijas, kas yra imtuvas, žinančių, kas yra radijo bangos, tačiau tokių buvo labai mažai. 1927 m. liepos 12 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti. Vertėtų ūkininkams per laikraščius išaiškinti, kad radijo priimtuvai čia nekalti.“
Tokie mitai gaubė radiją jo gyvavimo pradžioje. Žinoma, labiausiai įtikėję tąja „visaapimančia radijo kalte“ buvo provincijos gyventojai, mat čia tiek radijo imtuvų, tiek informacijos apie jį nebuvo daug – daugiausia klausytojų buvo susitelkę didžiuosiuose miestuose.
Už radijo stiprintuvą – 40 bekonų
[...] 1929 m. knygelėje „Radijo stočių tarifas“ buvo rašoma: „Už klausomąsias radijo stotis, už kontaktinį detektorinį imtuvą – 2 litai per mėnesį. Už imtuvą su lemputėmis – 5 litai per mėnesį. Kaimuose ir kitose vietose už kontaktinį detektorinį imtuvą – 1 litas per mėnesį. Už imtuvą su lemputėmis – 3 litai per mėnesį.“ Tačiau, kaip sako S. Žilionis, ne kiekvienas žmogus galėdavo tuos 3 litus sumokėti.
1927 m. pabaigos duomenimis, 1 000 gyventojų Latvijoje teko 10 radijo abonentų, Lenkijoje – 4, Vilniaus krašte – 7, Lietuvoje – viso labo 3. Tad padėtis čia buvo prasčiausia, nes radijo imtuvai šalyje nebuvo gaminami, o konkurencijos neturėję importuotojai juos parduodavo labai brangiai.
„Užsienio radijo firmos iš kailio nėrėsi įkalbinėdamos, visokiausiai būdais reklamuodamosi ir girdamos savo radijo aparatūros konstrukciją. Visos kaip susitarusios prašė mokėti pasakiškai brangiai. Pavyzdžiui, prancūzų firmos radijo siųstuvas kainavo 600 tūkst. litų, už mikrofono stiprintuvą reikėjo mokėti 4 tūkst. litų. Jei keistume radijo aparatus į mūsų bekonus, už radijo stiprintuvą būtų reikėję 40 bekonų, už mikrofoną – 10 bekonų. Pavyzdžiui, norint įsigyti paprasčiausią detektorinį radijo aparatą, reikia gerai nupenėtą bekoną parduoti, lempinis radijo aparatas kainavo trigubai keturgubai brangiau“, – pasakoja tuometinis radijo mechanikas P. Radžiūnas.
Prabilęs radijas leido kiekvienam beraščiui, nemokančiam nei skaityti, nei rašyti, klausytis naujienų. Žmogus būdavo ne tik informuojamas, kas dedasi Lietuvoje ir pasaulyje, – radijas klausytoją auklėjo, pratino prie muzikos, prie dainos ir šokio.
Kalbantis radijas buvo tapatinamas su laisva Lietuva. Jei radijas kalba, vadinasi, Lietuva gyva, neužimta, sovietų dar neužgniaužta – viskas gerai.
Naujausi komentarai